Pirmieji žingsniai Lietuvos nepriklausomybės link

Aldona KAČERAUSKIENĖ

1989 metais dar okupacijos sąlygomis Lietuvoje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai (kai kurių žmonių nuomone, pusiau demokratiniai). Kovo 26-ąją, per Velykas, žmonių būriai traukė į rinkimų apylinkes. Antrasis rinkimų ratas įvyko balandžio 9-ąją, pakartotinis balsavimas – gegužės 14-ąją. Didele balsų dauguma laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, daugelis jų buvo aktyvūs sąjūdininkai.

Kas tuomet buvo SSRS liaudies deputatas? Anot Romualdo Ozolo, tuo metu be permainų Sovietų Sąjunga egzistuoti jau nebepajėgė, o ką nors keisti trukdė ir tiesiog neleido sustabarėjusi, giliai stagnuojanti nomenklatūra, tada vadinta partiniu tarybiniu aktyvu. Davęs viltį, kad daug ką keis, Michailas Gorbačiovas pats galėjo tikėtis masių palaikymo. M.Gorbačiovas bandė per rinkos elementų įdiegimą į ekonomiką suformuoti generalinį pertvarkytoją, remiantį naują kompartijos branduolį, ir taip sustiprinti valdžią, kuri labai greitai vėl būtų subalansuota ir sureguliuota į šiek tiek laisvesnę diktatūrą. Taigi SSRS liaudies deputatas pagal M.Gorbačiovo projektą buvo Sovietų Sąjungos rekonstravimo bendradarbis. Tačiau, anot prof. Vytauto Landsbergio, į Maskvą važiavome ne Sovietų Sąjungai tarnauti, bet Lietuvai. Lietuvos laisvės lyga su Antanu Terlecku priešaky, besivadovaujanti nebendradarbiavimo su okupantais nuostata, tiek kompartijos, tiek Sąjūdžio delegatus iš Lietuvos vadino kolaborantais, pareikšdama, kad nepritaria šitokiam Lietuvos laisvinimo būdui. Buvo siūlomas revoliucinis Lietuvos laisvinimo kelias: rinkimų boikotavimas, revoliucinės situacijos sukūrimas, rėksmingi mitingai, kad mus išgirstų pasaulis. Išgirstų ir, savaime suprantama, mums padėtų išsilaisvinti. Vėliau A.Terleckas prisipažino šiuo klausimu klydęs. Tai buvusi tik teorinė galimybė. Praktiškai revoliucinis kelias vargu ar būtų atvedęs į nepriklausomybę. Represinės struktūros būtų užgniaužusios pirmuosius bandymus tokiu būdu išsilaisvinti, daug žmonių būtų atsidūrę kalėjimuose, laisvės byla būtų buvusi atidėta neribotam laikui. Prisiminkime Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį.

Keliant kandidatus, apie nepriklausomybės atstatymą vengta kalbėti viešai. Po rinkimų situacija pasikeitė. Iš 42 deputatų 36 rėmė Sąjūdį ir jo politiką: taikiu būdu, patiriant kuo mažiau aukų arba visai be aukų pasiekti nepriklausomybės atkūrimą. Kelyje į laisvę buvo vieningos visos trys pavergtos Baltijos šalių tautos: lietuviai, latviai, estai. Įkurta Baltijos šalių deputatų grupė, Baltijos asamblėja. Priešakinėse linijose buvo lietuviai. Matydama, kad nepasieks to, ko nori, lietuvių delegacija protestuodama išeidavo iš posėdžių salės Maskvoje. Tai buvo nauja, negirdėta, neįprasta.

SSRS liaudies deputatas turėjo neliečiamybės statusą. Tuo buvo naudojamasi, kalbama su visų vadinamųjų respublikų deputatais, prašoma palaikyti mūsų laisvės siekį. Buvome suprasti ir išgirsti. Už mūsų laisvės siekį mitingavo angliakasiai.

Buvo veikiama visais „frontais“. Neoficialūs susitikimai su Gorbačiovu ir Lukjanovu. Kova dėl ekonominio savarankiškumo, siekiant išlaisvinti įmones nuo „sąjunginio“ priklausomumo. Šią idėją parėmė Jelcinas, apgailestavęs, kad Rusija ne pirmoji veržiasi į ekonominį savarankiškumą. Pagaliau iš Maskvos tribūnos prabilta apie Molotovo-Ribentropo paktą, įvardyta, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą pateko ne savo noru, bet buvo okupuota. Šį ėjimą rėmė žymusis rusų disidentas A.Sacharovas.

Buvo atvertas kelias daugiapartinei sistemai Lietuvoje. Atsikūrė krikščionys demokratai, demokratai, aktyvūs buvo žalieji.

Pagaliau 1990-ųjų kovo 11-osios vėlyvas vakaras, iškilmingas momentas – atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, svarbiausioji sąlyga kitiems valstybės žingsniams: rinkos ekonomikai, integracijai į euroatlantines struktūras.

Deputatams sekėsi pasiekti norimą tikslą. Jie buvo drąsūs, atstovaujantys tautos norams. Anot prof. B.Genzelio, Sąjūdis legaliomis priemonėmis siekė nepriklausomybės atstatymo. Svarbu buvo ne laikiną triukšmą sukelti. Atstatant nepriklausomybę, nei Sąjūdis, nei jam vadovavęs prof. V.Landsbergis klaidų nepadarė.

Minint penkiolikos metų nuo pirmųjų demokratinių rinkimų okupacijos sąlygomis sukaktį, kovo 26 dieną, Seimo III rūmų konferencijų salėje buvo surengta konferencija „Pirmieji žingsniai Lietuvos nepriklausomybės link“. Pranešimus skaitė buvę SSRS liaudies deputatai prof. Vytautas Landsbergis, Nikolajus Medvedevas, akademikas Eduardas Vilkas, Kazimieras Uoka, Egidijus Bičkauskas, Romualdas Ozolas, prof. Bronius Genzelis, akademikas Jonas Kubilius, taip pat dr. Antanas Kulikauskas ir Angonita Rupšytė. Į konferenciją atvyko garbingi svečiai iš kitų šalių: iš Latvijos - Dainis Ivansas, buvęs Latvijos liaudies fronto pirmininkas, iš Rusijos - Arkadijus Murašovas, buvęs Tarpregioninės grupės generalinis sekretorius.

Ne vieno pranešėjo kalboje nuskambėjo palinkėjimas būsimiesiems europarlamentarams nepritrūkti drąsos ir atkaklumo ginti Lietuvos reikalus Europos Sąjungos bendrijoje.

© 2004 "XXI amžius"