"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 6 (6)

PRIEDAI






Daugiau klausimų nei atsakymų

Vis daugiau pasaulio politologų ir politikų ima suvokti, kad palyginti lengva pergalė Afganistane prieš Talibano režimą dar nieko nereiškia. Bet kurią dieną buvę Šiaurės aljanso sąjungininkai gali mirtinai susipešti.
Nežinia, kokių veiksmų gali imtis chazarai, kurių kariai jau nuo seno pasižymi nepaprastu žiaurumu, o dabar atvirai ketina sukurti savo valstybę Chazaradžatą arba bent jau gauti didelę autonomiją. Chazarų gentys kompleksiškai gyvena įvairiose Afganistano vietose. Jie laikomi mongolų užkariautojo Čingischano palikuonimis. Chazarų lyderis profesorius Abdula Karimas Halilis sako niekada neatsisakysiąs chazarų valstybės idėjos. Chazarai yra musulmonai šiitai, ir juos labai aktyviai palaiko Iranas. Iš ten chazarai gauna ginklus, amuniciją, maistą. Aišku, kad Iranas stengiasi užimti stiprias pozicijas Afganistane. Kai Šiaurės aljansas lapkričio mėnesį ėmė pulti talibus, aljanso štabe nuolat buvo Irano generolas Musavi. Prie Afganistano sienos sutelktos kelios elitinės Irano divizijos. Net amerikiečiai pripažįsta, jog Irano įtaka, ypač vakarinėse Afganistano provincijose, labai didelė.
Be minėtos chazarų Halilio grupuotės, Afganistane veikia proiraniška šiitų organizacija „Hesbolah“, kurios štabas irgi yra Irano sostinėje Teherane. „Hesbolah“ vadovas Vali Mohamadas giriasi, kad jo valdžioje yra per pusantro tūkstančio viskam pasirengusių smogikų. Kitados šiitų smogikai iš Afganistano kovėsi Irano pusėje jam kariaujant su Iraku.
Tiesa, chazarų karo vadai nesutaria dėl Afganistano ateities. Kai kurie lauko vadai palaiko buvusio prezidento Rabani idėją sukurti Afganistane islamo valstybę remiantis „nuosaikaus“ fundamentalizmo principais. Kiti pasisako už Chazaradžato valstybės įkūrimą. Chazarai sutinka įeiti į būsimą koalicinę vyriausybę, bet tik tuo atveju, jeigu jiems ministrų kabinete būtų suteikta 25 proc. vietų. Lapkričio mėnesį chazarai užėmė svarbų Herato miestą ir ketino neleisti užimti gubernatoriaus posto tadžikui Ismailui Chanui. Tarp vakarykščių sąjungininkų įvyko nuožmūs susirėmimai ir tik Iranui įsikišus didesnių mūšių pavyko išvengti.
Vis garsiau prabyla apie save puštūnai iš buvusio Afganistano premjero Gulbedino Hekmatijaro stovyklos. Pastarasis dabar irgi yra Irane. G.Hekmatijaras, patyręs intrigų meistras, dar 1975 m. organizavo maištą prieš princo Daudo režimą. Po sovietų armijos įžengimo į Afganistaną G.Hekmatijaras narsiai kovėsi su „šuravių“ okupantais. Teko skaityti vieno rusų generolo atsiminimus, kuriuose jis teigė, jog G.Hekmatijaro modžachedai net neimdavo į nelaisvę sovietų karių. Pakistano specialiosioms tarnyboms padedant G.Hekmatijaras įkūrė savo specialiąją „ištikimų islamo tarnų tarybą“, daugiau žinomą „Sakhar“ pavadinimu. Šioje tarnyboje dirbo daugybė prityrusių diversijų specialistų, kurie kėlė didžiulį siaubą sovietiniams okupantams.
Dabar G.Hekmatijaras turi didelę įtaką pietryčių Afganistano provincijose Kandahare, Uruzgane, Paktikoje ir kitose. Prie jo šliejasi radikalūs „broliai musulmonai“ ir kitų ekstremistinių organizacijų vadovai. G. Hekmatijaro ir jo sąjungininkų pozicija – antiamerikietiška ir tai suteikia vilčių ne tik Iranui, bet ir niekur nedingusiems talibams. Vienas iš puštūnų karo vadų neseniai pareiškė: „Hekmatijaras dar parodys, ką gali, ir tai atsitiks gana greitai“. O kur dar garsūs puštūnų karo vadai Abdula Kadyras, senas prityręs karo vilkas Rasulas Sajatas, kurį, neoficialiais duomenimis, dosniai remia Saudo Arabija.
Žodžiu, Afganistano „pyragas“ dar tik pradedamas dalintis, ir visi nori atsiriekti kuo didesnį gabalą. Be abejonės, gausiausios puštūnų gentys nesėdės sudėję rankų ir aktyviai priešinsis tadžikų, uzbekų ir chazarų dominavimui būsimojoje Afganistano valdžioje.
Šiandien Rusija dosniai tiekia ginklus Šiaurės aljansui, kaip būsimajam sąjungininkui. Šimtai morališkai pasenusių, bet visiškai tinkamų kovai tankų T-55 ir T-64 jau perduoti. Kaip ir artilerijos sistemos „Grad“. Visa ginkluotė tiekiama veltui. Rusų žurnalistai, apsilankę Šiaurės aljanso karinėse bazėse, stebėjosi milžiniškais rusų karinės technikos ir atsarginių dalių sandėliais, esančiais tose bazėse. Ginkluotės pardavimą atskiroms grupuotėms kontroliuoja vienas Šiaurės aljanso vadovų giminaitis. Pavyzdžiui, nemokamai gautą benziną iš Rusijos tas apsukruolis parduoda po dolerį už litrą, o sostinėje Kabule litras rusiško benzino jau kainuoja 2,5 dolerio.
Kurgi dingo 80 tūkst. talibų kariuomenė? Ogi ji paprasčiausiai „ištirpo“ Afganistano pietinėse ir pietryčių provincijose. Susibūrę į atskirus nedidelius dalinius talibai, jausdami vietinių puštūnų genčių vadų paramą, yra visiškai saugūs. Talibų atstovai tarp vietinių gyventojų puštūnų aktyviai skleidžia propagandą: atėjus valdžion uzbekams, tadžikams ar chazarams, puštūnai bus žudomi. Todėl, daugelio specialistų nuomone, efektyvios centrinės valdžios Afganistane sukurti nėra galimybių. Esą būtų geriausia, jeigu pavyktų nubrėžti Afganistano demarkacijos linijas pagal teritorinį-etninį principą. Kitu atveju susivienijusios puštūnų gentys vėl pradės kovą prieš tadžikus ir uzbekus. O tai jau naujas pilietinis karas. Ar tam yra pasirengę JAV ir pasaulis? – Štai galvosūkis.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija