"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 6 (6)

PRIEDAI






Lietuva po stojimo į ES ir NATO

Vargu ar psichologiškai galima atskirti šiuos du procesus. Juos abu vienija integracija į Vakarus. Tapimas NATO nare psichologiškai eiliniam žmogui būtų labai svarbus žingsnis, atgaivinsiantis tikėjimą tikslo realumu. Tačiau integracija į ES sukels dar didesnius pokyčius mūsų visuomenėje. Psichologiškai integracijos procesas bus pasibaigęs, kai būsime ES ir NATO nariai. Kad geriau suvoktume, kas bus, reikėtų bent trumpai panagrinėti dabartinę mūsų padėtį.

Kokie mes esame?

Tarsi ir visos politinės partijos deklaruoja esančios už ES ir NATO, bet kartkartėm kai kas atkakliai žvalgosi į Rytus. Kodėl? Lyg ir nudegėme su Rusijos krize, lyg ir aišku, kad pinigų Rusija per metus uždirba, įskaitant ir dujų bei naftos eksportą, panašiai kaip Belgija. Vadinasi, mūsų trokštamos rinkos dydis Rusijoje ir Belgijoje vienodas, bet Belgija ne didžiausia ES valstybė…Tikrai, tik nenorintis matyti gali nepastebėti, kad didysis „biznis“ Rusijoje praktiškai visiškai pajungtas politiniams šalies vadovų interesams. Šioje šalyje egzistuoja ne tikroji, bet parodomoji demokratija. Baltarusijos diktatorius Lukašenka, Irano ir Libijos diktatoriai yra Rusijos politikų draugai. Čečėnų tauta naikinama pagal tą patį scenarijų, kurį ant mūsų sovietai išbandė pokario metais. Atrodytų, tokia puokštė faktų turėtų kiekvienam lietuviui atmušti bet kokią nostalgiją sovietmečiui ir sustiprinti natūralų norą greičiau tapti neatskiriama Vakarų visuomenės jėga. Deja…

Kodėl taip yra?

Vargu ar galima būtų nurodyti vieną priežastį. Dalis žmonių, remdamiesi gyvenimiška patirtimi, prisimena, kad iki visų reformų ir „integracijų“ gyvenimas buvo aiškesnis, t. y. stabilesnis. Daliai žmonių žodis „sąjunga“ asocijuojasi su Sovietų Sąjunga. Dalis tiki mistine sienų, galinčių apsaugoti mūsų rinką ir savus gamintojus, galia. Dalis mano, kad esame nepakankamai stiprūs konkuruoti su ES valstybėmis. Lyg mes dabar su jomis nekonkuruotume, ir dar pagal jų primetamas žaidimo taisykles. Daliai žmonių, daug kalbėdami apie ES, sudarėme iliuziją, kad mes jau ES nariai, taigi ir visos dabartinės blogybės lyg yra atėjusios iš ES. Daugelis mūsų moka rusų kalbą, tačiau nesupranta nė vienos iš būsimų darbinių ES kalbų (anglų, prancūzų). Tai sukelia netikrumo, o gal net ir nepilnavertiškumo jausmą bendraujant su galimais partneriais iš Vakarų.
Ši ir daugelis baimių susiję su mumyse slypinčia permainų baime ir nevykėlių kompleksu, kurį retkarčiais sustiprina vis dar savo vietos visuomenėje beieškanti mūsų jauna žiniasklaida. Šiek tiek užslėpta forma šios baimės susitikimų metu išreiškiamos klausimu „kam mes Europos Sąjungai reikalingi?“
Taigi kodėl ne tik mes norime į ES, bet ir ES mus nori priimti? Aišku, galima būtų rasti daug ekonominių paaiškinimų. Juk akivaizdu, kad plėtra padidins ES vidaus rinką. Pradžioje nedaug, bet perspektyvoje – gana ženkliai. Pagreitės regiono plėtra, kuri „kaip gera reklama“ pritrauks kapitalo investicijas. Galų gale išaugs Europos lyginamasis svoris konkuruojant regionams ir t. t. Yra ir kitos ne mažiau svarbios, o gal net svarbesnės priežastys, skatinančios mūsų priėmimą į Vakarų struktūras.
Dažnas mini globalizaciją, nors vargu ar supranta jos tikrąją prasmę. Paprastai šnekant, globalizacija – tai pasaulio sumažėjimas. Mėginkime prisiminti, kiek laiko dar prieš šimtą metų reikėdavo sugaišti, norint arkliuku pasiekti valsčiaus centrą. Dabar kone per trejetą valandų automobiliu pralekiame visą Lietuvą. Net psichozę kai kam pradeda varyti nuolat skambantis mobilusis telefonas. Jau ne tiek ir mažai mūsų vaikų naršo pasaulį internete. Jeigu anksčiau konkuruodavo bei savas žaidimo taisykles nustatydavo smulkių regionų valdovai, kiek vėliau – valstybės, tai dabar – regionai ar net organizacijos, tokios kaip Pasaulio prekybos organizacija.
Europa, taip pat ir mes, kad ir kaip keista, priklausome penktadaliui pasaulyje geriausiai gyvenančių žmonių. Tiesa, lietuvis dar negali lygintis turtais su amerikiečiu, bet, kita vertus, dauguma mūsų žmonių nebadauja, kai tuo tarpu alkį kenčia trečdalis pasaulio gyventojų. Aišku, daugelio mūsų sunkiai besiverčiančių tautiečių neguodžia mintis, kad gyvename geriau nei Afrikos negrai. Būtų keista, jei imtume lygiuotis į Afriką, o ne į klestinčią Ameriką ar Europą.
Europa susikūrė gerovę ir nori toliau taip gyventi. Bet ji puikiai pasimokė iš Kinijos istorijos ir suprato, kad apsitverdama Kinų siena neišsaugos savo pranašumo. Reikia nuolatos tobulėti ir prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio.
Europiečiai suprato, kad klestinti ekonomika ateina, jeigu žmonės yra darbštūs, pasiruošę ir energingi. Taip įvyko po Antrojo pasaulinio karo. Sugriauta Europa greitai pakilo, nes žmonės to atkakliai siekė, turėjo patirties bei gavo (aišku ne už ačiū) daug JAV investicijų.
Europa suprato, kad nekompromisinė konkurencija tarp valstybių gali duoti tik laikinos naudos, bet ilgainiui sukelia chaosą, kaip buvo dviejų pasaulinių karų metu.
Kita, labai retai diskutuojama, priežastis, skatinanti plėstis, – tai santykinai mažėjanti europiečių dalis pasaulyje. Ne paslaptis, kad istorijoje ilgainiui žmogiškasis faktorius ima dominuoti prieš ekonominį. Mažėjimą lemia daugelis priežasčių, iš kurių viena svarbiausių – šeimos instituto naikinimo tendencijų stiprėjimas, primityviai suprantant žmogaus teises ir kartais iki absurdo suvulgarinant emancipacijos procesą. Bet tai atskira diskusija.
Žodžiu, Europai reikia daugiau žmonių. Bet kur jų rasti? Amerika nuolatos auga supirkdama protus iš viso pasaulio, drąsiai priimdama emigrantus iš Azijos ir Lotynų Amerikos. Ji tikisi toliau juos sėkmingai „suvirškinti“ vadinamajame „tautų katile“. Europa vengia emigrantų iš kultūriškai nepanašių valstybių. Ji saugoja savos krikščioniškos, individualistinės visuomenės vertybes. Ji pagrįstai mano, kad stabilų plėtros pagrindą turėtų lemti visų pirma bendros vertybės, nes darbas darnioje bendroje šeimoje efektyvesnis. Tokių vertybių sistemos pagrindui sukurti yra įsteigta Europos Taryba. Joje – 43 valstybės, ir Lietuva yra tvirtas jos narys. Žodžiu, Vakarų Europa nori didėti panašių, t. y. mūsų sąskaita.
Europiečiai jau kuris laikas, palyginti su kitais, gyvena tarsi „šiltnamio gėlės“. Tai malonu, bet ir kelia pavojų išlepti. Man teko aplankyti nemažai valstybių, dirbti Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje. Tikrai, galima buvo justi, kad žmonės iš mūsų regiono yra žymiai aktyvesni, labiau „norintys gyventi“. Žmogiškoji sovietmečio patirtis, kurios neturėjo vakariečiai, suteikia mums prioritetą prieš santykinai apsnūdusius, biurokratinės rutinos nuvargintus partnerius. Ne veltui patarlė sako, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Nors trumpam atsiribokime nuo dažnai teisingos savos valdžios kritikos ir pažiūrėkime, kiek mūsų žmonių, prisitaikę prie naujo gyvenimo, dažnai pradėję jį iš naujo, praktiškai iš nieko, sėkmingai konkuruoja su žymiai turtingesniais Vakarų kolegomis. Žodžiu, mes esame potencialus „šviežias kraujas“ Europai, iš kurio tikimasi naujų idėjų ir didelės papildomos energijos.

Kas atsitiks 2004 metais, kai tapsime ES nariais?

1. Persigrupuos politinės partijos.
Kodėl?
Dabar politinė kairė – tai orientacija į Rytus, dešinė – integracija į Vakarus.
2004 m. integracija baigsis. Pradės dominuoti nauji, realūs interesai ir aiškiau išreikštos lobistinės grupės. Pamažu išaiškės, kad dabartinė LSDP ir liberalai yra dešinė, t.y. stambaus kapitalo partijos, konservatoriai kartu su centristais – dešinys centras, krikdemai su socialdemokratais „dutūkstantininkais“ – centro kairė, o kraštutinė kairė turės dar susikurti.
2. Vyriausybė ir Seimas taps populiaresni.
Kodėl?
Kadangi gins Lietuvos interesus prieš Briuselį.
3. Žmonės taps žymiai aktyvesni.
Kodėl?
Atsivėrusios galimybės pasinaudoti fondais veiks nelyginant dopingas.
4. Lietuviškasis kapitalas taps vieningesnis.
Kodėl?
Reikės sunkiai konkuruoti su žymiai stipresniu kitų valstybių kapitalu. Jo politinis užsakymas bus aiškesnis, dėl to politiniame elite sustiprės nacionalistinės tendencijos.
5. Vyriausybė galų gale supras, kad reikia remti kultūrą ir švietimą.
Kodėl?
Nes tai vienintelis būdas neišnykti Europos katile.
6. Žmonės pradės pasitikėti savimi.
Kodėl?
Nuolatinis bendravimas su vakariečiais parodys, kad mes sumanumu niekur jiems nenusileidžiame, o daug kur ir lenkiame. Išnykęs nepilnavertiškumo kompleksas atpalaiduos didžiulę žmogiškąją energiją.
7. Lietuvių tauta suras naują ilgalaikę buvimo pasaulyje strategiją.
Kodėl?
Pradžioje žmonės plūstels iš Lietuvos, ieškodami laimės kitose šalyse. Tačiau, susipažinę su europinėmis realijomis, supras, kad ES ir Vakarų visuomenė taip pat serga. Ilgainiui jai kils grėsmė ištirpti kitose, žymiai skaitlingesnėse civilizacijose. Todėl lietuviškas savisaugos instinktas privers ieškoti būdų, kaip šiame katile išlikti.
Taigi nėra ko mums savęs menkinti, jeigu mūsų nemenkina kiti. Drąsiai, pakelta galva eikime į ES. Tikrai mūsų ten neužgoš, kaip negali užgožti užgrūdintų lauko gėlių šiltnamyje užauginti augalai.

Rimantas Dagys
Lietuvos partijos „Socialdemokratija 2000“ pirmininkas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija