|
Vašingtonas ir Maskva dairosi
į posovietines respublikas
Rusija šiandien iš paskutiniųjų stengiasi susigrąžinti
ilgus dešimtmečius tarptautinėje arenoje turėtą galią ir bet kokia
kaina primesti savo valią kaimyninėms posovietinėms respublikoms.
Tuo tarpu amerikiečiai tokiems Maskvos ketinimams stengiasi užbėgti
už akių. Politologai tikina, kad šiemet JAV ir Rusijos santykiai
dėl nesutarimų tarptautinėje politikoje gali itin paaštrėti.
Juokaujama, kad Rusija ir JAV slapta paskelbė
viena kitai naują šaltąjį karą. Karo priežastimi tapo buvusios Sovietų
Sąjungos respublikos, kurių daugelis vis dar tebesilaiko sovietinių
tradicijų ir laukia lemiamo Maskvos pareigūnų žodžio. Rusijos politikai
tuo skuba pasinaudoti, tuo tarpu oficialusis Vašingtonas šiame regione
trokšta daug ką pakeisti, kad užtikrintų geopolitines permainas.
Pasak kai kurių politikų, Vašingtonas sąmoningai siekia sukiršinti
posovietines respublikas ir stagnatoriškus Kremliaus pareigūnus.
Nors Rusijos ir JAV aukščiausiuosius politinius
postus užimančių pareigūnų pozicijos dėl sovietinių respublikų niekad
nesutapo, didesnių konfliktų tarp šių dviejų galingiausiųjų pasaulio
valstybių praktiškai nebūta nuo pat šaltojo karo pabaigos. Santykiai
itin pagerėjo ėmus žlugti komunistiniam režimui, tačiau, reikia
pastebėti, kad jie nepablogėjo net ir tada, kai senieji funkcionieriai
vėl nepastebimai grįžo į valdžią. Prezidento postą užėmus B.Jelcinui
Maskva stengėsi nesupykdyti Vašingtono. Lygiai tos pačios tarptautinės
politikos laikėsi ir V.Putinas pirmaisiais kadencijos metais. 2003-iųjų
įvykiai situaciją pakeitė. Bene didžiausios įtakos tokiems pokyčiams
turėjo gruodį įvykę rinkimai į Rusijos Valstybės Dūmą bei Rusijos
vyriausybės paskelbtas karas oligarchams. Rusija siekia tapti galinga
valstybe, o prie šios milžiniškos valstybės vairo stovintis prezidentas
V.Putinas slapta svajoja apie tai, ko nedrįso net įsivaizduoti nė
vienas posovietinės Rusijos lyderių. Rusija baiminasi JAV įtakos
valstybėms, su kuriomis ji turi bendras sienas. Maskvą siutina vien
mintis, jog amerikiečiai plečia savo įtakos zoną jos kaimynystėje,
o Rusijos politikai nieko negali pakeisti. Jei taip vyks ir netolimoje
ateityje, Rusija atsidurs tam tikroje izoliacijoje ir praras bet
kokią įtaką regione. Tokiu atveju, Rusijos vietą skubėtų užimti
ambicingieji amerikiečiai. Vašingtonas seka kiekvieną Rusijos prezidento
V.Putino žingsnį ir nepaliauja stebėtis Rusijos keistenybėmis. Amerikiečiams
parankiau parklupdyti buvusį priešą ant kelių anksčiau nei jis spėjo
tapti pavojingu konkurentu. Juk nėra lengva pamiršti senas skriaudas.
Todėl amerikiečiai tikrai nepraleis progos atimti paskutinįjį Maskvos
kozirį įtaką posovietinėse respublikose.
Kasdien Rusijos ir JAV interesai tarptautinėje
politikoje vis dažniau susikerta. Tiek viena, tiek ir kita supervalstybė
jokiu būdu nesutiks atsitraukti ir pripažinti konkurentės pranašumą.
Mūšio lauku, pačios to nenorėdamos, tampa ilgus dešimtmečius Maskvai
vergavusios respublikos. Spėjama, kad pagrindiniu tiek Rusijos,
tiek ir JAV politikų taikiniu taps posovietinių respublikų vyriausybės.
Abi galingiausiomis laikomos supervalstybės skubės rasti rėmėjų
tarp vietinių valdančiajai daugumai ar opozicinėms politinėms jėgoms
atstovaujančių politikų. Vargu ar renkantis partnerį bus laikomasi
moralinių skrupulų: čia svarbesnis tas, kuris gali užtikrinti užsienio
rėmėjams palankesnius valdžios sprendimus. Manoma, kad atsiras valstybių,
kurių politikai stengsis priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų
tiek Rusijos, tiek JAV interesus, tačiau toks politinis laviravimas
jokiu būdu nepadės išvengti politinio spaudimo. Nes nei Maskva,
nei Vašingtonas lengvai nenusileis.
Naujas šaltasis karas Rusijos politikams būtų
kur kas reikalingesnis nei amerikiečiams. Jei Rusija netektų įtakos
buvusios Sovietų Sąjungos regione, ji prarastų praktiškai viską,
ko siekė ilgus dešimtmečius. Rusija liktų vienų viena be jokių užsienio
partnerių ir rėmėjų, jai grėstų didžiulės krizės, o paprasti rusai
valdžią suskubtų kaltinti dėl visų sovietmečio ir vėlesnių metų
negerovių. Tikėtina, kad tokiu atveju į Rusiją vėl sugrįžtų sovietinė
stagnacija ir begalinė valdininkų savivalė. Tačiau įvykiai gali
pasisukti ir visiškai kitokia linkme. Jei Rusijai pavyktų padidinti
savo įtaką buvusiose sovietinėse respublikose, amerikiečiams būtų
suduotas itin skaudus smūgis, o naujosios kartos Rusijos politikai
gautų didžiulį šansą vėl sugrįžti į tarptautinę areną kaip galingiausiosios
pasaulio supervalstybės lyderiai. Rusija vėl taptų jėga, kuri gali
viena pati nulemti mažesniųjų pasaulio valstybių ateitį. Paradoksalu,
tačiau amerikiečiams taip pat yra ką prarasti. Jei Vašingtono galia
bent kiek susilpnės, Rusijai bus suteiktas šansas pasikėsinti į
amerikiečių pastarąjį dešimtmetį sukurtą globalinę hegemoniją. Tačiau
jei nutiktų priešingai ir Vašingtonas įsitvirtintų posovietinėje
erdvėje, Rusija būtų galutinai sužlugdyta ir vargu ar kada nors
pajėgtų kirsti amerikiečiams atsakomąjį smūgį. Tuomet Rusijos politikams
neliktų nieko kito kaip tik pataikauti Vašingtono norams, pavyzdžiui,
visomis išgalėmis kelti Kinijos ekonominį lygį.
Ateitis parodys, ar tarp Rusijos ir JAV iš tiesų
kils dar vienas šaltasis karas. Gali būti, kad 2004-aisiais ne viena
buvusių sovietinių respublikų vyriausybė bus priversta atsistatydinti,
o jų įpėdiniai kardinaliai pakeis šalyje vykdomą užsienio politiką.
Tačiau jau šiandien aišku viena jei rusai ir amerikiečiai vėl
paskelbs vieni kitiems šaltąjį karą, šiame kare laimėtojų nebus,
mat tiek vieni, tiek ir kiti daug ką prarastų.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|
