Rusai perka Lietuvos gamyklą
Daugelis baiminasi Maskvos pergalės ten,
kur jos karinė jėga pralaimėjo

VILNIUS. Šis rašinys – apie lietuvių naftos perdirbimo įmonę. Tai tema, kuria paprastai susidomėtų tik labai reiklus skaitytojas. Tačiau nedaug yra tokių įmonių, kurios išreikštų visuomenės siekius ir jos baimę. Nedaug yra rašinių apie panašias įmones, kurie sudomina netikėta pabaiga.
Netikėtą jos pabaigą lietuviai patyrė praeitą rugpjūtį. Tada „Mažeikių naftos“ įmonės valdytojai amerikiečiai po slaptų derybų pardavė savo akcijų dalį rusams.
„Williams International“, Oklahomos bendrovių junginys, kuriam priklausė 27 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų ir išskirtinės valdymo teisės, viską pardavė „Yukos Petroleum of Moscow“, antrai didžiausiai Rusijos naftos verslovei.
Šis 85 milijonų dolerių sandoris suteikia „Jukos“ 54 proc. Mažeikių įmonės akcijų ir valdymą verslo, kuris ne tik dominuoja Lietuvos benzino rinkoje, bet ir sudaro dešimtą dalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto.
Būtų neteisinga sakyti, jog tokia padėtis lietuvius visiškai stulbina. Rusija bandė kontroliuoti šią strateginę Lietuvos įmonę 1991 metais, kai sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus televizijos bokštą, veltui bandydama užgožti [lietuvių] nepriklausomybės siekius išsivaduojant iš griūvančios Sovietų Sąjungos.
Aišku, „Jukos“ yra verslo bendrovė, o ne blogio imperija. Tie, kurie atsimena 1991 metus, sako, kad jie nori tikėti, jog Rusija pasikeitė. Tačiau juos kankina mintis: ko sovietų kariuomenė nepasiekė ginklais, tą rusų bendrovės gali padaryti doleriais.
Šiuo vienu verslo sandėriu „Mažeikių nafta“ staiga iškelia Rusiją į pirmaujančią vietą iš visų užsienio investuotojų Lietuvoje. Laukiama ir daugiau investicijų: Rusijos elektros bendrovė RAO žvalgosi po Lietuvos jėgaines. Rusijos gamtinių dujų monopolija „Gazprom“, jau įsitvirtinusi kaimyninėje Latvijoje bei Rytų Europoje, taikosi privatizuoti Lietuvos dujų pramonę.
„Niekas nežino, kas bus po 10 ar 15 metų. Kas gali nuspėti Rusiją? – klausia konservatorių vadovas Seime Andrius Kubilius, kuris kaip ministras pirmininkas 1999 m. pritarė, kad „Williams“ pirktų „Mažeikių naftos“ akcijų. – Žmonės ima rūpintis.“
Aišku, kai kurie nepritaria. „Praėjus 12 metų po nepriklausomybės [atkūrimo], rusofobija nėra toks jau svarbus dalykas, – pareiškė Guoda Steponavičienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė. – Galų gale, „Mažeikių nafta“ buvo pastatyta žaliavos iš Rusijos perdirbimui, tokia jos vieta, todėl būtų labai keista teigti, jog mes neparduosim rusams, kadangi vis tiek ši įmonė priklauso nuo rusiškos naftos.“
Vis dėlto nafta ilgai buvo Lietuvos priklausomybės Maskvai juodoji metafora. Kai 1990 metais Lietuva nutraukė santykius su Kremliumi, sovietai uždarė naftotiekį į Mažeikius, palikdami lietuvius apmąstyti savo laisvę šaltyje ir be degalų.
Lietuviai to niekad neužmiršo. Po komunizmo žlugimo Vilnius išleido 300 milijonų dolerių pastatyti Baltijos tanklaivių terminalą [Būtingėje], idant turėtų Rusijos žaliavos alternatyvą, nors iš jūros atsivežamą naftą ir nebūtų pelninga perdirbti.
Kai „Mažeikių naftos“ gamyba pradėjo šlubuoti 1990–ųjų dešimtmečio viduryje, supančiota Vyriausybės nesugebėjimo vadovauti, korupcijos ir pasenusios įrangos, politikai neprileido rusų bendrovių ir pasirinko „Williams“, kad išgelbėtų iš esamos padėties.
Už 150 milijonų dolerių „Williams“ įsigijo dalį akcijų šioje dvidešimties metų senumo įmonėje, kuri kadaise buvo laikoma sovietiška brangenybe, tačiau dabar pasirodė labai atsilikusi. Pastatyta aprūpinti didelį regioną – Mažeikių įmonė tuomet Maskvai tiekė vieną penktadienį benzino – mažai Lietuvai ji buvo per didelė ir nuostolinga, pernelyg pasenusi, kad galėtų gaminti benziną labai išrankiai Europos rinkai.
Techniškos problemos kaupėsi šalia politinių. Bičiuliaudamasi su „Williams“, Lietuva atstūmė didžiausią Rusijos naftos bendrovę „Lukoil“, kuri geidė Mažeikių įmonės, ir perėmė kontrolę naftotiekio, tiekiančio jai žaliavą.
“Williams“ pirkinys buvo sutiktas piktais antiamerikietiškais pasisakymais Lietuvos spaudoje, kurių daugelis, anot skeptikų, buvo užsakyti Rusijos varžovų. Netrukus žaliavos tėkmė „Lukoil“ valdomu naftotiekiu visiškai sumažėjo.
Prieš savaitę „Lukoil“ atstovas spaudai pareiškė, jog abi bendrovės niekaip negalėjo susitarti dėl žaliavų kainos. Randy Majors, „Williams International“ vykdomasis direktorius, pareiškė, jog „Lukoil“ norėjo išstumti „Williams“ ir pats perimti Mažeikių įmonę.
„Gandai pasklido po visą Rusiją: neparduokite Mažeikių įmonei, nes ji neapmoka sąskaitų, – sakė Randy Majors. – Visus 2000–uosius metus mes vedėm derybas, kad rastumėm būdą sudaryti palankias verslui sąlygas kartu, o ne viens kitą žudyti. Tačiau „Lukoil“ reikalavo tik daugiau pinigų, daugiau teisių ir daugiau kontroliavimo.“
Taip „Williams“ buvo priverstas baigti reikalus. Kai Rusijoje dėl neaiškių aplinkybių „Lukoil“ turėtoji naftotiekio valdymo įtaka susilpnėjo, amerikiečiai susitarė su „Lukoil“ konkurentu „Jukos“: už nenutraukiamą žaliavos tiekimą perleisti dalį Mažeikių įmonės akcijų.
Tai turėjo išspręsti visas problemas. „Mažeikių nafta“ pamažu eina pelno link, kuris numatomas 2004 metais, nes 40 proc. jos pagaminto benzino jau atitinka Europos reikalavimus, o Būtingės terminalas – politinė ir finansinė girnapusė – apkrautas benzino eksportu užuot importavęs žaliavą.
Tačiau „Williams“ krito kaip Amerikos ekonominio nuosmukio auka. „Enron“ bendrovės žlugimas neigiamai paveikė jos energijos prekybą, o „dot.com“ technologijos griūtis smogė jos komunikacijų bizniui. Atsidūręs prie bankroto ribos, „Williams“ paprašė „Jukos“ išpirkti jos dalį Mažeikių įmonėje.
„Jukos“ atsakė: „Ne, mes nenorim išpirkti jūsų akcijų; tai gera Rusijos–Amerikos partnerystė“, – pareiškė Majors. Bet „Williams“ neturėjo kito pasirinkimo.
Majors tikisi, kad „Jukos“ ves šią įmonę kaip verslą, o ne kaip Rusijos politinių interesų įsiveržimą į Lietuvą. „Aš tikiu, kad „Jukos“ turi labai stiprių ilgalaikių užmojų Mažeikių įmonėje“, – pareiškė jis. – Žinoma, tai nereiškia, jog čia [Lietuvoje] nejuntama didelio susirūpinimo, turint galvoje tai, kas vyko per praėjusius 50 metų.“

Michael WINES
„Chicago Tribune“, 2002 09 20
Vertė Algirdas STEPAITIS

© 2002 "XXI amžius"