Pastabos dėl Rugsėjo 11-osios

Įvadas

2001 m. rugsėjo 11 d. JAV įvykdytas grandiozinis teroro aktas verčia permąstyti saugumo struktūrų požiūrį į ideologinį-psichologinį ginklą. Galingiausiai pasaulio valstybei buvo suduotas smūgis, panaudojant minimalias technines priemones, (kaip juokaujama, piloto pažymėjimą ir peilį popieriui pjaustyti). Pagrindinė smūgio jėga buvo intelektualinis-ideologinis ginklas.
Šis teroro aktas egzaminuoja ne tik ikišiolines saugumo nuostatas, bet ir pačią saugumo sąvoką, ir net filosofiją. Supervalstybė nesugebėjo apsaugoti beveik trijų tūkstančių savo piliečių gyvybių. Buvo sukrėsta jos, kartu ir pasaulio, finansinė bei ekonominė sistema. Kad ir kaip būtų vertinami įvykiai JAV, visi ekspertai sutaria, jog egzistuojanti „pasaulio tvarka“ patyrė sukrėtimą, kurį galima apibūdinti kaip iššūkį („challenge“), vartojant kultūros istoriko Arnoldo Džozefo Toinby’o terminologiją. Anot istoriko, civilizacija, gavusi iššūkį, turi arba duoti atsaką („response“), arba žūti (tokiu iššūkiu, pavyzdžiui, buvo barbarų antpuoliai prieš Romos imperiją). Vienaip ar kitaip, klausimas, kas toliau, yra globalus ir į jį privalu duoti globalų atsakymą.
Ar tokio masto atsakymas bus vien militarinės ir policinės priemonės? Kaip žinia, JAV ir jos sąjungininkai atliko plataus masto karinę operaciją prieš teroristų bazes. Aljanso viduje imtasi iki tol neregėto masto policinių priemonių. Suprantama yra šių pastangų politinė motyvacija ir reikšmė. Tačiau akcijų silpnoji vieta yra ta, kad iš esmės nėra identifikuotas pats nusikaltėlis, nusikaltimą organizavusi pasaulėžiūrinė-politinė jėga.

Versijos

1. Kaip oficiali, pateikiama islamiškoji, arba O. bin Ladeno versija (ekspertų vertinimuose dar galima rasti „iraniškąją“ ir „irakiškąją“, kurios tėra pirmosios versijos variantai).
2. Kaip alternatyvą galima paminėti ir versiją apie neįvardytas „dešiniąsias jėgas“ pačiose JAV. („Yra pagaliau trečioji versija. Tai JAV kraštutinių dešiniųjų suokalbis, turintis tikslą pastumti dešinėn politinę būklę ir išprovokuoti naują kryžiaus žygį už krikščioniškojo pasaulio vertybes. Ta aplinkybė, kad akivaizdžiai siūlomi įkalčiai „arabiškosios“ versijos naudai, gali būti būtent šio varianto argumentas“. (Borisas Kagarlickis, Rusijos MA lyginamosios politologijos institutas.) Šios versijos atmainos gali būti ir tokios: teroro aktą inspiravo ar stimuliavo „tarptautinės finansinės struktūros“, net tiesiogiai nurodoma į žinomą tarptautinį finansininką Džordžą Sorosą, globalinių finansinių operacijų žinovą, gebantį uždirbti iš krizinių situacijų, kaip manoma, milijardus dolerių.
3. Islamo pasaulyje teroro autoriais įvardijami tarptautinis sionizmas ir jo specialiųjų tarnybų tinklas. Pavyzdžiui, Rusijos Eurazijos partijos ir muftijų tarybos pareiškime sakoma, jog įvykis buvo panaudotas Izraelio politikų sukelti antiislamiškai isterijai, o Eurazijos partijos politinės tarybos pirmininkas Abdul–Vahad Nijazovas pareiškė, kad nei O. bin Ladenas, nei arabų šalys neturi galimybės įvykdyti tokio masto teroro akto ir kad tai galėjo padaryti tik tarptautinis sionizmas, kuriam šis įvykis naudingas. Rusijos islamo komiteto pirmininkas Geidaras Džemalis teigia: „Kas vykdytojas – nesvarbu. Svarbu, kam tai naudinga. Jis ir yra užsakovas (…). Smūgis JAV buvo rezultatas tarptautinės oligarchijos suokalbio su fašistuojančiais amerikietiškosios administracijos elementais ir jėgos žinybų viduje“.

Komentarai

Kai dėl „arabiškosios“ versijos, ji turi silpnų pusių. Tą pripažino ir JAV sekretorius Kolinas Pauelas, sutikdamas, jog esamų įkalčių nepakaktų O. bin Ladeno kaltei įrodyti teisme. Tačiau netiesioginių įkalčių sankaupa laikui bėgant didėja O. bin Ladeno nenaudai, bet šitai nedaug pakeis teisinį aspektą. Osama bin Ladenas yra ideologinis–charizmatinis lyderis, asmenybė, bet ne komanduotojas, vadas. Islamo teroristų organizacinė struktūra yra ne lokali, bet tinklinė, t. y. kiekvienas struktūros elementas veikia savarankiškai, nepriklausomai, ir todėl lokaliniai smūgiai didelio efekto neduos. Dar daugiau – O. bin Ladeno įtakos sfera yra labiau partizaninis karas, bet ne megapolių terorizmas, kuris yra visai kitokio plano reiškinys, pirmiausia intelektualine prasme. O. bin Ladenas nėra intelektualas, nėra plačiai išsilavinęs žmogus, nors ir baigė Saudo Arabijos universitetą. Atvirkščiai, tai yra labai asketiška asmenybė, imponuojanti trečiajam pasauliui tuo, jog, būdamas milijonierius, pasitenkina duona ir vandeniu, gyvena olose, dėvi skurdų apdarą, o turtą išdalina.

Biografija

Osama bin Ladenas gimė Saudo Arabijos multimilijonieriaus šeimoje, keturioliktu iš 17 sūnų (kiti šaltiniai teigia – 40-uoju iš 52). Buvo gabus verslui, nes iš tėvo gautą 57 milijonų dolerių palikimą padidino iki 300 milijonų. Piktinosi perdėta savo aplinkos gerove, kol įsitraukė į karą Afganistane, kur sukilėlius prieš okupaciją rėmė ne tik ginklais, bet ir statė poliklinikas, ligonines. Pasibaigus karui, dalyvavo islamistų kovose Alžyre, Sudane, Eritrėjoje. Kovą prieš Amerikos įtaką arabų pasauliui ypač suaktyvino per Persų įlankos karą, dėl to pradėjo aštriai konfliktuoti su aplinka – neteko savo verslo (išskirtinės teisės rekonstruoti šventyklas) ir buvo išvarytas iš Saudo Arabijos. Jam buvo atimtas pasas. Įkūrė organizaciją „Al Qaida“, per kurią „plunksna, žodžiu, dantimi“ propaguoja grynąjį islamą.

Al Qaida

Organizacija „Al Qaida“ („pagrindas, bazė“ – arab.) įkurta 1989 m. Kaip teigia ekspertai, jos taktikai būdinga: a) savižudžių atakos, b) atakų koordinacija tą pačią dieną, c) siekimas kuo didesnio nuostolio JAV, d) totalinis aukų, tarp jų ir musulmonų, nepaisymas, e) metodiškas, ilgalaikis planavimas, f) atakuoti be įspėjimo.
„Al Qaidos“ vadovaujamoji struktūra – SURA. Jai, be kitų, priklauso Egipto islamo džihado lyderis Aymanas Zawahiris ir O. bin Ladeno padėjėjas Abu Hats Al-Marri. „Al Qaida“ kontroliuoja verslą šių kompanijų: „Wadi Al Aqiq“, statybų firmą „Al Hirja“ ir žemės ūkio bendrovę „Al Themar Al Hubaraka“, taip pat investicijų kompanijas „Ladin International“ ir „Taba Investments“.
„Al Qaida“ kaltinama susprogdinusi JAV ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje (žuvo 224 žmonės) ir JAV karo laivo ataka 2000-ųjų spalio 12 d. (žuvo 17 žmonių).
Amerikos saugumo struktūros ANS (INSA – Nacionalinio Saugumo Agentūros, užsiimančios ryšių ir informacijos sistemomis) duomenimis, O. bin Ladenas naudojosi Inmarsat palydovinio ryšio sistema (su tokia dirba geologai ir jūrininkai). Yra užfiksuoti jo pokalbiai su motina, tačiau tik iki 1998 m. Manoma, kad įtakos tam turėjo Džocharo Dudajevo žūtis, kai buvo užpelenguotas jo pokalbis per palydovinį ryšį. Žinoma, jog O. bin Ladeno aplinka palaiko ryšį kompiuteriu, sujungtu su šifravimo įranga (pavyzdžiui, atakos JAV vykdytojai palaikė ryšį vietinių bibliotekų kompiuteriais), tačiau Afganistano sąlygomis ryšys palaikomas ir labai primityviomis priemonėmis. Tai verčia abejoti „Al Qaidos“ vadą buvus tiesioginiu koordinatoriumi. Pats O. bin Ladenas, prisiėmęs, atrodo, atsakomybę už JAV ambasadų Kenijoje ir Tanzanijoje, taip pat JAV karo laivo sprogdinimus, savo dalyvavimą pastarajame grandioziniame teroro akte neigia, aiškindamas, jog tai neatitinka jo religinių įsitikinimų (beje, tarp žuvusiųjų Niujorko dangoraižiuose buvo nemažai musulmonų, daugiausia iš aptarnaujančio personalo). Šio protesto, tiriant teroro ideologinę pusę, nereikėtų ignoruoti.
Būtina skirti islamą kaip religiją ir kaip pasaulėžiūrinę sistemą. Pasaulėžiūrine prasme islamas pasižymi didele įvairove. Juk niekas nevadina Šiaurės Airijos IRA ir baskų ETA kovotojų „katalikų teroristais“, nors ir vieni, ir kiti konfesine prasme priskirtini būtent šiems. Nenuostabu, kad islamiškoji pasaulėžiūra gali pagimdyti įvairias perversijas, netgi „islamiškąjį fašizmą“. Grynai teologine–religine prasme džihadas (jihad) reiškia visų pirma kovą su pačiu savimi, su blogiu savyje ir yra skirtas tam, kas krikščionybėje vadinama dvasiniu tobulėjimu. Šventa kova su islamo priešais yra antrinė, paskesnė džihado prasmė. Spaudoje galima rasti paviršutinišką apibrėžimą šachido, žuvusio per džihadą`kovotojo: jo siela eina tiesiog į rojų ir ten neribotai džiaugiasi visais malonumais, ypač moterų meile. Tačiau šachido, apie kurį Korane pirmąkart užsimenama trečioje suroje, tikroji reikšmė, tikrasis atitikmuo yra martyros (graikiškas – krikščioniškas vertinys) – kankinys už tikėjimą. Nekaltų žmonių žudikas teologine prasme negali būti šachidas.
(Ir apskritai, O. bin Ladeno versija, kaip teigia kultūrologai, greičiau primena seno, dar kryžiaus karų laikotarpio mito reinkarnaciją. Krikščioniškoje Europoje, susidūrusioje su islamu kryžiaus karų metu, populiari buvo legenda apie piktą išminčių, turintį mistiniųgalių, gyvenantį neprieinamuose kalnuose ir siunčiantį islamo karius, apsvaigintus hašišu, žudyti krikščionių ir klaidatikių musulmonų. Italų, vėliau ir prancūzų kalbose „hašišininkas“ yra virtęs bendriniu žodžiu „žmogžudys“, a s s a s i n.)
Kalbant apie religinį faktorių, būtinas preciziškumas. Mohamedo Atta, teroro akto JAV lyderio, testamento leksika turi sektantizmo bruožų, pasižymi psichologiniu spaudimu, chaotiška sandara. Tapatinti sektą su tradicine konfesija būtų metodinė klaida – tokia pati, kaip, pavyzdžiui, pranašo Muno pseudokrikščionybę tapatinti su krikščioniškomis konfesijomis.
Dėl „irakietiškosios“ ir „iranietiškosios“ versijų. „Irakietiškosios“ politiniais sumetimais laikosi Izraelis. Tačiau Sadamo Huseino režimas iki šiol nepasižymėjo intensyviu terorizmo eksportu ir yra uždarai diktatoriškas. Svaresnė yra „iraniškoji“ versija. Irano „Sargybinių korpusas“ yra pajėgi struktūra, kaip manoma, sugebėjusi išvengti svetimų agentūrų infiltracijos, ko negalima pasakyti apie slaptas islamo organizacijas Vakaruose.
Tačiau tada netenka prasmės kaltinimai Talibanui. Irano islamas konfrontuoja su Afganistanu ne tik istoriškai senu teologiniu pagrindu (šiitai – sunitai), bet ir naujųjų laikų iranietiškojo islamo konservatyvizmas su Talibano neoislamu. Juk Iranas labai konkrečiai – tiek ginklais, tiek politiškai – palaikė Šiaurės aljansą, pagrindinį Talibano priešą.
Kokią tad versiją reikėtų laikyti pagrindine? Ar iš vis galime taip kelti klausimą, kai įvykis reikalauja globalaus, visaapimančio atsakymo?
Spaudoje galima rasti samprotavimų apie galimą antiglobalistinių idėjų įtaką šiam teroro aktui, trečiojo pasaulio kerštą „auksiniam milijardui“ (turima galvoje, kad iš 6 milijardų žemės gyventojų 1 milijardas gyvena daugmaž pasiturinčiai, o kiti – skursta, ir šis atotrūkis gilėja), Šiaurės ir Pietų civilizacinę priešpriešą.
Iš tiesų, rugsėjo 11-osios teroro akto, gal grandioziškiausio naujaisiais laikais, scenarijuje simboliai vaidina pirmaeilį vaidmenį. Smogta buvo pirmiausia simboliams. Jeigu būtų norėta pakenkti materialiai, kiekybiškai, būtų smogta energetiniams ir kariniams objektams. Tuo tarpu smogta Pasaulio prekybos centrui – globalizmo simboliui – ir Pentagonui – JAV karinės galios simboliui. Norėta ne tiek pakenkti, kiek įžeisti. Globalizmas (dangoraižių pavidalu), kaip pirmasis laiko atžvilgiu atakos objektas, pasirinktas neatsitiktinai. Dar neseniai antiglobalistai buvo pristatomi spaudoje kaip saujelė marginalų ir chuliganų. Tačiau tikslas pasiektas – antiglobalizmas tapo viena pagrindinių žiniasklaidos temų, nors ir traktuojamų paviršutiniškai. Antiglobalistai pristatomi kaip agresyvūs maištininkai nežinia – prieš – ką, protestuojantys dėl paties protesto. Neatkreipiamas dėmesys į intelektualinę antiglobalizmo atramą, į simpatijas jam akademiniuose Vakarų sluoksniuose, humanitarinių discipinų katedrose, į istorines šaknis, siekiančias vadinamąjį Romos klubą, ir į lemiančią kibirkštį, įskėlusią prezidento Bušo administracijos veiksmą, – Kioto susitarimų dėl kovos su „šiltnamio efektu“ atsisakymą (kai JAV antiglobalistų kaltinamos kaip pagrindinis teršėjas).
(Jei terorizmas neturi intelektualinio matmens, jis neišeina iš lokalių rėmų, neįgyja universalaus poveikio. Terorizmas pasirodo kaip esamos santvarkos gangrenos požymis, liguista reakcija į intelektualiai suvoktą pokyčių būtinybę. Toks buvo terorizmo pliūpsnis XIX a. pabaigoj Rusijos ir Habsburgų valdose, plataus masto, įvairus savo ideologija bei metodais – nuo Kaliajevo iki Veros Zasulič, nukreiptas prieš išsivadėjusį monarchizmą, rėmęsis universaliomis „tautų pavasario“ ir socialinio teisingumo idėjomis. Tuo tarpu 6-7 dešimtmečio terorizmo pliūpsnio Vakarų Europoje, Baderio–Mainhofo grupės, „raudonųjų brigadų“ ideologinis pagrindas buvo siaurai kairuoliškas, todėl neįgijo universalaus pobūdžio ir greit užgeso.)
Tuo tarpu antiglobalizmas jungia labai įvairų ideologinį spektrą. Pirmiausia, tai žalieji, akcentuojantys gamtos apsaugą – nuo nuosaikių, atmetančių agresiją, tarp kurių galima rasti ir prokrikščioniškų organizacijų, iki „žaliojo fašizmo“, suradikalėjusių po ištikusios ideologinės ir politinės krizės žaliųjų. Kitas sparnas – įvairios kairuoliškos organizacijos, eksploatuojančios socialinės nelygybės temą, pradedant maoistais ir baigiant atsigavusiais neokairiaisiais. Prie jų šliejasi ir anarchistai. Ypač grėsminga, kad šis judėjimas – pačios Vakarų sistemos produktas, jo nariai – ne Vakarų visuomenės autsaideriai (išmesti „į užribį“), bet, pasak naujos terminologijos, „insaideriai“, esantys viduje. Beje, tokie „insaideriai“ yra ir šiurpiojo teroro akto autoriai – nors kilę iš Artimųjų Rytų, bet mokslus baigę Vakaruose, Europoje, ir daug metų gyvenę Europoje bei JAV. „Trečiasis pasaulis“ jau seniai yra ne už Vakarų kultūros, Vakarų oikumenos, bet viduje, „inside“. JAV „latinosų“ procentas jau viršijo afroamerikiečių, o baltieji tampa rasine mažuma. Kaip „insaiderizmo“ paradoksą galima nurodyti Paryžiaus ir kitų Prancūzijos didmiesčių priemiesčių jaunimą, daugiausia Alžyro išeivius, kurie savo asocialiu elgesiu kelia daug rūpesčių. Visi jie išpažįsta amerikietišką gyvenimo būdą ir tuo pat metu nekenčia Amerikos. Tad kur lokalizuoti rugsėjo 11-osios nusikaltėlius? Kur taikinys?

Apibendrinimas

Atsakingas už teroro aktą jėgas galima apibūdinti sąveikavus „sprogmens“ principu. Sprogstamoji medžiaga čia buvo antiglobalizmas. Užpildas – „trečiojo pasaulio“ skurdas, o detonatorius – radikalusis pseudoislamas. Vien iš sprogstamosios medžiagos sprogmens nepagaminsi – antiglobalistai nebūtų savižudiškai atakavę dangoraižių. Detonatorius pats vienas duoda tik pokštelėjimą. Užpildas yra masės, socialinio masto faktorius. Grandiozinis sprogimas įvyko, kai visos trys sudėtinės dalys susijungė į vieną mechanizmą. Tačiau kas padėjo sprogmenį?..
(Atskira kalba būtų JAV specialiųjų tarnybų atsakomybė už šį įvykį. Daugiau kaip penkiolikos JAV specialiųjų tarnybų – nuo oro uosto apsaugos iki FTB – darbo brokas yra toks rimtas, jog verčia kalbėti ne apie vieną ar kitą klaidą, bet jų apibūdinimui ekspertai netgi vartoja terminus „paralyžius“, „kolapsas“ ir net „eliminavimas“. Žlugus Sovietų Sąjungai, kuriai, žurnalistų duomenimis, buvo skiriama 58 proc. specialiųjų tarnybų biudžeto (Rusijai tenka tik 13 proc.), pagrindiniu objektu tapo Artimųjų Rytų ir gretimi regionai. Labai trūko ir tebetrūksta šio regiono specifikos žinovų. Pavyzdžiui, į perimtą pranešimą apie Libijos teroristų ruošiamą susprogdinti lėktuvą nebuvo operatyviai reaguota, nes nesugebėta greit išversti įrašo iš vienos berberų tarmės.)

Post scriptum

Lietuvos Respublika, tęsdama proatlantinę užsienio politiką, įsijungė į Vakarų bendrijos, vadinamąją antiteroristinę, koaliciją. Apmaudu, kad šitai buvo padaryta mechanistiškai ir serviliškai, stokojant valstybinio orumo. Suprantama, realus pavojus Lietuvai iš jėgų, įvykdžiusių diversinį aktą, yra menamas ir sukels rūpesčių daugiausia pasienio bei migracinei tarnyboms, o kitas privers profilaktiškai pasitempti. Tačiau juo labiau Lietuva integruosis į Vakarus, tuo labiau negalės likti nuošalėje nuo pasaulyje vykstančių procesų. Juk čia pat, už valstybės sienos, turime autoritarinį Lukašenkos režimą – Europos talibaną. Susiformuoti sprogmeniui yra visos trys prielaidos: a) grėsmingas ir vis augantis karinis potencialas; b) ydinga ideologija (kad ir slaviškasis nacionalizmas, patylom režimo toleruojamas, paremtas pseudoistorinėmis Mikolos Jarmalovičiaus pasekėjų idėjomis); c) specialiosios tarnybos, kontroliuojamos paties Prezidento, įvaldžiusios vidaus priešų likvidavimo techniką. Pridurkime dar Ignalinos AE, buvusį karinį–strateginį objektą su jos darbuotojų ideologiniu – etniniu anklavu, karinį tranzitą, Kaliningrado karinį–socialinį anklavą, taip pat penktąją koloną.
Pati didžiausia grėsmė, atsiradusi po rugsėjo 11-osios – gali būti pradėta kvestionuoti NATO plėtra. G–7 šalys, spekuliuojant susidariusia situacija, yra spaudžiamos daryti nuolaidas – Rusija reikalauja keisti požiūrį į Čečėniją, Kinija – į Taivaną, Tibetą ir uigurų separatistus.
Lietuvos Respublika privalo imtis prevencijos. Vienas jų –naujai akcentuoti specialiųjų tarnybų darbą, ypač atkreipiant dėmesį į ideologinį – informacinį ginklą (kaip teigiamą pavyzdį galima nurodyti politinę globą mas media įstaigoms baltarusių kalba, įsikūrusioms Lietuvos teritorijoje). Įvykiai pasaulyje rodo, jog valstybės pajėga ir atsparumas informacinėje visuomenėje labai priklauso nuo jos intelektualinio potencialo ir pasirengimo pasitikti ideologinius iššūkius.

Algirdas Patackas

© 2002 "XXI amžius"