.

"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 4 d., Nr. 3 (72)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Jeigu informacijos visuomenė
taptų idealia visuomene

Kuo lengviau pasiekiama oficiali informacija, tuo atviresnė Vyriausybė, tuo daugiau asmeninio privatumo garantijų šalies piliečiams, daugiau atvirumo pačioje valstybėje, daugiau nuomonių alternatyvų viešajame ir asmeniniame gyvenime, mažiau monopolių ir galios koncentracijų... Bet ar tai jau informacinė visuomenė ir kas ji tokia apskritai?

Informacijos visuomenės sąvoka šiandieną atrodo tokia banali, jog sunku apie tai rašyti nevartojant tų pačių dažniausiai spaudoje pasitaikančių apibrėžimų, jog tai visapusiškai informacines technologijas naudojanti žinių visuomenė, kompiuterizuota, internetizuota ir pan., nepriklausomai, ar vertinimus pateikia Vakarų, ar Lietuvos ekspertai, kurie dažniausiai remiasi pirmaisiais. Apie informacijos visuomenę vienaip kalba sociologai, kitaip, sakysim, pedagogai, dar trečiaip visi kiti. Įdomu, ką pasakytų nuolat interneto kavinėse „mirkstantys“ paaugliai.

Lengvas priėjimas prie informacijos ir galėjimas nežabotai naudoti technologijas iš pirmo žvilgsnio kelia grėsmę suskaldyti žmones – tie, kurie gerai valdo technologijas, yra labiau pasiturintys, užima geresnę padėtį visuomenėje ir todėl, aišku, yra galingesni, o, vadinasi, tie, kurie tik šiek tiek nutuokia apie technologijas – nustumiami į pakraštį.

 

Mindaugas Gėlūnas

Ką mano skandinavai

Anot technologiškųjų skandinavų, informacijos visuomenė pirmiausia labiau susijusi su žmogiškąja esme, kalba ir kultūra, o ne su technologijomis. O patį technologijų vystymąsi lemia ne tik vyriausybių ir bendrovių galimybės panaudoti ir pritaikyti naujas technologijas tam, kad sustiprintų ir palaikytų konkurencinius privalumus.

Per paskutiniuosius 10-20 metų Skandinavijos šalys išplėtė ir į skaitmeninį variantą pervedė savo infrastruktūrą iki tokio lygio, kuriam kažin ar kas, išskyrus, žinoma, JAV, tegali prilygti. Informacinės visuomenės pažangumą, ko gero, lemia ir sveikas skandinaviškas požiūris, kad visos socialinės grupės turėtų dalyvauti technologiniame pereinamajame procese, siekiant išvengti didelių skirtumų tarp informacinių technologijų ekspertų ir vos ne vos jose benutuokiančių. Anot suomių, pavyzdžiui, technologijų ir žinių skleidimas yra pirmiausia sietinas su edukacijos skatinimu bei talentingų, kompetentingų ir aktyvių piliečių parengimu. Šiaurės šalys remia politiką, kuri visuose lygiuose garantuotų, jog piliečiai dalyvaus priimant sprendimus ar mokantis. Žinių visuomenė ten įgauna „life long learning“, arba viso gyvenimo mokymosi perspektyvą. Anot skandinavų ekspertų, technologijų vystymasis įpareigoja kelti griežtesnius reikalavimus kompetencijai, taip pat edukacijos ir tyrimų lygį, tačiau, žinoma, jie į tai ir rimtai investuoja. Lietuvoje, pavyzdžiui, mokyklose kompiuterinis ugdymas yra silpnas. Pirmiausia neskiriama pakankamai lėšų mokytojų kvalifikacijai kelti, nenagrinėjami technologijų saugumo klausimai. Mokykloms tiesiog palikta pačioms spręsti su informacinėmis technologijomis susijusius klausimus, neturint tam reikiamos kvalifikacijos. Be to, mokyklose trūksta kompiuterinių mokymo priemonių. Sakysime, suomiai vaikus mokyklose kompiuterinio raštingumo pradeda mokyti labai anksti, palyginti su daugeliu kitų pasaulio šalių.

Pilietinė ar atvira visuomenė

Kalbant apie atvirą informacinę visuomenę, o ji pretenduoja tokia būti, dažnai susiduriame su viešosios sferos, arba viešosios erdvės sąvoka. Pasak sociologo J. Habermaso, vietoje sąvokos pilietinė visuomenė reikėtų vartoti būtent viešosios sferos apibrėžimą. Anot jo, tai yra terpė tarp ekonomikos ir valstybės, ideali arena, kur susiformuoja nuomonė kaip politinė jėga. Kita vertus, sociologo teigimu, viešąją sferą šiandieną pakeitė populiarioji kultūra. Internetas – neatsiejama populiariosios kultūros dalis ir ten vykstantys debatai bei komentarai tapo, galima teigti, virtualiomis arenomis.

Nors prieš tai nemažai kalbėta apie skandinavus, siūlyčiau keletą interviu su Šiaurės Airijos informacijos ekspertais. Šita šalis į Lietuvą galėtų būti panaši tuo, jog šiaurės airiai labai stengiasi išsaugoti savo tapatybę, o šioje šalyje esantis Olsterio universitetas (University of Ulster) garsėja savo stipria informacinių technologijų ir informacijos sričių mokymo baze (mūsų atveju į tai lyg ir pretenduotų KTU).

Klausimas informacijos ekspertui ir teoretikui, Olsterio universiteto dėstytojui Danielui Juvesbury’ui.

Kokias, jūsų manymu, viešosios sferos perspektyvas kuria naujosios technologijos?

Tai išties sunkus klausimas! Nemanau, kad turėtume būti ypač entuziastingi ar pesimistiški. Nemanau, kad technologijos kuria viešąją sferą... Daryčiau prielaidą, jog naujų technologijų atstovavimas keičia kai kurias perspektyvas. Galbūt mes geriau apbendrinkime sakydami, kad viešoji sfera yra sukurta ir perkurta įvairiose informacijos reprezentacijose... Informacija yra kontroliuojama kolektyvinių interesų, įskaitant tuos, kurie gamina ir prekiauja naujomis technologijomis. Ir pastarieji bando mus įtikinti, kad jų produkcija ir technologijos pakeis mūsų gyvenimą amžiams. Taigi viešoji sfera tokia, kokia ji yra Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje (gerokai menkesnė), išsitenka tarp iškeltų vilčių, kurias sąlygoja informacijos ir technologijų realybė, tokia, kokia ji yra. Mums sako, kad gyvename naujosios informacijos eroje, bet daugumai mūsų dėl to visai nesvarbu.

Ar sutiktumėte, kad interneto tinklas ir naujos technologijos didina skirtingų vertybių, atsparių globaliam (suniveliuotam) pasauliui, skaičių?

Nesu dėl to tikras. Dažnai sakoma, kad faksas buvo nepakeičiamas įvairiose socialinėse revoliucijose Rytų Europoje 1990-aisiais, ar manote, kad taip ir buvo? Naujos komunikacijos mus įgalina skleisti informaciją greičiau ir lengviau, bet ar naujos technologijos padėjo išvengti karo Irake? Mes turime išanalizuoti ir suprasti galios mechanizmus ir technologijos dalyvavimą, panaudojant galią, kad efektyviai atsakytume į šį klausimą. Nemanau, kad galia yra monolitiška ar neįveikiama, bet aš ir netikiu, kad strateginių pasipriešinimo formų, kurios mums brukamos, efektyvumas būtinai turi būti perdėtas. Mes galime pasipriešinti, mes galime išsisukti ir visaip gudrauti, bet mes iš tiesų negalime sukelti rimtų pokyčių vyraujančiose socio-ekonominėse sąlygose.

O štai ką mano vyresnės kartos Šiaurės Airijos informacijos ekspertas dr. Paulas Moore’as, taip pat dirbantis Olsterio universitete.

Ar kai kurioms informacijos formoms lemta išnykti, o gal naujos ir tradicinės formos gali sėkmingai kartu egzistuoti?

Manau, kad mintis, jog kažkurios informacijos sritys išnyks, yra perdėta. Jos išliks, bet aišku, bus pasikeitimų. Pvz., laikraščiai. Jie jau pradėjo keistis. Įvyko poslinkis nuo naujienų prie apybraižų. Žmonės dažniausiai naujienas sužino arba iš televizijos, arba iš interneto, kalbu apie rimtąsias naujienas... O laikraščiai, užuot pateikinėję naujienas, apie jas diskutuoja ir komentuoja. Manau, kad tradicinės informacijos formos persikurs. Pvz., knygos – juk šiandieną ne problema turėti elektronines knygas, bet tik keletas žmonių jų pageidautų. Stivenas Kingas išleido elektroninę novelę, bet tik keletas žmonių ją įsigijo. Mes esame ideologiškai susikūrę tam tikrą sąsają tarp asmens ir jo objekto, reikia čiupinėti puslapius...

(Dabartinė žiniasklaida ypač kovoja nuo informacijos pertekliaus ar vadinamojo „informacinio triukšmo“. Taip pat svarbus yra personalizacijos supratimas. Personalizacija tapo pagrindiniu šiandieniniu interneto naujienų puslapių bruožu, kuriuose tikimasi skaitytojams pateikti labai aktualią informaciją.

Šiaurės airiai anaiptol nesididžiuoja nei savo informacinės visuomenės pasiekimais, nei mano esant ją susiformavus. – M.G.)

Kas yra informacinė visuomenė?

Iš tikrųjų mes jos dar neturime, tik dažnai girdime šį terminą, o žmonės, kalbėdami apie informacinę visuomenę, ne visada žino, ką tai reiškia. Tai pakankamai sudėtinga sąvoka. Nesu įsitikinęs, ar mes gyvename informacinėje visuomenėje.

Aš ją įsivaizduoju kaip visuomenę, veikiamą įvairių naujų technologijų formų, kurios pačiais parankiausiais būdais bus „absorbuotos“ įvairių institucijų, vyriausybių, visuomeninių įstaigų labui, siekiant, kad technologijos padėtų kuo geriau bendrauti tarpusavyje. Kol kas turime tik elektroninį paštą, nes jis tapo globaliausia komunikacijos forma.

Mes dar tik palietėme paviršių to, kas iš tiesų reiškia informacinė visuomenė. Tokioje visuomenėje tavo padėtis daugeliu atveju priklauso nuo to, kiek informacijos turi arba kiek gali jos prisirinkti. Būti galingu žmogumi visuomenėje jau nereiškia tik turėti pinigų ar aukštą kvalifikaciją. Kad būtumei galingas, informacija turi „tekėti tavo pirštų galiukais“. Įdomu, kad žinios tampa esminiu visuomenės varikliu. Bet, manau, mums iki to dar toli.

Kokie pagrindiniai informacinės visuomenės iššūkiai Šiaurės Airijoje?

Manau, esminiai iššūkiai būtų trys. Pirma reikia, kad kiekvienas galėtų pasiekti technologijas. Dabar tai dar didelė problema. Nepaisant vyriausybės pastangų mokyklose įrengti modernius įrengimus, aš vis dar manau, kad priėjimas prie informacijos yra išskirtinai viduriniosios klasės prioritetas ir tik nedidelė visuomenės grupė gali tai padaryti, nes tai susiję ne tik su technologijų išmanymu, ilgai užtrunka vyriausybės pastangos „pripratinti“ žmones.

Antra, didelė problema įdiegti informacinį auklėjimą ir į mokymo programas. Man tai labai svarbu, nes dešimt metų dirbau diegiant informacinį raštingumą, pristatyti tai pradinėms ir vidurinėms mokykloms – šie procesai jau prasidėję ir bus gerokai pasistūmėta per artimiausius dvejus trejus metus.

Manau, kad tai turi lemiamos svarbos. Mūsų visuomenėje dažnai pasigirsta teiginių, kad jauni žmonės ne(pa)skaito, kad maždaug aštuoniasdešimt procentų savo laiko praleidžia neskaitydami, jog jiems nesuteikiami naujų technologijų pagrindai.

Trečia, yra laiduojama, kad mes esame globaliame tinkle, plačiajuostėje radijo signalų sistemoje. Iš tiesų tik kelios sritys Šiaurės Airijoje turi gerą plačiajuostę radijo signalų sistemą. Ne, čia ne panacėja, kad tai viską išspręs, bet tikrai padės, jei mes sugebėsime įsijungti į globalinį tinklą.

Apie skaitmenines technologijas

Ne vienas tyrėjas pastebi, jog leidėjai, turintys nuosavas leidyklas ir leidybos įrangą, susidurs (arba jau susiduria) su papildomais sunkumais, išsaugodami savo didžiules investicijas į postindustrinio amžiaus technologijas, keičiant jas į skaitmeninę informaciją. Štai tyrėjas Fidleris pastebi: „Iš tikrųjų svarbus bus ateities žiniasklaidos gebėjimas išsamiai, atsakingai ir „patogiai“ informuoti žmones, jiems būnant jų tarnybose, bendruomenėse, teikti prieinamus forumus viešiems pokalbiams ir galimybei išreikšti bei pasikeisti įvairiais požiūriais, suderinti dažnai tarpusavyje skirtingus pranešimus, paprasčiausiai palengvinti informacijos panaudojimą bei patirtis, kurios sustiprina bendruomeninius ryšius. Taip pat laiku įjungti „pavojaus signalą“, kuomet mūsų laisvės, bendruomenės ir gyvybės atsiduria pavojuje. Kad visa tai įgyvendintų žemiausiais kaštais, laikraščiai taip pat turi toliau telkti efektyvią, finansiškai rentabilią ir paklausią rinką, kurioje lengvai susikalbėtų pirkėjai ir pardavėjai“. Pasak Fidlerio, skaitmeninės technologijos, žinoma, suteiks individams daugiau galių kontroliuojant ir planuojant turinį, tačiau nelems informacijos baigties. Masinės informacijos priemonės jau įsigalėjo ir tapo esmine moderniose visuomenėse, nes patenkina žmogiškuosius poreikius tiek informacijai, tiek pramogoms. Fidleris teigia: „Skaitmenis variantas, be jokios abejonės, yra esminė šiandieninės informacijos technologinė tendencija. Tai reiškia, kad bendrinė elektroninė kalba, pagrįsta kompiuterio „bitais“, skverbiasi į bet kokią su informacija susijusią komunikaciją. Nors tekstas, garsas ir balsas taip pat, kaip ir statiški bei judantys vaizdai, yra vis labiau verčiami į bendrinę skaitmeninę formą“. Ne vienas tyrėjas pastebi, kad skaitmeninės informacijos – tai nauji žmogaus tęsiniai.

Apskritai nieko nėra nuobodžiau, nei leistis bauginamam. Taip, gal ir virstama globaliu kaimu dėl interneto invazijos į mūsų gyvenimus ir virtuali realybė perima tikrosios realybės pozicijas. Tačiau, kita vertus, informacija ir informacinės technologijos leidžia geriau gyventi idėjų pasaulyje, o jų turintiems greičiau ir gyviau jas skleisti. Pavyzdžiui, net rimti suomių informacinių technologijų (IT) mokslininkai palaiko „hakerius“. Anot jų, tai nėra tik įsilaužėliai į serverius ar paprasti užkoduotos informacijos grobstytojai. Tai gabūs programuotojai, kūrybingi ir smalsūs IT ideologai, kurie tokiu būdu plečia informacinių idėjų ir išradimų spektrą. Be to, tie patys Vakarų ekspertai yra atlikę ne vieną tyrimą, parodžiusį, jog internetu besinaudojantys vartotojai yra socialiai aktyvesni, kūrybingesni ir atviresni naujovėms. Lietuva tarp Baltijos šalių pagal interneto vartojimą užima paskutinę vietą, nors interneto vartotojų skaičius auga sparčiausiai. Dažnai, t.y. bent kartą per savaitę, besinaudojančiųjų internetu skaičius per vienerius metus Lietuvoje išaugo penkiais procentais ir viršija 16 proc. amžiaus grupėje nuo 15–74 metų, kai palyginti Norvegijoje internetu nuolat naudojasi 70 proc. gyventojų. Tai kaipgi ten su tuo aktyvumu tokiu atveju? Ir kiek tokie skaičiai daro įtakos informacinės visuomenės vystymuisi?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija