Ėjimas užrištomis akimis

Petras KATINAS

Savo paskutinėje spaudos konferencijoje, vykusioje priešpaskutinę praėjusių metų dieną, prezidentas R.Paksas pažėrė skaičių, kiek kartų lankėsi užsienyje, kiek laiškų gavo iš rinkėjų, kiek pasirašė Seimo priimtų įstatymų. Kalbėjo, kad 2004 metais Lietuva taps ES ir NATO nare, taip pat apie ekonominius Lietuvos pasiekimus. Visa tai buvo pateikta taip, jog tie pasiekimai –tarsi vien Prezidento nuopelnas. Aišku, R.Paksas nepamiršo pasidžiaugti gerais santykiais su Rusija ir jos regionais. Taip pat tvirtino nematąs jokios savo izoliacijos tarptautinėje arenoje. Tai buvo akivaizdus melas, skirtas tam pačiam savo elektoratui, kuris priima už gryną pinigą viską, kad ir ką sakytų R.Paksas, nors tai būtų didžiausia nesąmonė.

Nežinia, ar Prezidentas, sakydamas nejaučiąs tarptautinės izoliacijos, taip mano iš tiesų, ar patarėjai jam nepateikia jokios informacijos, ką apie Lietuvos Prezidentūros skandalą ir jį patį rašo užsienio spauda. Ir ne kokie nors bulvariniai laikraščiai, o tokie spaudos gigantai kaip „The New York Times“ ar bene geriausiai informuotas Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ bei panašūs leidiniai. Atrodo, bene geriausią Lietuvos įvykių analizę dėl šio skandalo pateikė „Der Spiegel“, pažymėjęs faktą, kad R.Paksas, pasiskelbęs „Lietuvos politikos viltimi“, populistiškai žadėjęs visiems vargšams ir pensininkams daug pinigų ir kitų neįvykdomų dalykų, užkliuvo už neaiškaus ruso Jurijaus Borisovo, kuriam po rinkimų už nebūtus nuopelnus padovanojo Lietuvos pilietybę, žadėjo apipilti ordinais ir padaryti generolu. „Der Spiegel“ atkreipia dėmesį, jog J.Borisovas palaiko ryšius su Rusijos nusikalstamu pasauliu ir specialiosiomis tarnybomis. Taip pat pabrėžiama, kad NATO baiminasi, jog jis galėjo perduoti Maskvai slaptus dokumentus. Šis Vokietijos savaitraštis taip pat primena, kad R.Paksas, sukūręs savo judėjimą, paskelbė kovą su korupcija pagrindiniu savo programos elementu ir, suvaidinęs vienintelį „švarų ir nesusitepusį“ politiką, laimėjo Prezidento rinkimus. Tiesa, galima nebent pasidžiaugti, kad „Der Spiegel“ neatmeta galimybės, jog R.Pakso skandalas padės apsivalyti ne tik Lietuvai, bet ir visoms kitoms Rytų Europos valstybėms, kuriose yra panaši situacija ir netrūksta populistų, žarstančių tuščius neįvykdomus pažadus.

O visai Europai skirtas laikraštis „International Herald Tribune“, pažymėjęs, kad užsienio investicijoms Baltijos šalyse yra gana palanki dirva, tuo pačiu atkreipia dėmesį į Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse.

Na, o prezidentas R.Paksas jau nebežinia kelintą kartą minėjo buvusį JAV prezidentą Bilą Klintoną, kuriam irgi buvo bandoma surengti apkaltą, bet nieko iš to neišėjo. Dar daugiau, R.Paksas demonstruoja, kad jam net Konstitucinio Teismo sprendimai negalioja.

Jo pasamdyti advokatai grasina kreiptis net į tarptautinį Strasbūro teismą. Tik ką jie ten darys, neaišku – nebent vėl juokins pasaulį. Tad apie kokią pagarbą teisei ir teisingumui, apie ką vos ne kasdien kalba R.Paksas, galima kalbėti?

Minėdamas B.Klintoną Prezidentas tikriausiai žino (arba bent jau privalo žinoti) praėjusios vasaros nesenus įvykius ne Amerikoje, o visai netoliese – Suomijoje. Ten, net nelaukdama apkaltos, vos pasirodžius žiniasklaidoje pranešimams, kad Suomijos premjerė ir laimėjusios rinkimus Centro sąjungos pirmininkė Aneli Jattenmaki apkaltino buvusį premjerą P.Liponeną, jog tas nuolaidžiauja Amerikai. Visuomenėje kilo nemažas triukšmas. Žurnalistai sužinojo, kad premjerė, užsipuldama savo politinį priešininką, naudojosi slapta informacija, neteisėtai jos pareikalavusi iš prezidentės T.Halonen patarėjo. Toje informacijoje buvo neva buvusio premjero P.Liponeno pasakyta JAV prezidentui Džordžui Bušui frazė, kad Suomija tapsianti JAV vadovaujamos koalicijos Irake partnerė. Kaip to įrodymą A.Jattenmaki paskelbė P.Liponeno ir JAV prezidento Dž.Bušo pokalbį, kuriame esą P.Liponenas pritaria JAV karinei operacijai Irake. Tačiau du didžiausi Suomijos laikraščiai pateikė visą P.Liponeno ir Dž.Bušo pokalbio stenogramą, iš kurios paaiškėjo, kad premjerė melavo. Tiesa, niekas teisiškai to neįrodė, kad Suomijos premjerė melavo. Tačiau to ir nereikėjo. Bet kokiam, net ir pačiam aukščiausiam Suomijos politikui, ant kurio krinta įtarumo šešėlis, tuo labiau melavimas ar išsisukinėjimas, reiškia politinės karjeros galą. Todėl Suomijos premjerė bemat atsistatydino pati. Labai svarbus dalykas, kad premjerės ir Centro partijos pirmininkės nepalaikė partija, kurią ji ir atvedė į pergalę Suomijos parlamento rinkimuose. Partijai pasirodė svarbiau ne savo vadovės, o pačios partijos garbė ir geras vardas.

Koks kontrastas su R.Pakso liberalais demokratais, kurie, be jokių rimtų argumentų, visokiais būdais gina savo partijos vardą ir Prezidentą. Netgi nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Prezidentas, suteikdamas Lietuvos pilietybę savo rėmėjui J.Borisovui, pažeidė net kelis Konstitucijos Pilietybės ir kitų įstatymų straipsnius. Tarp jų – Konstitucijos 82-ąjį straipsnį, kuriame sakoma, jog Prezidentas privalo būti vienodai teisingas visiems valstybės piliečiams. Vien dėl to jokioje demokratinėje valstybėje prezidentas negalėtų toliau eiti savo pareigų nė vienos dienos. Taigi Konstitucijos Teismo sprendimas yra pats rimčiausias argumentas atsistatydinti. Tačiau, dar nežinodamas Konstitucinio Teismo sprendimo, R.Paksas aiškiai užsiminė, kad ir koks būtų sprendimas, jis tarsis su teisininkais, kaip jam elgtis. Žinoma, ne apie atsistatydinimą tarsis, o ką daryti su savo bičiuliu J.Borisovu. Tiesa, matyt, R.Paksui praskaidrino nuotaiką atėjusi iš Kaliningrado žinia, kad šio Rusijos anklavo gyventojai kandidatu į Rusijos prezidentus iškėlė su nusikalstamu pasauliu susijusį Anzorį Aksentjevą-Kikališvili, kurio pavardė ir veikla gerai žinoma pasaulio, taip pat ir Lietuvos saugumo struktūroms. Visa Lietuva girdėjo VSD įrašytus to Anzorio pokalbius su skandalingąja Renata Smailyte, kuriuose A.Aksentjevas-Kikališvilis žadėjo atkeršyti VSD vadovui Mečiui Laurinkui, kai tik tas atvyks dirbti ambasadoriumi į Ispaniją.

Dar vieną smūgį Prezidentui sudavė bene iškiliausias Lietuvos diplomatas Vytautas Dambrava, kurį R.Paksas, net neatsiklausęs jo, paskyrė ambasadoriumi ypatingiems pavedimams. Tuo šūviu Prezidentas tikėjosi nušauti mažiausiai du „zuikius“ iš karto. Pirma, siekė parodyti, kad jis pasitiki ne tik J.Borisovu, G.Šurkumi ar panašiais, bet ir visame pasaulyje žinomu Lietuvos diplomatu, visą savo gyvenimą paskyrusiu kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Antra, pademonstravo Lietuvos išeivijai, koks geras yra Prezidentas, pasikviesdamas nepriekaištingos reputacijos diplomatą į savo komandą, o ne vien su Maskva susijusius žmones. Patyręs diplomatas ir Lietuvos patriotas iškart suvokė, į kokią duobę jis stumiamas. Tai juk ne buvęs ambasadorius Latvijoje, „tautos pažangietis“ P.Vaitiekūnas, iškart sutikęs tapti R.Pakso patarėju. Aišku, šių diplomatų lyginti tarpusavyje nėra jokios prasmės. Tai nepalyginama. Na, o V.Dambravos, turinčio daugybę pažinčių Vakarų politikų ir diplomatų sluoksniuose, atsisakymas tapti R.Pakso komandos žmogumi, be abejonės, susilauks atgarsio pasaulyje, o Lietuvos įvaizdis nuo to tik pagerės. Ambasadorius V.Dambrava tokį žingsnį žengė ne dėl savo asmeninių simpatijų ar antipatijų, o siekdamas vienintelio tikslo – kad Lietuvai būtų geriau.

Be to, Rusija jau baigia visiškai sutvarkyti savo reikalus Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos energetikos sektoriuje. Jau planuojami ir vykdomi naujų vamzdynų linijų tiekimo, aplenkiant Lietuvą, darbai. Tai akivaizdus siekimas izoliuoti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes nuo Europos Sąjungos energetikos tinklų. Iš to paties Maskvos spaudimo arsenalo yra vadinamosios bendros ekonominės erdvės, savotiškos naujosios Sąjungos iš Rusijos, Kazachstano, Ukrainos ir Baltarusijos, sukūrimas. Tai aiškus geopolitinis projektas, siekiantis dar labiau atitolinti Lietuvą nuo suartėjimo su Vakarais. Deja, atrodo, tam pritaria ir Lietuvos prezidentas R.Paksas, per Rusijos televiziją (!) pasveikinęs nepriklausomos valstybės piliečius. Valandai praėjus po to, kai tą pat padarė Rusijos prezidentas V.Putinas.

© 2003"XXI amžius"