"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 6 (6)

PRIEDAI






Lietuvos vaidmuo Vakarų Europoje

35-ųjų politinių studijų, vykusių Los Andžele (JAV), pranešimas

Įžanga

Mano pasisakymo tema galėtų būti labai plati, apimanti įvairias sritis: geografiją, istoriją, kultūrą, ekonomiką, politiką, diplomatiją, žemės resursus ir kitką. Taip pat negalima atsiriboti ir nuo vaidmens kitų, galingų kaimyninių valstybių, darančių įtaką Europos padėčiai, taip pat ir Lietuvos vaidmeniui.
Suirus Sovietų Sąjungai prasidėjo procesas, kurį dar labiau paspartino praėjusių metų rugsėjo 11-osios įvykiai. Dabar matome labai akivaizdų regioninį bei globalizacinį procesą, ieškantį strateginio bendradarbiavimo galimybių. Po tos dienos įvykių nebegalime galvoti apie konkurenciją anksčiau priimtame Rytų – Vakarų kontekste. Tačiau nenorėčiau pritarti tiems, kurie galvoja, kad apskritai baigiasi itin galingų valstybių konkurencija ir kova su terorizmu vienija anksčiau konkuravusias valstybes bei visiems laikams panaikina savanaudiškus interesus. Pasaulis yra sudėtingas, tad galima tikėtis, kad ir ateityje konfliktams spręsti bus naudojama jėga. Artimiausias pavyzdys – pastaruoju metu paaštrėjęs konfliktas tarp Indijos ir Pakistano. Afrikos padėtis taip pat labai nestabili. Iš tikrųjų iššūkiai saugumui dabar yra sudėtingesni ir sunkiau prognozuojami.

Europos saugumas – Lietuvos saugumas

Kalbėdamas apie Lietuvos vaidmenį Vakarų Europoje, šiandien norėčiau šį klausimą apibrėžti ir kalbėti tik apie Lietuvos vaidmenį Vakarų Europoje saugumo plačiąja prasme atžvilgiu. Tai saugumas ne tik nuo išorinių grėsmių, bet ir valstybės galimybės vykdyti savarankišką vidinę politiką ir tvarkyti savo ūkį nepriklausomai nuo išorės kontrolės. Pavyzdžiui, ekonominė nepriklausomybė nuo užsienio monopolistinės kontrolės. Visi suprantame naftos bei gamtinių dujų oligarchijos įtaką pasaulio rinkoje. Šis klausimas itin aktualus ir Lietuvai, ypač šiuo metu, kai šios ūkio šakos pereina iš valstybinio sektoriaus į privatų. Imkime Iraną: tai valstybė, turinti nepaprastai didelius resursus, tačiau negali jų išnaudoti dėl jai pateiktų sankcijų.
Praeityje žiūrėjome į grėsmes, kylančias dėl karinių veiksmų, nors ir tada ekonominė sankloda buvo konfliktų pagrindas. Vis dėlto Rytų-Vakarų poliarizacija buvo nubrėžusi aiškias varžybų ribas, kurias peržengus kiltų branduolinis karas be galutinio nugalėtojo. Komunizmas daugiau nei pusšimtį metų besitęsusiose varžybose bankrutavo, ir Sovietų Sąjunga subyrėjo
Daugiau nei dešimtmetis praėjo, kai politikai, mokslininkai, diplomatai bei tarptautinės organizacijos kuria naują pasaulio tvarką, bet aiškios sistemos vis dar nematyti. Taip, Europa vienijasi ir bando sukurti saugumą ekonominės pusiausvyros dėka. Šio proceso tikslas – taip sujungti Europos valstybes, kad jos nenorėtų ir neturėtų rimtos inspiracijos viena prieš kitą kovoti. Tačiau tokia pusiausvyra yra tik tarp Europos Sąjungos valstybių. Ekonomiškai galinga Europa meta iššūkius ir kitoms, toliau ir arčiau esančioms šalims. Labai svarbus klausimas, ar Kinija, Indija ir Rusija bus patenkintos savo padėtimi ateityje. Ar nedidės skirtumas tarp turtingųjų ir „nuskriaustųjų“? Nors tai ne pagrindinė šios dienos tema, bet, manau, šių momentų negalima nepaisyti.
Silpnomis reikėtų, matyt, vadinti tokias valstybes, kurių politinė sistema nėra iki galo susiformavusi bei stabili. Jų ekonomika yra silpna, jos negali savo piliečiams suteikti bent jau minimalių socialinių garantijų, užtikrinti jų saugumo bei efektyviai spręsti nusikalstamumo problemų. Tai valstybės, kurios susiduria su ekologinėmis bei kitomis problemomis ir turi labai ribotas galimybes jas spręsti. Stiprioms valstybėms paprastai būdingos visos priešingos savybės. Manoma, kad silpnos valstybės dažniausiai yra nesaugios, o stiprios – atvirkščiai.
Šiuo metu Vakarų Europa ir jai priklausančios valstybės yra stiprios. Jos garantuoja šalies vidaus saugumą – turi efektyvią, ilgus metus veikiančią demokratinę sistemą, leidžiančią užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šalyse puikiai funkcionuoja laisvosios rinkos ekonomika, kuri ir leidžia piliečiams kurti savo gerovę, o valstybei padeda užtikrinti aukštą pragyvenimo lygį bei suteikti būtinas socialines garantijas. Tos valstybės užtikrina savo piliečių saugumą efektyviai spręsdamos nusikalstamumo ir jo prevencijos problemas. Visos jos gana stiprios taip pat ir karine prasme – ten jau seniai sukurtos bei ištobulintos karinės doktrinos ir procedūros. Kariuomenės egzistuoja ilgus metus ir turi susiformavusias tradicijas, nepriekaištingai parengtą personalą, yra gerai ginkluotos. Visa tai leidžia užtikrinti šalių efektyvų karinį saugumą bei spręsti kitas naujai kylančiais grėsmes.
Galime daryti išvadą, kad Lietuva po komunistinio nualinimo yra ekonomiškai silpna ir nėra saugi. Bet šio krašto žmonės pasirinko tinkamą kelią – integraciją į saugią Vakarų Europos draugiją. Deja, dėl geografinės padėties Lietuva vėl atsiduria tarp konkuruojančių jėgų.

Globalinis saugumas

Nors Vakarų Europos šalys gali garantuoti savo vidinį saugumą, tačiau jos nepajėgia ir niekada negalės atsiriboti nuo jas supančios išorinės regioninės bei tarptautinės aplinkos įtakos. Visa tai ir nulemia pastangas gerinti išorinį regioninį ir tarptautinį saugumą.
Bendradarbiaudamos tarpusavyje Vakarų Europos šalys sukūrė nemažai institucijų, tokių kaip NATO ir ES. Jos, racionalios ir efektyviai veikiančios, gali adekvačiai reaguoti į naujus iššūkius bei prisitaikyti prie naujų besiformuojančių aplinkybių. Visa tai užtikrina kiekvienos šalies narės ir vidinį, ir išorinį saugumą. Priklausymas tokioms institucijoms ir bendradarbiavimas su jomis kiekvienai šaliai leidžia siekti nacionalinių interesų bei efektyvesnio tikslų įgyvendinimo.
Pasibaigus šaltajam karui Vakarų Europa susidūrė su naujomis, iki tol dar nepatirtomis regioninio ir tarptautinio saugumo problemomis. Viena tokio pobūdžio problemų – konfliktai valstybių arba buvusių sudėtinių valstybių viduje, kylantys dėl etninių, religinių skirtumų. Jie gali peraugti į tarptautinius regioninius konfliktus ir plėstis. Pavyzdžiui, kariniai konfliktai buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Tokie procesai sukelia pasekmes, būdingas silpnoms valstybėms ir visuomenėms: politinį ir ekonominį nestabilumą, bedarbystę, migraciją, nusikalstamumą ir t.t.
Po šaltojo karo Europos žemyne susikūrė arba savo nepriklausomybę atgavo nemažai valstybių. Dauguma jų pirmaisiais metais susidūrė su panašiomis, visoms besikuriančioms valstybėms bei visuomenėms būdingomis problemomis. Tai ir neaiški politinė sistema, ir pereinamojo laikotarpio ekonomika, ir piliečių socialinių garantijų stoka bei pilietinės kultūros pasikeitimai. Logiška, kad tokios silpnos valstybės ne pačios geriausios ir mėgstamiausios kaimynės. Dažniausiai jų silpnybės peržengia teritorines ribas ir gali sudaryti nepatogumų kaimynams.
Tačiau būtų neatleistina nepastebėti, kad dauguma tokių pereinamojo laikotarpio šalių vis dėlto jau pasiekė didžiulės pažangos politinėje, karinėje, ekonominėje, socialinėje ir teisinėje srityse. Kartu jos sukūrė palankesnę aplinką ir savo kaimynėms. Kita vertus, kad pasivytų Vakarų Europos valstybes, jos ir toliau turi daug dirbti ir stengtis. Aišku, kad visiškas Vakarų Europos ir jos šalių regioninis saugumas galėtų būti garantuotas tik tada, kai šios šalys pasieks lygiavertį Vakarų Europai ekonominį ir politinį lygį. Ypač tada, kai visos ar bent dauguma bus priimtos į pagrindines tarptautines organizacijas – ES bei NATO.

Europos globalinis saugumas

Kita vertus, visos be išimties Vakarų Europos šalys susiduria su naujomis, tarptautinio saugumo problemomis. Jų pagrindine priežastimi, matyt, reikėtų laikyti globalizacijos stiprėjimą. Kaip parodė paskutinio meto įvykiai, bene aštriausia problema ir grėsmė yra tarptautinis terorizmas. Tokios formos agresija neapsiriboja konkrečios šalies teritorija, nepaiso jokių žmogiškumo bei tarptautinės teisės ribų.
Šiuo metu didžiulę grėsmę kelia nelegali prekyba masinio naikinimo cheminiais, bakteriologiniais bei branduoliniais ginklais, ypač tuomet, kai tai glaudžiai siejasi su terorizmu. Ne viena valstybė, veikdama atskirai, nepajėgtų efektyviai kovoti su šiais reiškiniais. Tik bendros pastangos gali prisidėti prie jų apribojimo. Norint visiškai juos sunaikinti, reikėtų ieškoti giluminių priežasčių. Kadangi viena jų – globalizacija, kurios panaikinti neįmanoma, matyt, tikėtis visiško terorizmo sunaikinimo būtų naivu. Tai jau žmonijos ir šio pasaulio egzistenciniai klausimai, tačiau pasipriešinimas atviram terorui bendromis pastangomis turėtų duoti siekiamų rezultatų. Kaip iliustracija tam galėtų būti paskutinieji įvykiai Afganistane. Afganai savo noru atiduoda ginklus, o „Al Qaidos“ organizacija išblaškyta.
Vis dėlto mūsų dienomis kyla ir kitų, ne mažiau svarbių, nekarinio pobūdžio saugumo problemų, ypač ekonominėje-socialinėje sferoje. Vis labiau reiškiasi gilėjantis ekonominis skirtumas tarp atskirų pasaulio šalių. Niekur nedingsta struktūrinės ekonomikos problemos: bedarbystė, pramonės monopolizacija. Didžiulės tarptautinės kriminalinės korporacijos įgyja vis daugiau monopolinių bruožų ne tik atskirose valstybėse, bet ir tarptautiniu mastu. Šis procesas grasina iškreipti laisvosios prekybos sąlygas. Šiuolaikinė modernizacija padeda iškilti ir tarptautinėms organizacijoms, kurios turi tiek finansinių pajėgumų, kad gali destabilizuoti net ir vidutinio dydžio valstybės tvarką. Tik bendros šalių pastangos leistų efektyviai spręsti šias problemas.
Lietuva ir istorine, ir geografine prasme yra Europos sudėtinė dalis. Taigi natūrali išvada – Lietuvos valstybės likimas yra susijęs ir apspręstas Europos likimo. Lietuvos saugumui tiesioginę įtaką daro Europos šalys ir atskiri jų regionai. Taip pat ir Vakarų Europos saugumas. Kita vertus, Lietuvos saugumas vienokiu ar kitokiu mastu daro įtaką Europos ir jos atskirų regionų saugumui. Taigi judėjimas yra dvipusis.
Šiuo požiūriu ir atsižvelgiant į plačiąją saugumo sąvoką kyla pagrindiniai klausimai. Kokią ir kokio masto įtaką Vakarų Europos ir jos šalių saugumui gali daryti Lietuva? Ypač, jei ji būtų stipri politine, ekonomine, karine, socialine-visuomenine ir ekologine prasme?
Jau kalbėjome apie sunkumus, kurie kyla nepriklausomybę atgavusioms šalims. Lietuva – ne išimtis. Savo nepriklausomybės pradžioje Lietuva susidūrė su dauguma iš jų, pavyzdžiui, korupcija. Vis dėlto buvo nuolat ir atkakliai stengiamasi sukurti demokratinę, Vakarų modelį atitinkančią valstybę, kad ji taptų lygiaverte ir integralia Vakarų Europos dalimi.
Politinio saugumo srityje Lietuva pasiekė gerų rezultatų. Šalies valdyme vadovaujamasi demokratinėmis vertybėmis, formuojasi ir nusistovi jų sistema. Sukurtos ir ėmė veikti pagrindinės demokratinei valstybei būdingos institucijos. Šiuo metu vidaus ir užsienio politiką galima apibrėžti kaip santykinai stabilią, t.y. keičiantis valdančiosioms partijoms išlaikomas jos pagrindinių krypčių tęstinumas. Ji remiasi į pagrindines demokratines vertybes, kurias toliau siekiama garantuoti, stiprinti bei formuoti lietuviškas tradicijas. Neneigiu, kad dar turime didelių kliūčių demokratinei sistemai efektyviai veikti. Pavyzdžiui, sovietmečio nomenklatūros spaudos kontrolė palieka visuomenę informacijos dykumoje. Lietuva vykdo aktyvią užsienio politiką, yra daugelio tarptautinių organizacijų narė, siekia narystės NATO ir ES. Jos interesai sutampa su daugumos Vakarų Europos šalių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų atstovaujamais interesais. Jos politinė nuomonė bei valia mažai kuo skiriasi nuo kitų Vakarų socialistinių demokratinių šalių nuomonių.
Dabar Lietuva palaiko gerus santykius su savo kaimynėmis ir kitomis valstybėmis. Kuriamas tvirtas regioninio gynybinio bendradarbiavimo tinklas su daugeliu NATO šalių ir jos partnerių. Kaip pavyzdį galima paminėti intensyvėjantį Lietuvos įsitraukimą į Danijos-Lenkijos-Vokietijos gynybinio bendradarbiavimo trikampio veiklą. Taip pat dvi strategines partnerystes: vieną su JAV, kitą – su Lenkija. Plėtojamas dvišalis bendradarbiavimas su NATO partneriais, Šiaurės Europos šalimis, naujomis NATO narėmis. Tarptautiniu lygiu yra remiami ir mūsų gynybinio bendradarbiavimo projektai su Estija bei Latvija.

Tiltas į Rytus

Lietuva gerai žino Rytų Europos šalis, pažįsta jų tradicijas, kultūrą ir politiką, todėl gali būti puikiu „tiltu“ tarp Rytų ir Vakarų. Šiuo metu ji vykdo aktyvią politiką Rytų Europos valstybių atžvilgiu. Praeitą rudenį buvo sudarytas gynybinio bendradarbiavimo susitarimas su Ukraina, kuri sveikina Lietuvos siekį tapti NATO nare. Lietuva taip pat pritaria Ukrainos ir NATO susitarimui dėl ypatingos partnerystės. Šiemet panašaus turinio susitarimą pasirašėme su Gruzija. Tai yra įtikinantys besikeičiančių Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) politinių nuostatų pavyzdžiai. Reiktų pastebėti, kad Lietuvos karių būrys tarnauja Kosove bendrame Lenkijos ir Ukrainos batalione.
Didelis dėmesys visuomet buvo teikiamas stabilių santykių su mūsų kaimynais palaikymui. Todėl šiandien sienų ir tautinių mažumų klausimai yra išspręsti. Tai taikytina ir Lietuvos santykiams su Rusija. Lietuva visada pabrėžia savo dalykišką bendradarbiavimą su Karaliaučiaus sritimi ir mano, kad tas regionas ir toliau turi būti demilitarizuojamas. Jis turi gauti naują ekonominio augimo impulsą. Lietuva yra viena iš aktyviausių verslo partnerių Karaliaučiuje. Dialoge su Rusija gynybos klausimais pabrėžiamos skaidrumą, pasitikėjimą bei saugumą skatinančios priemonės. Prie to prisidės ir pernai pasirašyta dvišalė ginkluotės inspektavimo sutartis.
Dialogas su Rusija yra svarbi Lietuvos saugumo politikos dalis. Tokio dialogo dėka mes parodome Rusijai, kad mūsų kursas NATO narystės link, kaip ir kiti Lietuvos saugumo politikos elementai, nėra nukreipti prieš teisėtus Rusijos saugumo interesus. Priešingai, NATO plėtra bus naudinga Rusijai, kadangi stabilizuos saugumą šiame regione. Šioje srityje aktyviai turėtų pasidarbuoti jau beveik metus Rusijoje veikiantis karinis atašė Maskvoje.
Ekonominėje srityje Lietuva taip pat pasiekė pažangos. Jau padėti pamatai ir kuriama laisvosios rinkos ekonomika, baigiamas privatizacijos procesas. Stengiamasi visa tai toliau tobulinti, naikinti kliūtis laisvajai rinkai. Pastebimai pradėjo augti BVP, eksportas ir investicijos. Ekonomika tapo žymiai labiau diversifikuota, o prekyba su ES pasiekė 45,6 proc. visos užsienio prekybos. Be to, siekiama vis daugiau dėmesio skirti šalies piliečiams ir jų socialinei gerovei. Deja, sovietmečio nomenklatūros finansinė bei politinė įtaka tebėra pagrindinė kliūtis smulkaus verslo plėtrai. Nesuderinti poįstatyminiai aktai, neskaidrūs nuostatai bei ištisos brigados inspektorių ieško, kaip apsunkinti smulkiųjų verslininkų veiklą, atimti galimybę užsidirbti pragyvenimui. Daugybė įvairių mokesčių yra nepakeliami net vidutiniam verslui, tačiau reikalingi vis dar socialistiškai Vyriausybės sudaromam šalies biudžetui ir stambiajam kapitalui.
Stipri, integruota į Vakarus, Europos ekonomines struktūras Lietuva pirmiausia reikštų pritarimą ekonominiams ir ekonominiams-politiniams Europos interesams bei jų įgyvendinimui. Lietuva būtų besiplečianti, nors ir nedidelė, bet nauja rinka, kuri vadovaujasi liberalios ekonomikos principais. Vadinasi, čia yra garantijos saugioms investicijoms bei pelnui, saugiam ir pigiam tranzitui. Tai būtų patogus ryšys tarp Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų, kadangi Lietuvos teritorijoje kertasi pagrindiniai keliai įvairiomis kryptimis. Tam gali puikiai pasitarnauti jau dabar gerai išplėtota infrastruktūra – oro ir jūrų uostai, kelių tinklas ir kt. Reikėtų pridurti ir tai, kad Lietuva turi daug aukštos kvalifikacijos specialistų, ypač tokiose šiuo metu svarbiose srityse kaip fizika, chemija, informatika, mikrobiologija. Šių žmonių potencialas galėtų būti daug efektyviau panaudojamas. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti keletą Lietuvos mokslininkų projektų, pristatytų NATO „Mokslas taikai“ (Science for Peace) programai.

Stiprėjanti Lietuva

Socialiai bei visuomeniškai sustiprėjusi Lietuva, besivadovaujanti Vakarų Europos priimtomis socialinėmis vertybėmis, visokeriopai atstovaus ir sieks visų socialinių ir visuomeninių sluoksnių interesų įgyvendinimo. Priėmus Europos Sąjungos verslo nuostatus turėtų būti pažabota ir biurokratinė korupcija. Sakau turėtų, nes čia daug kas priklauso nuo teisėtvarkos ir teisėsaugos veiklos. Deja, kol kas Lietuvos valstybėje šios grandys dar tebėra labai silpnos. Dažnai tenka apgailestauti, kad teisingumo ir sąžiningumo principas Lietuvoje dar nėra neginčijama vertybė.
Kaip rodo praktika, stiprėjanti valstybė pajėgia sudaryti bei užtikrinti geresnes gyvenimo ir visuomenines sąlygas savo piliečiams. Tai nulemia mažesnę jų emigraciją į kitas, labiau išsivysčiusias šalis. Atitinkamai mažėja emigracijos problemos. Vadinasi, stiprėjanti Lietuva taip pat turėtų sudaryti žymiai geresnes sąlygas savo piliečiams. Kartu ji prisidėtų prie emigracijos – imigracijos problemų sprendimo Vakarų Europoje.
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie sienų apsaugą, kovą su tarptautiniu terorizmu ir nusikalstamumu.Lietuva prisidėtų tramdant nelegalų migraciją, įvairią kontrabandą, plėstų bendradarbiavimą teisėsaugos srityje bei atitinkamos informacijos pasikeitime. Stabilus ir efektyvus Lietuvos atitinkamų tarnybų darbas su Vakarų Europos šalių kolegomis būtų efektingas. ES veikla šioje srityje bei paskutiniu metu jos pasiekti rezultatai yra labai sveikintini. Lietuvos indėlis čia taip pat gali būti reikšmingas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvą galima laikyti tranzitine valstybe, jos pastangos su kitomis Europos šalimis kovoje su terorizmu gali būti visapusiškai naudingas.

Lietuvos kariuomenės plėtra

Lietuvos kariuomenė plėtojama pagal demokratinėms šalims būdingus principus bei reikalavimus. 1998 metais buvo paruoštas dešimties metų raidos planas, kuris nustatė aiškius kariuomenės plėtros prioritetus. Į žmones orientuotos programos yra prioritetų sąrašo viršuje. Kitas prioritetas – infrastruktūros kūrimas, įskaitant priimamos į NATO valstybės paramą sąjungininkų pajėgoms. Šis planas buvo NATO šalių entuziastingai priimtas, ir vykdoma reforma gerai įvertinta.
Atsižvelgdama į galimybę tapti NATO nare, šalies saugumo poreikius ir pasiruošimą vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, Lietuva peržiūrėjo savo gynybos struktūras. Patikslino ilgalaikes saugumo stiprinimo programas ir trumpalaikius ginkluotųjų pajėgų plėtros planus. Pagrindinis prieš ketverius metus pradėtos ir tebetęsiamos reformos tikslas – pasiekti optimalų balansą tarp reikalingų pajėgumų ir esamų resursų, kuriuos šalis gali skirti šiems pajėgumams plėtoti.
Buvo nutarta prioritetą teikti efektyvių, patikimų ir mobilių sausumos pajėgų ir nedidelių, joms nustatytas misijas gebančių vykdyti, karinių jūrų bei oro pajėgų vystymui. Nuolatinės parengties brigada ir karinių regionų teritorinės pajėgos turi tapti Lietuvos gynybos branduoliu. Daugiausia dėmesio skiriama nuolatinės parengties brigados plėtrai, kurios misija bus remti teritorines pajėgas ir, jeigu reikės, būti Aljanso pajėgų struktūros sudėtyje vykdant operacijas pagal NATO susitarimo
V straipsnį, Lietuvos žemėje arba artimiausių kaimyninių šalių teritorijose. Iki 2002 metų pabaigos planuojama parengti galintį sąveikauti su NATO batalioną (priklausantį būsimai nuolatinės parengties brigadai). Praeitais metais gruodžio mėnesį Lietuva tapo pirma užsienio valstybė, pasirašiusi sutartį įsigyti naujausios technologijos prieštankinį ginklą JAVELIN iš JAV. Šiuo ginklu bus aprūpintas minėtas batalionas. Šiais metais tikimės pasirašyti sutartį dėl artimo nuotolio priešlėktuvinės sistemos įsigijimo.
1997 m. Lietuvos kariuomenės pradėta reforma didžiausią dėmesį skyrė kario parengimui ir jo gerovei. Mokomasis pulkas, kuris apmoko mūsų šauktinius, buvo įsteigtas 1998 metais ir gali būti parodomasis Centrinėje Europoje, net ir vakariečiai kartais į jį žvelgia pavydžiai. Čia bazinis kareivių apmokymas vyksta pagal Britų jūrų pėstininkų programą. Puskarininkių mokykla buvo baigta reformuoti 2000 m. pabaigoje taip pat pagal Britų programą. Lietuvos karo akademijos reforma prasidėjo 1997 m. padedant britams. Per trejus metus ir pirmamečiai kariūnai, ir mūsų instruktoriai buvo apmokomi britų specialistų iš Sandhurst karo akademijos, nors mūsų akademija yra panašesnė į West Point modelį. Noriu paminėti, kad pradedant nuo 1997 m. dauguma kareivinių bei mokomųjų įstaigų buvo remontuojamos ir renovuojamos, o Tauragės batalione buvo pastatytos visiškai naujos, lietuviškos kareivinės. Šioje srityje planas tik iš dalies įgyvendintas, bet viliuosi, kad kareivių gerovės projektai bus tęsiami. Kariuomenės kokybė ir galia priklauso nuo joje tarnaujančių žmonių savijautos.
Lietuvos priklausymas Vakarų Europos karinio saugumo struktūroms reikštų saugumo zonos išsiplėtimą, kuris ypač aktualus Lietuvos kaimynėms. Jos jaustųsi žymiai saugiau turėdamos ribas su saugia, stabilia bei prognozuojama valstybe, o ne nestabilia šalimi. Stipriausios Lietuvos rėmėjos NATO narystės siekyje yra kaimyninės Vakarų Europos valstybės – Lenkija, Danija ir Švedija. Neutrali Švedija jau perdavė dviejų priešlėktuvinių batalionų ginklus, radarus, radijo stotis, transportą ir šaudmenis. Taip pat gauta ginkluotė vienam motorizuotųjų pėstininkų batalionui ir viena inžinerijos kuopa. Čia yra viskas, ko reikia 700 karių batalionui: nuo šautuvų, dujokaukių ir transporto iki buldozerių inžinierių kuopai. Iki 2003 metų vasaros Švedija perduos Lietuvai visos brigados ginklus ir įrangą bei dvi medikų kuopas su lauko ligonine.
Šiuo metu Lietuva aktyviai dalyvauja taikos palaikymo operacijose, vadovaujamose NATO. Šiandien mūsų kariai tarnauja KFOR ir SFOR. Be to, KFOR ir SFOR aptarnauja iš Neapolio vienas Lietuvos transporto lėktuvas su įgula. Lietuvos įtraukimas į gynybines euroatlantines struktūras atspindėtų, matyt, didesnę ir ypač kokybiškesnę sąveikumo atžvilgiu kontribuciją ir didesnius įsipareigojimus vykdant paieškos bei gelbėjimo, taikos įvedimo ir palaikymo bei V straipsnio operacijas. Kitaip tariant, būtų užtikrinta didesnė kontribucijos pobūdžio, dydžio ir kokybės kontrolė. Nors ir dabar šioje srityje Lietuva deda labai daug pastangų. Lietuvos medikai ruošiami dalyvauti karinėse operacijose čekų kariuomenės lauko ligoninės sudėtyje Afganistano regione ir apsaugos vienetas danų kariuomenės sudėtyje Tadžikistane.
Karinėje bei karinėje-politinėje srityje vis aktualesniu ir svarbesniu klausimu tampa keitimasis žvalgybine ir kitokio pobūdžio kariuomenei reikalinga informacija. Ypatingai paskutiniu metu susiduriama su netradicinio pobūdžio grėsmėmis, tokiomis kaip tarptautinis terorizmas. Čia vienos šalies pastangos būtų bevaisės, o efektyvi kova gali būti užtikrinta tik daugelio valstybių vieningomis pastangomis.

Pabaiga

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad mums reikia ir toliau labai atkakliai dirbti visose srityse. Tik tada Lietuva galės tapti tikrai stipria ir saugia valstybe, sugebės įrodyti Vakarų Europos šalims bei svarbiausioms Europos ir euroatlantinio regiono saugumo organizacijoms, NATO ir ES, kad yra verta jų draugystės ir narystės. Tik tada ji galės jaustis lygiaverte demokratinės Europos dalimi bei pozityviai prisidės prie senojo Europos žemyno stabilumo. Tuo tikslu Lietuvai yra reikalingas solidarumas, parama ir iš NATO narių, ir iš tų partnerių, su kuriais sieja bendras narystės siekis.
NATO narystės siekyje ypatingą reikšmę turi Amerikos lietuviai, nes jie, būdami JAV piliečiai, turi įtakos JAV politiniams sprendimams, kurie dažnai būna lemiami, ypač NATO narystės klausimu. Jei visi Amerikos lietuviai aktyviai veiktų, padėdami Lietuvai siekiant NATO narystės, jei jie sugebėtų įtaigoti kitokios kilmės amerikiečius, kad Lietuvos NATO narystė yra remtina, tai Lietuvos kelias į saugumą ir į išties vakarietišką valstybę, be abejo, būtų lengvesnis ir tikresnis. Tai ne tik didelis uždavinys, bet ir tik JAV piliečių privilegija.

2002 m. sausio 25 d.

Gen. mjr. Jonas Kronkaitis

© 2002 "XXI amžius"

 

Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Jonas Kronkaitis nuolat rūpinasi kareivių fiziniu ir moraliniu parengimu. Nuotraukoje: gen. mjr. Jonas Kronkaitis (centre) susitikime su prezidentu Valdu Adamkumi (kairėje) aptarė šauktinių į Lietuvos kariuomenę fizinių reikalavimų standartus. Pokalbyje dalyvavo ir plk. Darius Kalibata (dešinėje). 2001 05 02

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija