Jau ne Paryžiaus – Berlyno „ašis“, o sąjunga?

Petras KATINAS

Naujųjų metų išvakarėse Vokietijos, Prancūzijos ir kitų Europos šalių spaudoje pasirodė publikacijos apie galimą Prancūzijos ir Vokietijos sąjungą Europos Sąjungos viduje. Anot vieno Vakarų žurnalisto, visų akyse išryškėja pats didžiausias „meilės romanas“ Europoje. Iš tiesų visus praėjusius metus Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis nuolat demonstravo ne tik savo artimą asmeninę bičiulystę, bet ir glaudžius abiejų didžiųjų ES valstybių ryšius. Iš pradžių Ž.Širakas ir G.Šrioderis pademonstravo tuos ryšius vieningai pasisakydami svarbiausiais ES politikos klausimais: dėl subsidijų žemės ūkiui, Europos Konstitucijos ir ES ekonominės politikos principais. Jau nekalbant apie faktiškai antiamerikietišką poziciją, užimtą ne tik dėl JAV karinės operacijos Irake, bet ir apskritai prieš JAV užsienio politiką. O dabar jau atvirai prabilta apie Prancūzijos ir Vokietijos susivienijimą. Netgi sugalvotas šio projekto pavadinimas: „Prancūzijos ir Vokietijos sąjunga“. Paryžiaus ir Berlyno įtakingi politikai jau atvirai svarsto labai platų politinių priemonių planą, kuriuo siekiama, ilgai nelaukiant, sukurti glaudų Prancūzijos – Vokietijos aljansą. Tarp kitų klausimų, keliamas netgi vieningas prancūzų – vokiečių pilietybės įvedimo klausimas, abiejų šalių ginkluotųjų pajėgų sujungimas ir vieningos karinės vadovybės sudarymas, taip pat vieningos švietimo sistemos įvedimas.

Apie tai šiomis dienomis atvirai pranešė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Dominikas de Vilpenas, iš anksto pasirūpinęs sukviesti didžiausių pasaulio informacijos agentūrų ir laikraščių žurnalistus, kad tas jo pareiškimas įgautų kuo didesnį atgarsį pasaulyje. Anot D. de Vilpeno, dviejų didžiausių kontinentinės Europos valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos – sąjungos sukūrimas tiktai laiko klausimas. „Tai pats didžiausias istorinis šansas, kurio jokiu būdu negalima paleisti“, - pareiškė Prancūzijos užsienio reikalų ministras.

Taigi Prancūzijos ir Vokietijos sąjunga. Kai kam tokia idėja, iš pradžių pradėjus apie ją kalbėti, pasirodė gana utopinė. Juk per pastaruosius 135 metus Prancūzija ir Vokietija kariavo tarpusavyje tris kartus, siekdamos sunaikinti viena kitą. Tačiau dabar tokie skeptikai jau mąsto kitaip. Juk iš tiesų 1950–1990 metais Europos Sąjungos mašina lėkė į priekį vokiečių – prancūzų variklio pagalba ir už šios mašinos vairo irgi sėdėjo Paryžiaus ir Bonos vairininkai. Šiandien Europos Sąjungai plečiantis į Rytus, Paryžius ir Berlynas baiminasi, kad būsimojoje 25 valstybių didžiojoje Europoje jų įtaka sumažės, dalis senųjų, o ypač naujosios ES narės, jau dabar nesutaria ne tik dėl Europos Konstitucijos, bet ir dėl Europos komisijos sudėties ar balsavimo teisių.

Tačiau šis Berlyno ir Paryžiaus „vestuvių“ maršo skambesys gali tik suskaldyti Europą, o ne ją suvienyti. Tuo labiau kad Prancūzijos ir Vokietijos pozicija dėl amerikiečių karinės operacijos Irake jau dabar kelia pavojų Šiaurės Atlanto aljanso vienybei. O tai kelia didelį nerimą Rytų Europos šalims – Rusijos kaimynėms, kurios savo saugumą sieja tik su naryste NATO ir nori, kad Aljansas išliktų stiprus ir vieningas. Tuo labiau kad daugelis ES šalių atvirai reiškia savo nepasitenkinimą Prancūzijos ir Vokietijos neefektyvia ekonomine politika, nesugebančia sumažinti valstybinių išlaidų įvairiems socialiniams projektams. Kaip teigė Paryžiuje esančio prancūzų – vokiečių santykius nagrinėjančio „Centre d’ Etudes et de Recherches Internationales“ vyresnioji specialistė Ana Mari Le Gloanek, „visi mato, kad Prancūzija ir Vokietija gina tiktai savo, o ne visos Europos interesus“.

Ž. Širakas ir G. Šrioderis labai tikisi, kad prie jų greitai prisijungs Ispanija ir Italija. O tai, jų nuomone, privers Didžiąją Britaniją ir naująsias ES nares įsiklausyti į Paryžiaus ir Berlyno nuomonę svarbiausiais ES politikos klausimais.

Beje, kaip rodo Manheimo kompanijos „Ipos“ paskelbti paskutiniųjų sociologinių apklausų duomenys, Prancūzijos ir Vokietijos piliečių dauguma palaiko glaudžią Paryžiaus ir Berlyno sąjungą. Lapkričio pabaigos apklausos rodo, kad 56 proc. vokiečių pagrindine Vokietijos sąjungininke laiko Prancūziją, o JAV – tiktai 28 proc. Tuo tarpu ne taip seniai (1996 m.) net 64 proc. vokiečių pagrindine sąjungininke laikė JAV. Tačiau, bandydami sukurti Paryžiaus ir Berlyno sąjungą, Ž.Širakas ir G.Šrioderis „pavojingai žaidžia su ugnimi“. Tuo įsitikinusi Berlyno Europos užsienio politikos instituto DPAG ekspertė Ulrika Guerot.

© 2003"XXI amžius"