Amerikiečiai planuoja naujus
kovos prieš terorizmą etapus

JAV prezidento Dž.Bušo administracija nuolat pabrėžia, kad karas Irake nebuvo vienintelė prieš islamo teroristus remiančias valstybes nukreipta operacija. Nepaisant neramumų Irako sostinėje Bagdade bei kituose šalies regionuose, amerikiečiai tikina, kad jiems pavyko pasiekti strateginius tikslus. Tačiau šiandien visą pasaulį neramina klausimas, ką gi JAV pasirinks naujuoju taikiniu kovoje prieš islamo fundamentalistus.

Pasak karo strategų, karą Irake lėmė dvi priežastys. Pirma, amerikiečiai norėjo įsitikinti, ar jų karinės pajėgos sugebės įvykdyti parengtus karinės operacijos planus ir kovoti jiems svetimoje teritorijoje. Musulmoniškose valstybėse gyvavo „Al Qaedos“ įtvirtintos nuostatos, neva amerikiečiai tikrai nekovos iki pat pergalės ir atsitrauks netekę pirmųjų karių. Karinė operacija Afganistane įrodė, kad teroristų tinklo atstovai klydo. Antrąja karo priežastimi tapo geopolitinės aplinkybės. JAV suvokė, kad neįmanoma akimirksniu visiškai sužlugdyti daugelyje valstybių išsikerojusio teroristų tinklo. Nugalėti „Al Qaedą“ būtų įmanoma tik sudavus smūgį šį tinklą remiančioms valstybėms, pirmiausia Saudo Arabijai. JAV neturėjo nė menkiausios iliuzijos neva tokios terorizmą remiančios šalys akimirksniu pakeis savo nuostatas. Irakas amerikiečių taikiniu buvo pasirinktas neatsitiktinai. Ši šalis ribojasi su Kuveitu, Saudo Arabija, Jordanija, Turkija, Sirija bei Iranu ir, be jokių abejonių, buvo ir yra viena įtakingiausių šio regiono valstybių.

Irako užėmimas turėjo išspręsti visas šias problemas. Įžengdama į Irako teritoriją ir nuversdama S.Huseino režimą, amerikiečių armija tikėjosi įrodyti savo galią ja abejojantiesiems ir įbauginti kaimyninėse Saudo Arabijoje, Irane bei Sirijoje susikūrusias teroristų grupuotes. Kariams teko susidurti su nenumatytais sunkumais, mat S.Huseino režimas iš anksto buvo parengęs pasipriešinimo amerikiečiams bei jų sąjungininkams planą, kurį vykdyti pradėta iškart po Bagdado užėmimo. JAV nesitikėjo tokio aktyvaus pasipriešinimo ir spalį bei lapkritį itin padažnėjusių mūšių, po kurių buvo manoma, kad amerikiečiai prarado visus pergalės trofėjus. Įvykiai Irake parodė, jog pergale patikėta pernelyg anksti. Tačiau ne viskas buvo taip blogai, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Partizaniniai išpuoliai vyko gana nedidelėje Irako teritorijos dalyje, nei kurdai, nei šiitai į kovą su amerikiečiais nestojo. Mūšiai vyko tik sunitų valdomuose regionuose, tačiau karo ekspertai tikina, kad partizaninis karas Irake toli gražu neprilygo nei Vietnamo, nei Afganistano karams. Tiesa, taip ir nepavyko rasti masinio naikinimo ginklų pėdsakų ir dėl šios priežasties daugelis eilinių amerikiečių prarado pasitikėjimą prezidento administracija.

Paaiškėjus, kad kariniai veiksmai Irake neišvengiami, Saudo Arabija ėmė ieškoti ryšių su amerikiečiais, jos pavyzdžiu suskubo pasekti ir Iranas, tiesa, jis dvejojo iki rudens, kol Irake nebuvo pradėta kurti naujoji iš šiitų sudaryta vyriausybė. Kiek aprimo ir partizaniniai mūšiai. Sakoma, kad jų kur kas mažiau nei, tarkim, prieš keletą mėnesių.

2004-ųjų pradžioje Irake bene svarbiausios yra politinės problemos, t.y. valdžios pasiskirstymas. Kaimyninė Saudo Arabija iš karo norėtų pasipelnyti. Tuo tarpu iraniečiai slapta linkę remti amerikiečius. Vienu didžiausių JAV priešų buvusi Libija kardinaliai pakeitė užsienio politiką, o Sirija vis dar tebesvarsto, kurį kelią rinktis.

Islamo fundamentalistai stengiasi įtikinti pasaulį, neva amerikiečių invazija Irake nebuvo būtina. Laimei, musulmoniškųjų valstybių lyderiai tokiai nuomonei bent oficialiai nepritaria. Net ir tos šalys, kurios vos prieš metus smerkė amerikiečius, šiandien nori su jais bendradarbiauti.

Optimistai tikina, kad situacija Irake kur kas geresnė, nei buvo galima tikėtis praėjusių metų rudenį. Esą dabar JAV teliko vienintelė pareiga – garantuoti saugumą visame Artimųjų Rytų regione nuo Nilo iki Hindukušo. Teigiama, neva kiekviena iš šio regiono valstybių viešai skelbia nenorinti turėti jokių reikalų su „Al Qaedos“ teroristų tinklu ir pasiryžusi daryti viską, kad tik regione neįsigalėtų musulmonai sunitai. Jei taip yra iš tiesų, amerikiečiams pavyko pasiekti kur kas daugiau nei jie patys planavo prieš karinės operacijos Irake pradžią. Deja, esama ir tam tikrų pavojų.

Pirma, situacija Irake nėra tokia stabili, kokios norėtų amerikiečiai. Antra, didesnių ar mažesnių neramumų nuolat kyla visose Arabijos pusiasalio valstybėse, todėl tikėtina, jog „Al Qaedos“ lyderiai sieks destabilizuoti padėtį Saudo Arabijoje ir ten pakeisti valdžią. Neramu ir Hindukuše. „Al Qaedos“ teroristai randa prieglobstį Pakistano vakaruose bei šiaurėje, iš kur lengvai gali pasiekti kaimyninį Afganistaną, kur iki šiol nestabilu.

Pasikeitus Saudo Arabijos lyderių elgesiui, amerikiečiams būtų paranku remti šios valstybės lyderius ir taip išvengti galimo diktatoriaus atėjimo, prieš tai pareikalavus nutraukti bet kokią pagalbą „Al Qaedos“ teroristų tinklui. Ne mažiau svarbu likviduoti pavienius teroristus, įsikūrusius prie Afganistano ir Pakistano sienos. Būtų idealu, jei tai atliktų Pakistano armijos kariai. Todėl greičiausiai JAV sieks sustiprinti Pakistano vyriausybės pozicijas, o jei tai pasirodys neįmanoma, veiks viena pati. Tiesa, prezidento Dž.Bušo administracija tikrai nėra suinteresuota švaistyti mokesčių mokėtojų pinigų naujai karinei operacijai bent jau iki rinkimų į prezidento postą kampanijos pabaigos. Todėl iki šių metų lapkričio amerikiečiai stengsis ramiai įtvirtinti savo pozicijas Irake ir gerinti santykius su Egiptu bei Iranu, taip pat rems Saudo Arabijos vyriausybę ir visame Artimųjų Rytų regione uoliai ieškos pasislėpusių „Al Qaedos“ teroristų tinklui priklausančių teroristų. Veikiausiai nebus atsisakyta nedidelių karinių operacijų Šiaurės Afrikoje bei Afganistane. Tačiau, be jokių abejonių, JAV žvalgybininkų žvilgsniai ir toliau kryps į „Al Qaedos“ teroristų tinklo gimtine laikomas teritorijas. Todėl jau 2005-ųjų pradžioje galima laukti naujų amerikiečių karinių operacijų Artimųjų Rytų regione.

Amerikiečiai teroristams palieka vienintelę išeit į – spėti laiku pasitraukti iš šio žaidimo. Manoma, kad teroristai pasirinks vieną iš trijų galimų variantų. Galbūt jie ims rengti reguliarius išpuolius Saudo Arabijos teritorijoje ir taip mėgins privilioti į mūšio lauką amerikiečius, taip priversdami priešą palikti Iraką. Tačiau gali nutikti taip, kad teroristams kur kas patrauklesnis pasirodys Pakistanas. Į šios valstybės prezidento P.Mušarafo gyvybę jau dukart kėsintasi. Pakistane nemaža gyventojų dalis nesidžiaugia prezidento bendradarbiavimu su JAV ir simpatizuoja „Al Qaedai“. Be to, manoma, kad amerikiečiai vargu ar išdrįstų kelti koją į Pakistano teritoriją. Tačiau galimas ir dar vienas teroristų scenarijus. Jie mūšio lauku gali pasirinkti JAV, kur rengs daugybės aukų pareikalausiančius išpuolius ir naudos masinio naikinimo ginklą. Teroristai slapta tikisi, kad karų svetimuose kraštuose išvarginti amerikiečių kariai nesugebės kirsti lemiamo smūgio savo krašte. 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją teroristams nepavyko įgyvendinti visų planuotų tikslų. Tačiau niekas negali būti tikras, kad panašūs išpuoliai JAV teritorijoje nepasikartos, net jei ir tikėsime pranešimais, kad šiandien „Al Qaedos“ teroristų tinklas praktiškai išsklaidytas.

Politikai linkę manyti, kad teroristai imsis aktyvesnių veiksmų prieš pat rinkimus į JAV prezidento postą. Todėl derėtų būti pasirengusiems sulaukti teroro išpuolių Saudo Arabijoje ir Pakistane. Naivu manyti, kad teroristai jau nusprendė sudėti ginklus, greičiausiai jie rengiasi naujiems kruviniems išpuoliams. Tuo tarpu amerikiečiams reikėtų neprarasti budrumo ir būti pasirengusiems bet kada stoti į kovą prieš teroristus.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"