Pilkosios zonos grėsmė

Petras KATINAS

Lietuvos Prezidentas įsakmiai paragino politikus ir žurnalistus liautis pagaliau kalbėti apie Lietuvos tarptautinę izoliaciją, kurios esą jis visiškai nejaučiąs. Jausti gal ir sunku, nes Prezidentūra jau kelis mėnesius nieko nedaro užsienio politikos klausimais, tad ant jos durų, anot Seimo nario prof. V.Landsbergio, jau seniai reikėjo pakabinti lentelę su užrašu, kad Prezidentūra užsienio politikos reikalais neužsiima. Neseniai Vašingtone viešėjęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, grįžęs iš kelionės, drįso pareikšti visuomenei, jog iš savo pašnekovų ne kartą girdėjęs, kad JAV pageidautų, jog politinis skandalas Lietuvoje baigtųsi kuo greičiau, o prezidentas R.Paksas atsistatydintų arba būtų atstatydintas. Prezidentūra sukėlė didžiulį triukšmą, įtraukdama į jį ir premjerą A.Brazauską. Vėl pasigirdo raginimų atleisti A.Valionį iš pareigų, kaltinimų, kad pasielgė nediplomatiškai, atskleisdamas visuomenei pokalbių su JAV pareigūnais esmę. Esą oficialūs Vašingtono asmenys nieko apie tai nekalba, todėl ministro paskelbta nuomonė visiškai neatspindi JAV vyriausybės nuomonės. Tam pritarė ir Premjeras, kuris pareiškė, kad A.Valionis pasielgė neteisingai, pasakęs apie savo pokalbių Vašingtone turinį, nes diplomatinėje praktikoje tokie dalykai paprastai nutylimi. Tačiau nei Prezidentas, nei Premjeras, užpykę, kad užsienio reikalų ministras pagarsino neoficialias JAV politikų nuomones, kažkodėl nieko nesakė, kad A.Valionis yra ir Lietuvos pilietis, kuriam artimiausiomis savaitėmis teks didžiulė atsakomybė stojant į ES, ir jam ne tas pat, kas kalbama galingiausios pasaulio valstybės sostinėje. Antra vertus, netgi visiškai nesusivokiančiam įvairiose diplomatinėse gudrybėse ir etiketuose žmogui puikiai žinoma, kad galutiniai sprendimai priimami vėliau nei prasideda neoficialių nuomonių reiškimas. Tokiu būdu neoficialiai pateikiama nuomonė ir laukiama, kokia bus tos ar kitos valstybės valdžios reakcija. Kaip pažymėjo Seimo pirmininkas A.Paulauskas, iš tokių pokalbių netiesiogiai leidžiama suprasti, jog Vašingtonui ir kitų šalių sostinėms visiškai ne tas pat, kas dedasi būsimojoje ES ir NATO šalyje.

Be to, politinio skandalo išvarginti Lietuvos žmonės privalo žinoti ne tik oficialią Vašingtono poziciją, bet ir pareikštą nuomonę neoficialiuose pokalbiuose, kuriuose labai dažnai pasakoma daugiau nei oficialiuose. Kas jau kas, o buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas tai privalo puikiai žinoti. Bet ir jis pareiškė, kad jei ministras A.Valionis, cituodamas neoficialią nuomonę, kuri jam buvo išreikšta Vašingtone, neatskleidžia tokios nuomonės šaltinių, tai ministras asmeniškai prisiima atsakomybę. Tai galima suprasti taip, jog negalima kalbėti apie tai, nors tai jau puikiai žinoma ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Panašiai dėstė ir premjeras A.Brazauskas po susitikimo su Prezidentu, kuris labai neigiamai įvertino A.Valionio pareiškimą. Pasak A.Brazausko, jis nemanąs, kad A.Valionis pasielgė teisingai, viešai išdėstęs savo pokalbių Vašingtone turinį. „Tokie dalykai diplomatinėje praktikoje paprastai yra nutylimi“, - dėstė Premjeras. Tuo tarpu užsienio reikalų ministras ir po pokalbio su pačiu Premjeru pareiškė, kad situacija yra gana rimta, o mūsų diplomatija per trejus jo vadovavimo URM metus dar niekada nebuvo atsidūrusi tokioje sunkioje situacijoje.

Prezidentas R.Paksas, teigdamas, kad Lietuva nejaučia jokios diplomatinės izoliacijos dėl jo paties veiksmų, švelniai tariant, kalba netiesą. Kaip ir užsipuldamas užsienio reikalų ministrą A.Valionį. Pasirodo, ne tik prezidentai, bet ir kiti aukšti kitų valstybių pareigūnai nenori susitikti su R.Paksu. Jau paskirti Japonijos ir Didžiosios Britanijos ambasadoriai Lietuvai visokiais būdais vengia įteikti savo skiriamuosius raštus Lietuvos Prezidentui. Aišku, jie tai daro ne savo iniciatyva, o savo šalių užsienio reikalų ministrų nurodymu. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės fakulteto vedėjo Zenono Petrausko, diplomatinėje praktikoje tokiu būdu išreiškiama nuomonė, jog tarptautinėje praktikoje netoleruojamas priesaiką sulaužęs valstybės vadovas. Z.Petrauskas sugriovė Prezidento ir Premjero priekaištus ministrui A.Valioniui, jog jis, pranešdamas visuomenei apie neoficialius pokalbius su JAV pareigūnais ministrui viešint Vašingtone, pasielgė nediplomatiškai. Anot Z.Petrausko, diplomatinėje praktikoje viešai nesakoma daugelio dalykų, tačiau visi požymiai ir diplomatų vengimas įteikti skiriamuosius raštus Lietuvos Prezidentui aiškiai rodo, kad užsienio šalių vyriausybės pataria ambasadoriams nevykti į Lietuvą bent jau kol nesibaigs apkaltos procesas ir neįteikti skiriamųjų raštų R.Paksui, kaip valstybės vadovui, pažeidusiam savo šalies Konstituciją. „Paprastai tokiu būdu siekiama parodyti, kad nenorima pripažinti šalies vadovo, nors jis ir eina savo pareigas“, - sakė Z.Petrauskas.

Taigi ne ministras A.Valionis kaltas, kad pasakė teisybę Lietuvos žmonėms. Na, o Z.Petrauskas tikriausiai irgi bus priskirtas prie „sąmokslininkų“ kaip ir dauguma žymiausių Lietuvos politologų.

Tačiau Prezidentas vis vien daro savo ir įteiginėja, kad nieko blogo nėra. Susitikdamas su savo gerbėjais Jonavoje, jis ryžosi viešai įžeisti Italijos prezidentą, atsisakiusį apsilankyti Vilniuje ir susitikti su R.Paksu. „Argi jums bus nuo to lengviau, jeigu Italijos prezidentas atvyks?“ – klausė R.Paksas ir čia pat išgirdo norimą atsakymą iš savo elektorato, kad jiems visiškai tas pats. Svarbiausia, kad R.Paksas jiems duosiąs didesnes pensijas ir šiaip visko, ko tiktai reikia.

O Prezidentas, norėdamas pavaizduoti, kad nėra izoliuotas, pakvietė Lenkijos prezidentą Aleksandrą Kvašnievskį apsilankyti Vilniuje minint Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymo dešimtmetį. Lenkijos spauda jau rašo, kad A.Kvašnievskis svarsto tokią galimybę, tačiau, sprendžiant iš pirmųjų Lenkijos žiniasklaidos komentarų, vargu ar Lenkijos prezidentas atsilieps teigiamai į šį kvietimą. Varšuva jau aiškiai demonstruoja, kad nenorėtų rodyti paramos Prezidentui, kurio likimas visiškai neaiškus. Tuo labiau kad A.Kvašnievskiui puikiai žinoma ir kitų šalių vadovų nuomonė. Be to, Lenkijoje nesuprantama, kaip gali valstybės vadovas atvirai ir viešai kritikuoti bene svarbiausios valstybės institucijos – Konstitucinio Teismo vaidmenį ir jo sprendimą. Pakanka prisiminti buvusį Lenkijos premjerą Juzefą Oleksį, kuris, pasirodžius pranešimams apie galimą jo bendradarbiavimą su KGB, nedelsiant atsistatydino. Tiesa, vėliau teismas nustatė tų kaltinimų nepagrįstumą, tačiau tai padėties nekeičia. Tuo tarpu R.Paksas, nepripažindamas Konstitucinio Teismo sprendimo dėl savo turtingiausio ir dosniausio rėmėjo Jurijaus Borisovo, pademonstravo, kad valstybės ir Prezidentūros institucijos prestižas jam yra niekas palyginti su savo rėmėjo interesais. Todėl Seimo narys ir Teisės bei teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas pagrįstai jau kelintą kartą klausia: „Ar gali kas nors paneigti, kad Respublikos Prezidentas nėra, negali ir negalės būti valdomas J.Borisovo? O jeigu taip, (…) kas tada yra tikrasis valstybės vadovas – Jo Ekscelencija ar Jurijus Aleksandrovičius Borisovas?“

Įdomu, kad kritikuoti ministrą A.Valionį už per didelį atvirumą ėmėsi ir kai kurie valdančiosios Socialdemokratų partijos veikėjai. Jų pozicija visiškai suprantama: visus savo sandorius atlikti tylomis, „po kilimu“. Sprendžiant iš įtakingų socialdemokratų vadovų samprotavimų, konkrečiai „lapine kepure“ vadinto buvusio LDDP užsienio reikalų ministro P.Gylio, taip pat J.Karoso ir kitų, nepaisant Konstitucinio Teismo sprendimo bei Seimo specialiosios komisijos išvadų, apkalta R.Paksui išvis gali būti nepateikta. Arba jeigu apkalta ir būtų paskelbta, neatsiras 85 ją palaikančių Seimo narių. O taip gali atsitikti, nes ne tik R.Pavilionis, E.Klumbys, A.Paplavskis jau perbėgo pas prezidentinius liberalus demokratus. Nėra abejonės, kad tokių perbėgėlių atsiras ir daugiau. Tokiu atveju, jeigu Seimas nepatvirtintų apkaltos, Lietuvos situacija tarptautinėje arenoje būtų dar blogesnė. Tai reikštų, kad valstybės parlamentas visiškai nepaiso aukščiausios teisinės institucijos – Konstitucinio Teismo, ir parodytų pasauliui, kad lietuviškoji demokratija daugiau primena Rusijos ar Baltarusijos „valdomąją demokratiją“. Tada į tapusią ES nare Lietuvą būtų žiūrima gana nepalankiai ir įtariai.

Tai, kad Prezidentas inicijavo nacionalinio transliuotojo – LRT tarybos narių atšaukimo klausimą ir pateikė jį Seimui, tiktai dar labiau sumenkino R.Pakso autoritetą pasaulyje ir tarptautinėse organizacijose. Mat Prezidentas sumanė pakeisti kelis LRT tarybos narius, kuriuos paskyrė kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus. Juos norėjo pakeisti savais žmonėmis, o LRT paversti savo propagandiniu ruporu, kaip tai neseniai padarė A.Lukašenka. Reikia pažymėti, kad su panašiomis idėjomis R.Paksas blaškosi jau nuo pat savo išrinkimo dienos. Jo artimiausi patarėjai bei jis pats nepamiršta priminti apie norus valdyti Lietuvą ne remiantis įstatymais, o Prezidento dekretais. Be to, tarptautinės institucijos Lietuvos nacionalinio transliuotojo tarybos formavimo įstatymą pripažino vienu tobuliausiu ir geriausiu Europoje, o jo pakeitimas būtų buvęs įvertintas kaip dar viena vinis į demokratijos principų laidojimo Lietuvoje karstą. Negi to dabar būtų reikėję, ypač stojimo į ES ir NATO išvakarėse? Laimė, Seimas vis dėlto nepritarė Prezidento „pasiūlytoms“ įstatymo pataisoms.

Niekas negali paneigti, jog puolimas prieš Konstitucinį Teismą, sumanymas perimti LRT tėra Rusijos V.Putino „valdomos demokratijos“ arba tiesioginės diktatūros, kaip A.Lukašenkos valdomojoje Baltarusijoje, variantas. Anot parlamentaro A.Sakalo, tokiu atveju galima nesunkiai prognozuoti Vakarų demokratijų nusivylimą Lietuva ir Maskvos džiaugsmą, jeigu tai būtų įvykę.

O dėl R.Pakso ir jo rėmėjų siekimo užgniaužti laisvą žodį ir pirmiausia perimant LRT kontrolę, norisi pacituoti dar Karlo Markso XIX amžiuje pasakytus žodžius (teatleidžia skaitytojai, tačiau tai bene vieninteliai K.Markso žodžiai, su kuriais galima sutikti): „Demoralizuojantį poveikį turi tiktai cenzūros prižiūrima spauda. Didžiausia yda veidmainystė – nuo jos neatskiriama; iš šios esminės ydos išplaukia ir visi kiti jos trūkumai, kuriuose nėra nė menkiausių dorybės užuomazgų, išplaukia jos pati šlykščiausia – netgi estetiniu požiūriu – pasyvumo yda. Valdžia girdi tiktai savo pačios balsą, ji žino, kad girdi tai, ir vis tiek apgaudinėja save, ji neva girdinti liaudies balsą. Maža to, dar ir iš liaudies reikalauja, kad ir ta prisidėtų prie šito savęs apgaudinėjimo. O liaudis savo ruožtu arba pradeda iš dalies tikėti politiniais prietarais, arba nebetiki jokia politika, arba visiškai nusigręžia nuo valstybės gyvenimo ir virsta žmonių minia, kuri gyvena tik asmeninį gyvenimą“. Tai pasakė komunizmo kūrėjas K.Marksas, tačiau mes apsigautume nusprendę, kad šie žodžiai mūsų visiškai neliečia. Ypač kai matome, kada valstybės vadovas savo elgesiu kasdien demonstruoja neigiamą požiūrį į viską, taip pat ir į žiniasklaidą, kuri neatitinka jo, o tiksliau, jo tikrųjų šeimininkų nurodymų.

© 2004 "XXI amžius"