"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. balandžio 28 d., Nr. 8 (77)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Grėsmės žengiant per ES slenkstį

Česlovas IŠKAUSKAS,
politikos apžvalgininkas

Lietuva ir dar devynios Rytų ir Vidurio Europos šalys artėja prie kitos istorinės ribos - įstojimo į Europos Sąjungą. Jeigu būsime tikslūs, padavę paraišką narystei 1995-ųjų gruodžio 8 d. turėjome laukti beveik 101 mėnesį, bet nuo stojimo sutarties pasirašymo pernai Atėnuose - vos visus metus.

Jeigu žvelgsime istoriko akimis, tai šį stojimo terminą galime pakeisti kitu: Lietuva sugrįžta į Europos šeimą. Visateise jos nare Lietuva buvo iki sovietinės okupacijos 1940 metais. Bet štai čia ir pastebime tą tragišką istorijos grimasą: ir tuomet, prieš 64 metus, ir dabar, vėl žengiant per tą patį Europos slenkstį, nedidelei Baltijos šaliai koją kiša didžioji Rytų kaimynė.

Nors nesu apsėstas rusofobijos šmėklų, tačiau ir neįžvelgti iš Rytų kylančių grėsmių tiek integruojantis į NATO, tiek į ES, reikštų politinį aklumą. Stabtelėkime prie šio ypatingo pavasario politinių tendencijų.

NATO alsavimas prie Rusijos sienų

Štai balandžio 2-ąją, kai Briuselis šventė Aljanso 55-ąsias metines, čia įvyko Rusijos ir NATO tarybos posėdis. Apie nuolaidas Rusijai kol kas niekas nekalba, tačiau, pasibaigus šiam posėdžiui, Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas pareiškė, kad dar šiemet Rusija ir NATO pasirašys susitarimą, pavadintą „Dėl jėgų statuso“, pagal kurį šalys viena kitos teritorijoje galės dislokuoti karinius dalinius bei karinę techniką. Šis dokumentas rengiamas pagal bendrą kovos su terorizmu koncepciją.

Naujienų agentūra RIA „Novosti“ pranešė, kad nauja NATO plėtra privertė Maskvą keisti Rusijos karinės statybos planus. Apie tai gynybos ministras papasakojo žurnalistams, trumpam stabtelėjęs Osle, pakeliui į JAV. Rusijos Dūma įpareigojo V.Putino vadovaujamą Rusijos saugumo tarybą apsvarstyti klausimą dėl „papildomos gynybinės ginkluotės dislokavimo“ prie vakarinės Rusijos sienos. Ką tai reiškia, Dūmos svarstyme išdėstė parlamento gynybos komiteto vadovas. Jo nuomone, pirmiausia, žinoma, reikia plėsti dialogą su NATO ir įtraukti Baltijos šalis į Rusijos ir NATO tarybos veiklą. Be to, būtina išsaugoti Rusijos karinio kontingento dalyvavimą vadinamoje Padniestrės respublikoje Moldovoje, kuo greičiau ratifikuoti Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartį, įpareigoti jos laikytis ir Baltijos šalis, sumažinti Rusijos priklausomybę nuo karinio tranzito per Lietuvos teritoriją ir t.t.

Nuo seno Rusija kovojo dėl priėjimo prie Baltijos jūros. Dabar, kai išsiplėtė NATO ir dešimčia naujų narių papilnės ES, Maskva dar labiau susirūpino šiomis prieigomis. Tuo tarpu Tarptautinė jūrų laivybos organizacija priėmė sprendimą paskelbti Baltijos jūrą ypatingai jautriu regionu. Rusija su tuo nesutiko, nes ji praras dalį naftos eksporto per šią jūrą. Per Baltijos naftos vamzdyno sistemą kasmet Rusija į Primorsko uostą Leningrado srityje transportuoja 42 mln. tonų naftos, tai yra beveik 30 proc. visos šalies naftos. Ateinančiais metais numatoma perpumpuoti iki 62 mln. tonų naftos. Jeigu Baltijos šalys pritars tokiam laivybos organizacijos sprendimui, išaugs reikalavimai vamzdynams ir tanklaiviams, teks keisti naftos pervežimo maršrutus, kad būtų išsaugota unikali Baltijos gamta ir gyvūnija.

Tai bus smūgis Rusijos ekonomikai, kuri iš esmės laikosi ant naftos gavybos ir eksporto. Štai kodėl Europos organizacijų plėtra į Rytus taip priešiškai sutinkama Kremliuje.

Tuo tarpu Vakarai neatsisako padėti Rusijai. Jų taktiką puikiai iliustruoja buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Ditricho Genšerio straipsnis laikraštyje „Der Tagesspiegel“, pavadintas labai agituojančiai: „Nepalikime Rusijos vienos“. Jis teigia, kad negalima atverti prarajos tarp rytinės ES sienos ir Rusijos. Politikas mano, kad tarp Rusijos ir ES reikia sukurti sąlygas laisvos prekybos zonai, ypač telekomunikacijų, transporto ir energetikos srityse. Štai kodėl, sako eksministras, gegužės 21-ąją įvyksiantis Rusijos ir ES viršūnių susitikimas toks svarbus. Straipsnio pabaigoje jis daro išvadą: mums reikalinga nauja Rytų politika su nauju turiniu ir intensyvesniu bendradarbiavimu.

Žinoma, dėl to niekas nesiginčija. Stabilumas ir pasitikėjimas Europoje stiprinamas visų šalių, visų ekonominių ir gynybinių sąjungų pastangomis. Bet taip pat negalima neįsiklausyti į radikalių Rusijos politikų grasinimus bei reikalavimus, pavyzdžiui, numušti NATO naikintuvus, jeigu jie pažeistų Rusijos oro erdvę. Kai kurie Dūmos politikai parlamento posėdyje šūkavo: „Laikykitės atokiau nuo mūsų sienų…“

Rusijos akibrokštas naujai ES narei

Rusija aktyvina savo diplomatiją ir naujo ES plėtros etapo išvakarėse. Vyksta skubotos Maskvos ir Briuselio derybos dėl krovinių tranzito į Kaliningrado sritį per Lietuvos teritoriją. Balandžio 20 dieną pasirašytas protokolas dėl ES plėtros. Rusijos Valstybės Dūma rengia specialią rezoliuciją šiuo klausimu. Ji bus svarstoma balandžio 29 dieną.

Tačiau Maskva žengė dar vieną žingsnį, kuris pademonstravo Rusijos diplomatijos nenuspėjamumą. Pirmą kartą per pastaruosius dešimt metų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ji vetavo rezoliuciją dėl Kipro suvienijimo.

Rusijos atstovas balsavo prieš Didžiosios Britanijos ir JAV pateiktą dokumentą, kuriuo neva trukdoma referendumui dėl salos suvienijimo, įvykusiam balandžio 24 dieną.

Tiesa, Kipro graikai, kurių saloje yra 755 tūkstančiai, tai yra beveik šešiskart daugiau negu turkų, šeštadienį įvykusiame referendume nepritarė salos suvienijimui Jungtinių Tautų siūlomomis sąlygomis. Prieš pasisakė 75,8 procento graikiškosios salos dalies gyventojų.

Tai reiškia, kad gegužės 1 dieną į Europos Sąjungą įstos tik graikų Kipro Respublika. Šiaurinė salos dalis - Šiaurės Kipro Turkų Respublika, kurią pripažįsta tik Turkija, liks už ES ribų, nors jos gyventojai per analogišką referendumą pritarė Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofio Anano pateiktam planui. Kipro susivienijimui pritarė 64,9 procento Kipro turkų. Abu referendumai buvo surengti tą pačią dieną.

Europos Komisija pareiškė labai apgailestaujanti dėl to, kad Kipro graikai atmetė Jungtinių Tautų siūlomą salos suvienijimo planą.

„Neišnaudota unikali galimybė išspręsti Kipro problemą”, - konstatavo Europos Komisija, kartu deramai įvertindama Kipro turkų poziciją. Anot jos, referendumo rezultatai turkų gyvenamoje Kirpo dalyje „yra akivaizdus signalas, kad ši bendruomenė nori sureguliuoti salos problemą“.

Pirmadienį per ES užsienio reikalų ministrų susitikimą Liuksemburge Europos Komisija išdėstė savo poziciją Kipro klausimu ir pareiškė, kad ji yra pasirengusi ieškoti būdų turkų gyvenamos šiaurinės salos dalies ekonomikai skatinti. Didesnioji salos dalis - graikiškoji - kol kas liko už ES ribų.

Rusija davė ženklą ir Lietuvai

Tačiau grįžkime prie Rusijos elgesio šios naujos ES narės atžvilgiu.

Maskva turi savo motyvų sutrukdyti tarptautines pastangas sujungti graikų ir turkų puses. Italijos laikraštis „Corriere della Sera“ pastebi, kad Kipras yra ir viena iš dešimties šalių, kurios gegužės 1-ąją taps naujomis ES narėmis. Kartu, primena apžvalgininkas, negalima nuginčyti, kad šitaip Maskva duoda ženklą ir kitoms naujokėms, taip pat ir Lietuvai, kad jų stojimas į bendriją gali susidurti su kliūtimis. Be to, tokiomis dirbtinėmis kliūtimis Rusija komplikuoja spartėjantį bendradarbiavimą tarp naujų ES narių.

Štai keletas skaičių, kurie rodo, kaip sparčiai augo prekyba tarp vienų mažiausių ES naujokių. 2002 metais Lietuvos eksportas į Kiprą sudarė 254 mln. Lt ir, palyginti su 2001-aisiais, išaugo net 28 kartus! Lietuvos importas iš šios Viduržemio jūros šalies užpernai siekė 262 mln. Lt ir net 108 kartus viršijo 2001 metų apimtis.Tokia prekybos dinamika su net milijono gyventojų neturinčia ES naujoke nejuokais, matyt, kelia pavydą Maskvai.

Beje, Kipras vienas pirmųjų 1991-ųjų rugsėjo 12-ąją pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o 1992-ųjų pabaigoje tarp šalių buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Paskutinįkart, 2001-ųjų vasarį, šioje šalyje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus, kuris jau tada Kipro sostinėje Nikozijoje akcentavo stiprinti ryšius tarp būsimų ES narių, kad ir kokio dydžio ir kokių vidinių problemų jos turėtų.

„Rusų klausimas“ kelia nerimą Vakarams

Prancūzų „Le Figaro“ klausia: ką daryti su Rusija, kai Europa visiškai priartėja prie jos sienų? Kaip ES turi konstruoti savo santykius su šia didžiule valstybe, kuri, nors ir išsivadavusi iš komunistinės praeities, dar tebesikankina dėl savo politinio įvaizdžio? Vadinamasis „rusų klausimas“ iškilo ne šiandien. Dar XIX amžiuje virė ginčai, kuris Rusijos veidas tikrasis – azijietiškasis ar europinis. Dabar, kai ES papildo dešimt valstybių, iš kurių penkios buvo Sovietų Sąjungos įtakoje, o trys įėjo į jos sistemą, Maskvos ir Briuselio santykiai tampa ne tik teorinių svarstymų objektu, rašo „Le Figaro“.

Jeigu prieš metus šie santykiai vystėsi dideliu tempu, tai dabar Vakarus apnikusios abejonės, ar teisingai V.Putinas elgiasi su opozicija, kodėl ėmėsi parlamento ir prezidento rinkimų kontrolės, koks „Jukos“ lyderio Michailo Chodorkovskio likimas ir, žinoma, kas dedasi Čečėnijoje. Visa tai verčia daryti išvadą, kad Rusija suka autoritarinio valdymo kryptimi.

Pastaraisiais mėnesiais Rusija griebėsi priemonių, kuriomis norima sušvelninti ES plėtros padarinius. Ji suformulavo keturiolika punktų, kurie reiškia tam tikras sąlygas. Briuselis jas atmetė. 25 užsienio reikalų ministrai dar vasarį tiesiai pareiškė, kad dešimties šalių stojimas į ES „nėra derybų objektas“. Tiesa, į kai kuriuos reikalavimus, dėl prekybos, galima atsižvelgti. Tačiau Maskva juos „pririša“, pavyzdžiui, prie tariamo rusakalbių teisių ignoravimo Estijoje ir Latvijoje. Lietuvą Maskva tiesiog reketuoja dėl tranzito į Kaliningrado sritį. Pastaruoju metu narystė ES siejama su NATO plėtra į Rytus. Rusija pareiškė stiprinsianti savo sienas su trimis Baltijos šalimis, o tai, savaime suprantama, didina įtampą regione ir mažina laisvos prekybos bei bendradarbiavimo galimybes tarp Rytų ir Vakarų.

Vakarų apžvalgininkai tvirtina, kad Rusija puikiai išnaudoja nesutarimus pačioje ES. Pagrindiniai santykių su Rusija skeptikai – Šiaurės Europos šalys, kurios kartu su Vašingtonu ragina sugriežtinti santykius su Rusija, nes jos ir ES vertybių skirtumai pernelyg ryškūs. Vadinamieji „romantikai“, rašo „Le Figaro“, mano, kad reikia Maskvą skatinti modernizuoti šalį ir negalima apsistoti prie problemų. „Švelniosios diplomatijos“ šalininkės ragina nežeminti Rusijos ir pritraukti ją prie Vakarų demokratijos, nes, kaip argumentuoja jos, iš Rusijos importuojama du trečdaliai energijos resursų, o pusė prekybos apyvartos tenka išsiplėtusiai Europai. Tos bendrijos narės, kurios laikosi šio trečiojo požiūrio, „Le Figaro“ nuomone, linkusios sumažinti Rusijos spaudimą Baltijos šalims, o, pavyzdžiui, latvių poziciją Maskvos atžvilgiu jos vadina paranoja.

Toks tokį pažino…

Praėjusios savaitės viduryje nutikęs vienas, atrodytų, formalus įvykis dar kliūstelėjo žibalo į šį laužą. Trečiadienį su Rusijos prezidentu V. Putinu susitiko į Maskvą atskridęs Italijos premjeras S. Berluskonis. Seniai žinomos Italijos lyderių simpatijos buvusiai SSRS ir dabartinei Rusijai.

Kontroversiškasis italų ministras pirmininkas, sukėlęs ne vieną audrą pirmininkaudamas ES, ir dabar padarė keletą akibrokštų. Štai jis vienareikšmiai palaikė Maskvą jos kare Čečėnijoje. Roma pasirengusi advokatauti Maskvai ratifikuojant Kioto protokolą, kurį Rusija pasirašė dar 1997 metais.

S.Berluskonis pritaria V. Putino taktikai daryti spaudimą ES, kuri netrukus priims dešimt naujų narių, kad gautų kažkokių kompensacijų už būsimus nuostolius, patirtus per bendrijos plėtrą. Savotiška šių lyderių įkaite tampa ir viena iš ES naujokių – Lietuva.

Maskva protestuoja prieš naujų narių priėmimą, jei negaus nuolaidų, pavyzdžiui, jei nebus be jokių sąlygų priimta į Pasaulinę prekybos organizaciją. Tebesitęsia Lietuvos šantažas ir dėl susisiekimo su Kaliningrado sritimi, ir dėl Šengeno sutarties vykdymo.

Panašiai Maskva ignoruoja Kioto protokolą, o V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais A. Ilarionovas šį dokumentą pavadino „tarpvalstybiniu gulagu ir Osvencimu“. Atrodo, S. Berluskonis už tai tik tapšnoja V. Putinui per petį.

Savo vizito į Maskvą išvakarėse šis Italijos politikas karštai pasisakė už Rusijos stojimą į ES. Jis esą rengia „didelės Europos“ projektą ir net regi Rusiją NATO nare. Atrodo, rimtai to nevertina ir pats V. Putinas. Rusijos prezidentas svečią paskubėjo išvežti į Lipecką, nutolusį nuo Maskvos už 350 kilometrų. Ten S. Berluskonis apžiūrėjo pradedančią veikti italų skalbyklių gamyklą.

Žinoma, objektyviai žvelgiant, Rusijos integracija į Europos struktūras – laiko klausimas. Bet kol kas Maskva priešiškai sutinka Baltijos šalių įstojimą į Aljansą, ir šis priešiškumas plinta į tarpvalstybinius santykius. Kokia forma jis pasireiškia Lietuvos atžvilgiu, vaizdžiai paliudijo visai neseniai įvykusios prezidento R. Pakso apkaltos atmosfera.

Grįžtant prie S. Berluskonio vizito Maskvoje, tai, kaip rašo italų „La Stampa“, Italijos ministras pirmininkas mano galįs sustiprinti savo, kaip D. Bušo sąjungininko Irake, poziciją, traukiantis iš šios šalies ispanams, atšaukiant kitų šalių karius. Balandžio 27 dieną jis lankėsi pas Didžiosios Britanijos premjerą T. Bleirą, o gegužės pradžioje vyks pas JAV prezidentą D. Bušą. Kitaip sakant, pavasarinis Italijos premjero suaktyvėjimas - tai mėginimas pirmiausia reabilituoti save, bet apmaudu, kad šie bandymai atliekami su Kremliumi grubiai žaidžiant eurointegracijos korta.

* * *

Tokie štai Rusijos diplomatijos gudravimai, iki didžiausio ES plėtros etapo likus keletui dienų. Naujos bendrijos narės, ypač geografiniu požiūriu prigludusios prie „motulės Rusijos“, Maskvoje nėra mėgstamos. Kremliaus valdininkų antipatiją jos pelnė dar nuo Sąjūdžio laikų. Tačiau jie turėtų pastebėti ir kita: Vakarų apžvalgininkai tikina, kad būtent Baltijos šalys gali tapti savotišku tiltu tarp jos ir Vakarų, netgi advokatauti, suartėjant Rytams ir Vakarams, įtraukiant Rusiją į demokratinę pasaulio visuomenę.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija