"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. gruodžio 18 d., Nr. 45 (45)

PRIEDAI







Bažnyčia susiduria su iššūkiais:
vakar – tarybinėje sistemoje,
šiandien – laisvų nuomonių rinkoje

Dr. Hanso–Frydricho Fišerio pranešimas
parodos „Kryžių šalyje“ atidarymo Frankfurte proga

2009 m. Lietuva švęs tūkstantmečio jubiliejų.
1009 m. Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo analuose ryšium su šv. Brunono iš Kverfurto kankinyste. Lietuva buvo paskutinioji Europos šalis, 1387 m. priėmusi krikščionybę. Vakarų krikščionybės priėmimas pakreipė šalį pilnos pokyčių Vakarų kultūros bei jos vertybių istorijos keliu.
Lietuva dažnai vadinama kryžių šalimi. Daugybė kryžių pakelėse žuvusiems caro ir sovietų okupacijos metu, tremtyje Sibire ir Vidurinėje Azijoje, kovoje prieš sovietų okupantus nužudytiems partizanams, kryžių kalneliai, tokie kaip prie Šiaulių, yra neginčijamas įrodymas to, kad Lietuva šį atributą pasirinko neatsitiktinai.
Lietuva yra neatskiriama Europos ir kartu vakarietiškosios kultūros bei istorijos sudedamoji dalis. To ir patys lietuviai visuomet troško. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, o vėliau Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos pasirinkimas buvo politinis apsisprendimas už Europą ir kartu žingsnis prieš Bizantiją ir Maskvą. Aš manau, kad šiandien turėtume prisiminti šį faktą, kadangi rusams, o ypač sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo ištrintas iš daugelio Vidurio ir Vakarų Europos gyventojų atminties. Sovietų okupacija Lietuvai buvo skausmingos istorijos metai. Apie tai daugiau informacijos galėtų suteikti tokios asmenybės kaip arkivyskupas Sigitas Tamkevičius arba vyskupas Jonas Kauneckas, kurie buvo komiteto tikinčiųjų teisėms ginti septyniasdešimtaisiais metais Lietuvoje steigėjai.
Kokį vaidmenį atlieka Bažnyčia šiandien demokratinėje Lietuvoje? Reikėtų paklausti konkrečiau: kokį vaidmenį Lietuvos Bažnyčia turėtų vaidinti naujos, demokratiškos Lietuvos struktūrose?
Nuo tam tikro atsakymo į šį provokuojantį klausimą labai priklauso tolimesnis Bažnyčios likimas ne tik Lietuvoje, bet ir visose pokomunistinėse šalyse.
Kalbama apie valstybes, kurios tik neseniai pradėjo atkurti demokratinę visuomenę. Pokomunistinės šalys, tokios kaip Lietuva, dar pieš dvylika metų nebūtų galėjusios iš viso įsivaizduoti, kaip atrodo gyvenimas demokratinėje visuomenėje ir kaip jį reikia tvarkyti.
Pagaliau komunistinė sistema įveikta. To troško šios sistemos užvaldytų kraštų žmonės. Iš kitos pusės, komunistinės sistemos žlugimas užklupo joje gyvenančiuosius visiškai netikėtai, ypač sugebėjimo ir pasiruošimo perimti atsakomybę bei vadovaujamas pozicijas visuomeniniame ir politiniame gyvenime klausimais.
Išimtis šiuo atveju tikriausiai buvo tik Lenkija ir Čekija, kur daug anksčiau nei kaimyninėse šalyse kuriantis opozicijos grupėms liko vietos ir mintims apie demokratinės visuomenės alternatyvą.
Ir šiandien Lietuvos bei kitų pokomunistinių kraštų žmonėms daugybę rūpesčių, nerimą ir baimę tebekelia demokratijos klausimai ir globalizacijos problema. Pirminė euforija dėl atgautos nepriklausomybės labai greitai atslūgo, ir jos vietą užėmė nejaukaus pabudimo, jei ne rezignacijos ir beviltiško pasimetimo, jausmas. Nemažai Lietuvos, kaip ir kitų pokomunistinių kraštų, žmonių jaučiasi apgauti matydami nepriklausomybės vaisius, kadangi yra per silpni išlaikyti laisvės ir demokratijos išbandymus.
Šis jausmas neaplenkė ir Bažnyčios. Kita vertus, dauguma žmonių ja pasitiki. Būtent Bažnyčia yra tapusi paskutiniu prieglobsčiu daugeliui tų, kurie jaučiasi apgauti, nes nebegali dalintis su kitais permainų vaisiais. Jie gali ko nors tikėtis vien tik iš Bažnyčios.
Kaip pati Bažnyčia reaguoja į tokius lūkesčius? Ar ji jaučia, kad dabar priimami ne tik neatšaukiami politiniai sprendimai dėl šalies, bet ir Bažnyčios ateities, su jos vieta ir reikšme visuomenėje susiję sprendimai? Labai gaila, bet man atrodo, kad Lietuvos Bažnyčia (lygiai kaip ir kitų pokomunistinių kraštų) šių sunkių išbandymų metu jaučiasi pasimetusi ir bejėgė. Dažniausiai ji griebiasi tokių sprendimų, prie kokių buvo pripratusi pasipriešinimo prieš komunizmą laikais. Bet tokie sprendimai nebeatitinka šių dienų reikalavimų.
Šiandien naujai besiformuojanti Lietuvos visuomenė nebesivadovauja krikščioniškais idealais ir net katalikiško socialinio auklėjimo principais. Siauras kai kurių vyskupų akiratis dar labiau apsunkina jau ir taip nelengvą padėtį. Belieka tikėtis, kad paskyrus tris naujus vyskupus kas nors keisis, ir Vyskupų Konferencija reaguos į laiko iššūkius.
Šiandieninėje Lietuvoje, kaip ir kituose pokomunistiniuose kraštuose, galima pastebėti vis didėjančius pozicijų ir pažiūrų skirtumus visuomeninės santvarkos bei pasaulėžiūros klausimais. Ir Lietuvoje tarybiniais laikais didelė dalis gyventojų užaugo be religijos. Jie priprato prie gyvenimo be religijos.
Dabar galima pastebėti, kad ten, kur Bažnyčia ne tik bando atlikti svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime, bet ir stengiasi atgauti buvusią bažnytinę nuosavybę bei daryti įtaką visuomeniniam gyvenimui, aiškiai kenkiama Bažnyčios autoritetui ir įtakai. Todėl Lietuvos Bažnyčia iš tiesos saugotojos ir valdytojos turėtų tapti atsakinga bendražyge kelyje į ateitį. Daugelio žmonių jau nebedomina senų tradicijų išsaugojimas, bet jie nori rasti atsakymą į klausimą, kaip turėtų gyventi naujomis sąlygomis ir kaip jie gali sau bei savo šeimoms sukurti geresnę ateitį.
Lietuvos Bažnyčia jau dešimt metų visose sociologinėse apklausose užima ypač aukštą vietą. Tam yra daug priežasčių. Krikščionybė yra protėvių religija. Sovietų okupacijos laikais Bažnyčia buvo tautinio ir kultūrinio Lietuvos identiteto saugotoja. Taigi dauguma lietuvių jaučiasi katalikai: esu lietuvis, krikštytas, Kūčių vakarą valgau silkę ir tradicinius patiekalus, per Velykas dažau kiaušinius. Aš laikausi katalikiškų papročių, vadinasi, esu katalikas.
Susidaro įspūdis, kad šiandien save laikančių intelektualais yra daug tokių „katalikų“. Toks netikras Bažnyčios ir tautos identifikavimas privedė prie to, kad daugelis lietuvių pervertino savo neva krikščioniškas šaknis ir savo buvimą krikščionimis. Kita vertus, tai privedė prie to, kad nemažai kunigų ir hierarchų stipriai pervertina lietuvių palankumą Bažnyčiai, taip pat ir tikrąjį savo ganomosios kaimenės dydį. Sociologinių apklausų skaičiais išreikštas Bažnyčios populiarumas priveda prie klaidingų vertinimų. Lietuvoje Bažnyčia populiari dėl to, kad jai nereikia įsipareigoti. Ji beveik niekad nesikiša į politinį gyvenimą. Ji praktiškai neturi jokios įtakos daugumai tikrai labai svarbiuose politiniuose sprendimuose, liečiančiuose žmonių gyvenimą. Todėl esu tvirtai įsitikinęs: labai greitai paaiškėtų, jei Bažnyčia pabandytų pasinaudoti savo autoritetu tarpininkaudama visuomeniniuose klausimuose iš Bažnyčios pozicijų, – tik nežymi dabartinės Lietuvos visuomenės dalis vadovaujasi krikščioniškosiomis vertybėmis ir palaiko atitinkamą Katalikų Bažnyčios visuomeninį–politinį tarpininkavimą.
Be to, už šio dviprasmiško palaikymo slypi gili vidinė antipatija (nenoriu sakyti neapykanta) Bažnyčiai tam tikruose Lietuvos politinio elito sluoksniuose. Pavyzdžiui, 1995 metais šaliai vadovavusi LDDP pasistengė apriboti Bažnyčios teisę į komunistiniais laikais iš jos atimtą nuosavybę, ir įprastine demagogiška maniera dar apkaltino ją, esą katalikai bando katalikybę padaryti valstybine religija. Be to, buvo stengiamasi uždrausti kariuomenės sielovadą bei tikybos pamokas mokyklose. Abiem atvejais reikėjo valstybės Prezidento įsikišimo, kad šios katalikus žeidžiančios formuluotės būtų pašalintos iš įstatymo projektų.
Su komunizmo žlugimu nesibaigė Bažnyčios izoliacija. Izoliacijos metai padarė savo: katalikai negalėjo užimti svarbių postų ir funkcijų visuomenės gyvenime, jie neišmoko lobistinių būdų savo teisėtiems interesams ginti. Bažnyčios, kaip žmonių teisių gynėjos ir saugotojos, vaidmenį labai greitai uzurpavo valstybė ir naujai susikūrusios politinės partijos. Gerokai viešojo gyvenimo daugumą viršijančios asmenybės – politikai ir intelektualai – kurios 70–ųjų ir 80–ųjų disidentų judėjimuose nesuvaidino jokio vaidmens, bandė ir dar tebebando sumenkinti tų disidentinių judėjimų reikšmę, kartu ir Bažnyčios vaidmenį kovojant už žmogaus teises ir nacionalinio identiteto išsaugojimą.
Kita vertus, situaciją komplikuoja dar ir tai, kad intelektualų dauguma tarybiniais laikais ieškojo kompromisų su tuometiniu režimu ir bijojo dalyvauti disidentiniuose judėjimuose, idant neprarastų savo mažų privilegijų, kurias buvo gavę už nuolaidžiavimus. Fatalus lietuvių intelektualų daugumos apsirūpinimo mentalitetas ir tikrų kontaktų su Bažnyčia baimė veda prie to, kad dauguma katalikų elgiasi atstumiančiai arba net paniekinančiai tokios rūšies intelektualaus gyvenimo atžvilgiu. Apgailėtinas Viso to rezultatas – katalikai ir Bažnyčia labai retai ir silpnai įsijungia į viešas diskusijas formuojant lietuvių sąmonę.
Nors daugelis Sąjūdžio vadovų ir rodė nemažai simpatijų Bažnyčiai, kadangi joje įžvelgė savo bendražygį atsinaujinusioje kovoje prieš neokomunistų veržimąsi, vis dėlto jie neieškojo su ja tikro dialogo, kai reikėjo spręsti esminius klausimus, susijusius su visuomenės gyvenimo atnaujinimu. Nereikia stebėtis ir tuo, kad tik nedaugelis Sąjūdžio vadų nepriklausė sovietų inteligentijai. Šios sovietinės inteligentijos dauguma bet kokiu atveju nebuvo linkusi visuomeniniame dialoge akceptuoti krikščioniškos pozicijos.
Sunkinanti aplinkybė yra dar ir ta, kad dažnai asmenybės, atstovaujančios katalikiškai pozicijai, visą savo dėmesį koncentruodavo į antraeilius klausimus ir dar labiau sustiprindavo susidariusią nuomonę, jog Bažnyčia užsiima tik antraeilėmis ir šalutinėmis problemomis. Visa tai visuomenę paskatino susidaryti tokį Bažnyčios įvaizdį: ji tapo institucija, kuri visą laiką stengiasi pasukti istorijos ratą atgal.
Be to, Lietuvos Bažnyčia pirmaisiais metais po komunizmo žlugimo turėjo mažai charizmatinių ir politikoje nusimanančių asmenybių. Tuometinė bažnytinė hierarchija buvo pernelyg konservatyvi ir su nepasitikėjimu žvelgė į pasikeitimus. Vienintelis kardinolas Sladkevičius mėgavosi visuotiniu ir neribotu pripažinimu bei įvertinimu. Bet šis tikrai pamaldus žmogus netgi nesirūpino užimti svarbių pozicijų visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. Kai 1993 m. jis praktiškai pasitraukė iš viešojo gyvenimo, nė vienas iš tuometinių hierarchų nebuvo pasiruošęs perimti jo vaidmens. Tik praėjus keleriems metams naujasis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis atsargiai pabandė perimti jo vaidmenį ir kartais buvo lydimas aiškiai juntamų įsibaiminusių vyskupų žvilgsnių.
Prie to prisidėjo dar viena problema: iš tiesų net negalima kalbėti apie lietuvių visuomenę. Man susidarė įspūdis, kad Lietuvos visuomenė susideda iš daugybės atskirų segmentų (kultūros, mokslo, ekonomikos, politikos, Bažnyčios, sporto, žemės ūkio, jaunimo), kurių kiekvienas gyvena savo gyvenimą, beveik neturi jokių tarpusavio ryšių ir jų neieško. Šis teiginys, deja, galioja ir Lietuvos Bažnyčiai bei daugumai jos vyskupų. Labai gaila, kad Lietuvos Bažnyčia neturi įstaigų, panašių į katalikų akademijas Vokietijoje, kuriose galėtų vykti gyvenimiškai svarbūs dialogai tarp Bažnyčios ir visuomenės ir kurios būtų visuotinai pripažįstamos. Todėl aš su keletu jaunų kunigų iš Vilniaus nutariau įkurti Šv. Pilypo Neri oratoriją, kurios vienas pagrindinių uždavinių būtų tokios akademijos Vilniuje įsteigimas.
Baigdamas, deja, turiu konstatuoti, kad šiandieninei Lietuvai nepaprastai reikšmingais 1988–1993 metais, kai tik formavosi viešoji nuomonė ir buvo naujai apibrėžiami visuomenės interesai, Bažnyčios balso nebuvo girdėti. Lietuvos Bažnyčios vadovai tuomet mieliau pasirinko tylinčio, niekur nesikišančio stebėtojo, o ne aktyvaus lemiamų procesų dalyvio vaidmenį.
Vėlesnės kartos Bažnyčios vadovų pastangos suvaidinti svarbų vaidmenį Lietuvos visuomenėje, pradedant Vilniaus arkivyskupu kardinolu Bačkiu ir baigiant trimis naujais vyskupais (Boruta Telšiuose, Kaunecku Panevėžyje ir Norvila Vilkaviškyje) davė tik nežymių rezultatų. Vis dėlto reikia turėti vilties, kad naujai sudaryta Vyskupų Konferencija pasieks, jog Bažnyčios balsas visuomenėje bus aiškiau girdimas, kai bus sprendžiami svarbūs Lietuvos žmonių gyvenimo klausimai.
Viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčios balsas Lietuvos visuomenėje buvo taip mažai girdimas, glūdi dar ir šiandien išlikusioje Bažnyčios izoliacijoje ir mažoje intelektualų grupės koncentracijoje. Taigi Lietuvos Bažnyčia neleidžia nė vieno dienraščio. Bažnytinės publikacijos išleidžiamos mažais tiražais ir yra skirtos daugiau Bažnyčios lankytojams, o ne visai Lietuvos visuomenei. Ypač trūksta lietuvių teologų veikalų. Norą pasiteisinti vien tik izoliacija sovietinės okupacijos laikais, manyčiau, nevykęs išsisukinėjimas. Dabar atitinkamai gerai išsilavinusių teologų nuolat daugėja, ir jie turėtų ryžtis ne vien tik perduoti seniai žinomus dalykus, bet pagaliau imtis teologinės atsakomybės už savo kraštą ir Bažnyčią.
Kad Lietuvoje galima pasiekti rezultatų masinėmis informavimo priemonėmis, jau įrodė bažnytinė radijo laida „Mažoji studija“, teikianti didelę paguodą. Jai vadovauja pranciškonas Julius Sasnauskas.
Kaip anksčiau, taip ir dabar Lietuvos Bažnyčia politiškai izoliuota. Nėra nė vienos partijos, apie kurią būtų galima pasakyti, kad ji atstovauja Bažnyčios pozicijai.
Bažnyčiai vis dar trūksta nuosavų ekspertų, kad jų dėka turėtų daugiau įtakos intelektualiniuose debatuose arba kad suformuluotų nuosavas patrauklias politines alternatyvas. Pastaraisiais metais nauji absolventai sugrįžta į Lietuvą, baigę teologijos studijas vedančiuose užsienio universitetuose ir aukštosiose mokyklose. Tikriausiai jie prisidės prie žymaus vystymosi pakilimo ir pralauš ledus. Abiejų Vilniaus ir Kauno arkivyskupų Audrio Juozo Bačkio ir Sigito Tamkevičiaus pastangomis, kas yra labai džiugu, Bažnyčia vis labiau prisideda prie Lietuvos visuomenės gyvenimo sąlygų pagerinimo. Pastaraisiais metais Lietuvos Bažnyčia nemažai pasiekė socialinėje srityje, pasitarnaudama visai Lietuvai. Vis daugiau žmonių tai pripažįsta, nors masinės informacijos priemonės nė žodžiu apie tai neužsimena. Nežiūrint visko, šioje srityje Bažnyčia yra ta vienintelė vieta šiandieninėje Lietuvoje, kur žmonės gali kreiptis, ištikus bėdai. Tokiu būdu daugelis neaprūpintų ligonių Lietuvoje gauna būtiną pagalbą iš karitatyvinių įstaigų, kurios jie kur nors kitur nesulauktų. Taip pat ir kitos karitatyvinės Lietuvos įstaigos, tokios kaip labai paplitusios sriubos valgyklėlės arba darbas su gatvės vaikais vargo ištiktiesiems yra vienintelė priebėga, kur jie patiria žmogišką rūpestį ir kur nežeminamas jų žmogiškas orumas.
Vis dėlto dar daug ką reikia keisti, kad Lietuvos Bažnyčia galėtų užimti visuomenėje vietą, kokią ji yra tikrai užsitarnavusi.
Dr. Hansas–Frydrichas Fischeris. Vilnius/Frankfurtas, 2002 m. ruduo

Iš vokiečių kalbos vertė Vytautė MACIUKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija