"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gegužės 12 d., Nr. 9 (78)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Gudruoliai klysta ir klaidina

Gražina Trimakaitė

Pirmiausia apie tai, kodėl šio rašinio toks pavadinimas. Jo šaknų galima ieškoti praeityje, kuri tebesitęsia. Praeityje kalbėjo Mažasis princas – žinome rašytojo A. de Sent Egziuperi tokio pat pavadinimo knygos personažą. „Mažajame prince“ yra pasakojimas apie arabų mokslininką, kuris pristatė mokslo visuomenei savo atradimą, apsirengęs arabiškais drabužiais, bet niekas juo netikėjo – tiesiog nesvarstė. Kitais metais jis apsirengė europietiškai, paskelbė tą patį atradimą – ir buvo pripažintas. Taigi žmonių polinkis yra žiūrėti ar klausytis ne ką žmogus kalba, bet kaip kalba, kaip atrodo ir ar yra pripažintas autoritetas. Tačiau tiesą skelbia ne vien autoritetai. Tiesa gali susidėti iš krislelių. Koks nors krislelis gali būti atskleistas kuriam nors niekada nepagarsėsiančiam nė autoritetu nebūsiančiam prastam žmogeliui. Nė vienas neturi bijoti tiesos krislelio: jeigu tik beldžiasi kam nors koks nors į sąmonę, reikia tai visiems pasakyti. Tie visi būtų protingi, jeigu kiekvieno klausytųsi, o nebūtų Mažojo princo papasakoti keistuoliai. Jie, aišku, tebėra keistuoliai ir ne visų klausosi, ir tai taip pat yra tingėjimo rūšis – kur tik neprasibrauna tinginystė. Šiuo atveju ji štai kaip atrodo: pasižiūri, kad kalba žmogus, pripažintas išmintingu, ir gali nesvarstydamas juo tikėti. Jeigu kalba niekuo nepripažintas, tada taip pat lengva, nes gali nesvarstyti ir netikėti – visai nesiklausyti. Vienu ir kitu atveju protui leidžiama atostogauti, ir jis tinginiu paliekamas.

Taigi nebūkime tinginiai ir viską svarstykime. Galimybių turime ir jas didinkime. Štai svarstymo pavyzdys.

Dabar judėjimai dygsta kaip grybai, o vienas iš jų vadinasi „Kitas pasirinkimas“. Pats pavadinimas gali gal ir sudominti – o kodėl tas kitas reikalingas? Juk daugelis jau esame pasirinkę. Kurie siūlo kitą pasirinkimą jau pasirinkusiesiems, tai lyg ir sako, kad buvęs pasirinkimas yra blogas, o pasiūlytasis - geras. Tarp esančiųjų gero pasirinkimo tarsi ir nėra. Jeigu būtų, jie irgi nekurtų naujo, bet pasirinktų gerą esantį tam, kad geras sustiprėtų. Taigi pavadinimas skelbia, jog visi esantys judėjimai yra blogi. Bet ne vien tai skelbia, tad pasiklausykime ir jų mokslo.

Viskas ligi šiol buvo blogai. R.Pakso skandalas – seniai brendęs pūlinys, kuriam buvo leista bręsti, ir tą dariusios visos valdžios ir visos politinės partijos. Partijos pagedusios, valdžia nepalaiko ryšių su visuomene, o visuomenė jai leidžia tą daryti. Visuomenė turi neleisti. Ji turi būti aktyvi. Ji turi ginti savo orumą. Dideliuose miestuose ir Lietuvos pakraščiuose žmonės turi burtis į būrelius, svarstyti ir kalbėtis. Tada bus judėjimas, ir daugiau nebus grėsmingų pūlinių.

Beveik viskas. Dar lieka judėjimo organizatoriai ir kuo jie užsiims. Jie jau užsiima: turi internete puslapį ir jame rašo protingus straipsnius, o dar nori turėti (ir jau turi) savo laikraštį. Visuomenė nori kitokios informacijos, o protingų žmonių laikraštyje informacija bus protinga. Išskyrus tai, kad ta informacija gali būti ne visada teisinga. Ji nėra visai kitas pasirinkimas.

Judėjimo informacijos teigimu, visos partijos, visi judėjimai ir visos valdžios iki šiol buvo blogi, ir tai yra pirmoji skelbiama neteisybė. Vertinimas be įsigilinimo visai netinka žmonėms, kurie gerbia protą. Sakymą, kad visi blogi, būtinai reikia papildyti teiginiu – ir mes būsime blogi. Pasiūlytas dar vienos blogybės pasirinkimas. Gerai, jeigu tik klaidos, o ne sąmoningos blogybės, bet pasirinkimas vis tiek tas pats, todėl žmonės spręs, kurią blogybę jiems rinktis.

Būtų geriau, jeigu esančios ir naujos „blogybės“ rastų, kas yra gera kiekvienoje, ir atrastojo gerumo pagrindu jungtųsi bei pasiūlytų žmonėms ne kitą ar tą patį, o tiesiog gerą arba geriausią iš galimų pasirinkimų. Taip elgiasi kai kurios politinės partijos net ir tikroje ar ne visai tikroje dešinėje, jau ir pasiūlo neblogų pasirinkimų.

„Kitame pasirinkime“ ieško, kas yra negera. Negerai yra neaiškus, o paliktas spėlioti tikslas ( čia daugiausiai remiamasi judėjimo prisistatymu Marijampolėje, nes teko jį visą girdėti). Taigi tas spėtinas tikslas yra visuomenės aktyvumas ir totalinė valdžios kontrolė. Tikslas madingas, nepasvarsčius neblogas, bet pasvarsčius kyla klausimas – o kas kontroliuos visuomenę? Visuomenė be gairių, kurių nesiūlo „Pasirinkimas“, ir jos tokios aktyvumas gali būti pavojingas valstybei ir jai pačiai. Kad ji nekalba Dievo balsu, jau neblogai įsitikinome, nors posakis Vox Dei yra iš ankstesnių laikų pasilikęs. Pasirenkantieji apie visuomenę kalbėjo ne itin gražiai, o minėjo mokesčių slėpėjus, kyšių ėmėjus, davėjus ir net vadino tokį elgesį valstybės pamatų griovimu. Jie teisūs ir neteisūs, nes ne visi griauna net ir taip nedorai elgdamiesi. Kartais toks elgesys būna išprievartautas pačios sistemos, ir žmonės tą turi daryti tiesiog tam, kad išliktų. Aišku, kad sistema keistina, bet kol ji nepakeista, žmonėms reikia išgyventi. Badu mirštantys žmonės taip pat valstybės pamatų nestiprintų. Svarbu, kad daro ne su noru, o priversti, ir ieško galimybės įvykius pakreipti kitaip, kad nebūtų to pobūdžio prievartos ir galima būtų gyventi be pamatų griovimo. Sudėtingas procesas, kuriame viskas priklauso nuo vertybinio žmonių nusiteikimo, nuo moralės, bet apie tai „Pasirinkimas“ nekalba. Siūloma galimybė, kad nemorali visuomenė kontroliuos nemoralią valdžią, ir bus geras rezultatas. Valdžia tikriausiai taip pat neapsileis ir kontroliuos visuomenę, todėl vyks priešprieša, kas ką nugalės, t.y. bus visuotinis griuvimas. Gal to siekiama, pasiūlius visuomenei aktyvumą nenurodyta kryptimi? Arba gal ji rinksis būreliais, kalbėsis, pasidarys protinga ir tuo pačiu moralesnė? Vargu, nes krypties nėra, ir todėl lieka neaiškumas.

Ne šiaip pasiūlyta, bet ir grėsmes nurodant. Nesiburiant, stebint įvykius pavieniui – tai tarsi gyventi „Durnių laive“, o jame gyvenant nesunku išprotėti. Kalbėjimasis ir svarstymas tarsi turėtų apsaugoti – tačiau, nenusistačius kalbėjimo ir svarstymo krypties, visai galimas ir kolektyvinis išprotėjimas. Kalbėjimui ir svarstymui taip pat reikia tikslo.

Savo skelbiamais tikslais kaip du vandens lašai vienas į kitą yra panašus „Piliečių forumas“: ir ten skelbiamas aktyvumas, orumas, bet taip pat nėra jame krypties. Jis jau skelbė vieną savo renginį (įvykusį prieš R.Pakso apkaltą) – pokalbį tema „Ar Pakso šalininkų veiksmai rodo pilietinio aktyvumo didėjimą?“ Net negirdėjus svarstymo, vien iš pavadinimo aišku, kad tai – klystkeliai. Kada svarstoma apie tai, kas yra aišku, nesunku sukelti neaiškumą. Toks yra dar vienas būdas ne tiesai pasiekti, bet jai paslėpti, kai iš aiškaus dalyko neaiškus padaromas ir tarp gausių svarstymų išnyksta esmė. Šiuo atveju būtų trumpa kalba, jeigu būtų apsibrėžta, kokia prasmė teikiama žodžiui pilietis. Tai gali būti valstybės pilietybę turintis žmogus. Kai įsijungia moralinis komponentas, tai piliečiu vadinamas žmogus, kuriam jo valstybė rūpi. Atrodo, kad abu judėjimai piliečiu vadina žmogų, kuris savo interesus aktyviai gina būtent nuo valdžios. Visai išnykęs jo rūpinimasis valstybės interesais ir jis paverstas kiaule po ąžuolu iš žinomos pasakėčios – jam rūpi gilės, bet nerūpi ąžuolas, be kurio negali būti gilių. Be to, jis kažkodėl supriešintas su valdžia. Valdžia tarytum atsiradusi iš kažkur ir valdžios žmonės nėra piliečiai. Kažkokie piliečiai ne valdžia rūpinasi, o savo gilėmis, kiti, kurie yra valdžia, rūpinasi turbūt savomis gilėmis, bet niekas nesirūpina ąžuolu. Toks yra ir „Pasirinkimo“, ir „Forumo“ valstybės modelis, ir kas gali paneigti, kad šių judėjimų pastangomis jis Lietuvai sąmoningai toks nėra primetamas.

Galėtų jie kelti klausimą kitaip: ne piliečiai ir valdžia, bet valdžia ir nevaldžia, tačiau ir tada nerastų teisybės. Tai todėl, kad demokratinėje visuomenėje nėra žmonių, kurie būtų nevaldžia. Nėra žmonių arba neturėtų būti, kurie yra nepiliečiai. Visi yra valdžia, tik kitokiu laipsniu ir kitokio pobūdžio. Taip pat ir visi turi būti piliečiai. Toks visuomenės modelis yra Sąjūdžio siekis, o šitie judėjimai yra ne tokie. Daro brūzgynus ten, kur yra šviesu, ir konferencijose randa, apie ką kalbėti. Juk galėtų pasirinkti temą, nevedančią į brūzgynus, ir paklausti: „Koks piliečių aktyvumas negriauna jų pačių gyvenimo ir valstybės?“ Tai jau būtų konstruktyvu ir nekeltų įtarimo, kad siekiama griovikiško visuomenės modelio. Ir tai sekasi, nes tokio modelio siekia ne vien naujai sukurti judėjimai.

Tikslas yra atgauti orumą – skamba ir toks niuansas. Arba jį turime atgauti, arba pasiliksime šliužais. Dėl pažadėto duonos kąsnio tampama baudžiauninkais. Kaip mūsų visuomenei yra būdinga, jai tampama net ne dėl gaunamo kąsnio, bet tik pažadėto. Taip politikai tiesiog įsakmiai verčiami žadėti ir, suprantama, meluoti, nes nemąstanti visuomenė parsiduoda tik už pažadus. Ji turi būti mąstanti - visi sąžiningi pasirinkimai tam pritartų, bet ir įžvalgiai papildytų, kad ir mąstymas gali būti apgaulingas, kai jo nekontroliuoja, net, keista, širdis.

Širdies kontrolės pobūdis yra visai kitas, ir be jo nevalia apsieiti. „Pasirinkimas“, bent kai kurie jo kūrėjai, nepalankiai žiūri į širdies jausmus. Jausmų perteklių Lietuvoje jie matė, kylant Sąjūdžiui, ir dabar tos nuomonės tebesilaiko, kad jis buvo ir yra blogai, arba bent santykis tarp proto ir jausmų buvo negeras proto nenaudai. Nejaugi „Pasirinkimas“ išguisiąs jausmus? Judėjimo iniciatoriai nepastebi, kad tas jų minimas pūlinys ir išvardytos visuomenės blogybės kaip tik ir atsirado dėl to, kad iš visuomenės buvo išguiti jos gerieji jausmai. Esą jausmai veržėsi Lietuvoje visus keturiolika atgautos nepriklausomybės metų ir dar anksčiau. Sąjūdis buvo leidimas jausmams reikštis viešai, kai kieno sumanymu – tam, kad išleisti viešumon jie būtų sunaikinti. Okupacijos metais jie buvo tik draudžiami. Uždrausti ir užslopinti jausmai slapta gyveno, bet neišnyko. Draudimą panaikinus, jie galingai išsiveržė; jausmai padarė savo darbą, bet ne visų žmonių jie buvo proto apginti. Žmonės, kurie buvo apsaugoti, ne tik jausmu geidė, bet tikrai žinojo, ko nori ir kodėl nori, tų jausmai pasiliko iki šiandienos, tie žmonės yra sąžiningi Lietuvos statytojai: su protu ir su jausmu. Kurie užslopino savo jausmą, tie net nesąmoningai jaučia nepasitenkinimą ir kuria naujus pasirinkimus. Deja, didžioji dalis protu neapsaugoto žmonių jausmo, kaip ir tikriausiai planuota, buvo sunaikinta. Naikinta per visus keturiolika metų, ir anaiptol tą darė ne visos partijos, ne visos vyriausybės, kaip mėgsta teigti „Pasirinkimo“ kūrėjai. Jų dar viena klaida arba klaidinimas, kad visai nemato užsienio valstybių specialiųjų tarnybų darbo, tarsi nebūtų šalia mūsų ir mūsų viduje didelės ir nepalankios valstybės veikimo. Yra aišku, kam palanku nematyti. Pamačius propagandą kaip prievartą, kiltų pasipriešinimas. Todėl geriau nematyti, o blogus darbus tegul būna padariusios visos valdžios ir visos vyriausybės. Taip pat ir gerųjų jausmų sunaikinimo darbą. Nelikus jausmų, lieka kontrolė. Valdžia lyg turėtų kontroliuoti visuomenę. „Pasirinkimas“ paragins visuomenę kontroliuoti valdžią. Abu labu tokie, vienas kitą kontroliuoja, o gyvenimas nevykęs, nes panaikinta meilė. Tas gerasis ir vienintelis gelbstintis jausmas itin visiems reikalingas, be jo jokios laimingos visuomenės iš viso negali būti, kad ir kiek turtų ji turėtų. Ji vis tiek nelaiminga, nes norėjimas yra besotis, o ir jausmai, bent laikinai, tik gerieji sunaikinti. Kiti lieka, dar paskatinami, ir jau tarpsta jie, pavyzdžiui, tarp R.Pakso gerbėjų, ir klesti ten buka neapykanta. Pavydas yra vienas proteguojamų jausmų, dar yra neišmanymas, todėl kuriasi nauji judėjimai, užuot ieškoję sąlyčio su nė kiek ne prastesniais esančiais.

Save protingais vadinantiems žmonėms visai netinktų teigti, kad visos partijos ir valdžios vienodos. Jie tą sako remdamiesi faktu, kad to ar kito dalyko jos nepadarė, gal ką ir buvo žadėjusios, o kartais joms primeta padarymą to, kas įvyko tik joms negalėjus sustabdyti. Nėra atsižvelgta į aplinkybes, o vertinant tas yra būtina norinčiam likti teisingam. Jokio atsižvelgimo į priešiškos valstybės, o gal kai kuriais atvejais ir į priešiško pasaulio veikimą, tarsi Lietuva yra izoliuota nuo pasaulio. Ir viskas, kas vyksta joje, priklauso tik nuo partijų ir valdžių, o jeigu bus „Pasirinkimui“ pritarta – priklausys nuo visuomenės. Nors kiek galvojančiam turi būti aišku, kad toks požiūris yra neteisingas. Galima ir dar griežčiau pasakyti, kad net negalvojančiajam tai yra aišku, ir priešingos mintys specialiai brukamos į galvas, kad būtų galvojama ne taip, kaip yra. Taigi, kuriame propaganda, kuria keistai užsiima ir „Kitas pasirinkimas“. Užsiima, ir pasidaro visai ne kitas, tik tas pats ir daugkart girdėtas, bet padoriau atrodantis, mokslingesnis.

Solidus vertinimas yra tik atsižvelgiant į aplinkybes, kas kokias turėjo galimybes ir kaip jomis pasinaudojo. Taip vertinti daug kas nenori, nes vengia tiesos. Jeigu „Kitas pasirinkimas“ darytų taip, kaip kiti nenori, jis būtų jau truputėlį kitas.

„Pasirinkimas“ nepatenkintas visomis politinėmis partijomis, tačiau jis nėra V.Uspaskich, sakantis, kad partijų nereikia. Jų reikia, tik ne tokių, kokios dabar yra: dabartinėms trūksta ideologijos, ir taip pat visoms. Vien tiktai pasakius „visoms“, išsyk suklystama, nes iš tikrųjų trūksta ne visoms. Bent ligi šiol jos netrūko Tėvynės sąjungai, ko gero, vienintelei. Ji kaltinama todėl, nes tai yra madinga ar propagandininkų užsakymas. Dėl įvairumo vieni kaltina, kad ji turi ideologiją, kiti teigia, kad neturi. Pats V.Radžvilas, vienas ryškiausių „Pasirinkimo“ kūrėjų, anksčiau ją kaltino už turėjimą, o dabar pasekė V.Laučiaus pavyzdžiu kartu su visu DPI (Demokratinės politikos institutu). V.Laučius teigia, kad yra šios „idėjos“ šaltinis, nes jis ją plačiai, tik ydingai vystė, dar būdamas veiklus konservatorius. Jo klaida, kad ideologijos turėjimą jis suprato kaip užsienio literatūros skaitymą, jos vertimą į lietuvių kalbą ir tikriausiai elgimąsi taip, kaip ten parašyta. Tik nekonservatoriškas būtų toks elgesys. Konservatizmas gali klestėti bet kurioje pasaulio vietoje ir bet kuriuo laiku su vertimais ir be vertimų, teoriškai apiformintas ir to nepadarant ir net yra jam būdingiau būti teoriškai neapdorotam. Mat teorijai lengva atitrūkti nuo tikrovės. Nesunku beprotaujant susikurti savavališkas schemas; tada atsiranda pagunda pagal jas tikrovę prievartauti, ir tada jau pasidaro ne konservatizmas, o kas tik nori. Kuo pavirstama, priklauso nuo krypties, kuria prievartaujama tikrovė. Konservatizmas atpažįstamas ne vien iš teorijų, bet ir iš darbų, todėl teorijos yra nebūtinos. Tėvynės sąjungos darbai buvo aiškiai kryptingi konservatoriški, nes jai rūpi valstybė, kaip tautos gyvavimo sąlyga ir kitos moralinės vertybės. Kaip tik jų buvimas ir rodo esantį konservatizmą. Net ir estetinis momentas, panaudotas tiesai paryškinti, kitų yra naudojamas melui pridengti, o V.Radžvilo kažkada niekintas kaip „ritualinė politika“, konservatizmui yra privalomas, nes ir grožis yra nepaneigiama tikrovė. Tasai niekinimas ir buvo gerojo jausmo naikinimas, laisvą erdvę paliekant neapykantai ir melui.

Taip partijos kaltinamos kaip neturinčios ideologijos, nors ją kai kurios turi. Joms patariama tik skaityti ir skaityti, o čia ir vėl sąmoningas pavojus, kad skatinamas nevisavertiškumas ir žlugdomas pačių kūrybingumas, kuris konservatoriams yra tiesiog būtinas. Konservatizmas yra neatskiriamai susijęs su tikrove. Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku tikrovė yra tik viena ir vienokia, todėl konservatizmui jokioje vietoje nė jokiu laiku negalima būti nekūrybingam, nes kitaip teks tik kažką periminėti ir atsiras dirbtinumas. Tik skaityti ir tik sekti yra vietinės veiklos žlugdymas. Gal tai pasaulio propagandos užsakymas? Dabar tą vadiname globalizmu (jeigu iš tikrųjų toks yra), kuris mažas tautas ir nedideles valstybes naikina. Tikėtume, kad tokio globalizmo nėra, jeigu nebūtų keistai sutampančių veiksmų: iš visokių kampų ir krypčių ir į vieną pusę – demoralizuoti ir sunaikinti tautą. Galingai veikiančių ir vis naujais forumais arba pasirinkimais pasirodančių.

Gerai yra judėjimai ir net geriau kaip stovėjimas, kad tik neturėtų blogojo tikslo. Gerai yra net tuo, kad jie nori būti panašūs į Sąjūdį. Kad panašėtų, jiems tenka ir tiesos pasakyti. Pasakyta tiesa išgirstama, ir gali būti, kad ne vienas ją atnarplios nuo melo – bus nauda. Tik kad atnarpliotų, reikia to, kas iš pradžių minėta. Reikia atprasti klausyti vien tik kas kalba, bet ir stebėti, ką kalba. Čia aktualus ir pasitikėjimo klausimas. Kai Sąjūdis kilo, daug žmonių atrodė didvyriai ir jais buvo žavėtasi. Netruko prasidėti viena po kitos išdavystės, ir suskambo dažni dejavimai: Kuo pasitikėti? Nors šiuo metu jau atrodo, kad išsemtos galimybės išdavysčių, tokį skundą ir vėl tenka išgirsti. Tam pasitarnavo ir viena nuotrauka su J.Borisovu žmogaus, kurio nesitikėta išvysti tokioje draugijoje. Tą pamačiusieji tuojau klausia aną klausimėlį, bet ta proga tinka pamąstymas – nėra absoliučiai patikimų žmonių, bet taip pat tinka ir priešingas – nėra ir visais atvejais nepatikimų. Tuo momentu, kai daro gerą darbą, tai yra savas ir geras žmogus. Kitą momentą, kai elgsis negerai, bus svetimas, tačiau gali ir vėl ateiti gerasis momentas. Nėra absoliučiai patikimų, o yra momentai ir momentų žmonės, ir tą faktą reikia dėmesyje laikyti. Tiesa, yra žmonių, kurių visi momentai yra geri, ir tenka tuos labai vertinti ir mylėti. Taip pat yra ir klaidos, kurias reikia pažinti. Todėl niekada neteks kam nors išleisti atostogų savo protą, bet reikės jį vis gerinti ir lavinti. Į klausimą, kuo pasitikėti, bus atsakymas: niekuo nepasitikėti aklai. Vienas iš mūsų būties nesaugumo ženklų yra tokio pasitikėjimo nebuvimas; su tokiu nesaugumu taip pat apsiprantame kaip ir su visais kitais.

Gudruoliai ne vien tik klysta. Jie ne kartą sąmoningai netiesą kalba ir kitus klaidina, todėl ir negudruoliams reikia būti akyliems, ir anaiptol tai nėra vien tik blogai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija