Lietuvybė ir Katalikų Bažnyčia

Egidijus GALVYDIS

Šviesuolis, lietuviško teatro ir lietuviško rašto kareivis kun. Jonas Katelė, gavęs (1904 m. gegužės 7 d.) iš Peterburgo pirmą lietuvišką jau legalų laikraštį, „įlipo bažnyčioje į amboną ir per pamokslą viešai visiems žmonėms rodė tą laikraštį ir girdamas sakė, kad „Lietuviškas spausdintasis žodis kvepia“ (P.Bielskis. Lietuvos klojimo teatras. V. 1999, p.126). Pačiais juodžiausiais carizmo priespaudos metais jo Panemunėlio parapija buvo raštinga ir visą laiką turėjo slaptą klojimo teatrą.

Spaudos draudimas ir Lietuvos piliečių žūtbūtinė kova už teisę vartoti gimtąją kalbą yra unikalus reiškinys visoje žmonijos kultūros istorijoje. Ir labai svarbu priminti, kad tose kovose Lietuvos Katalikų Bažnyčia suvaidino bene svarbiausią vaidmenį.

Būtent šiais šimtaisiais spaudos atgavimo metais derėtų apžvelgti, kas ir kaip buvo padaryta kalbai apginti, ir palyginti, kas ir kaip daroma dabar.

Kokia ta mūsų atmintis? Iš kokių laikų?

„1862 m. gruodžio 23 d. uždraustos lietuviškos mokyklos. Šis draudimas tęsėsi 44 metus iki Vilniaus Didžiojo Seimo (1906). Vyskupas M.Valančius nepasiduoda ir randa išeitį: jau 1863 m. jis per kunigus siuntė žmonėms patarimus nepaklusti valdžiai, sodžiuose laikyti mokytojus – „daraktorius“, ir slaptai mokyti vaikus lietuviško rašto. (…) Ryškiausiai anų metų slaptų draugijų veiklą ir Bažnyčios bei kunigų švietėjų kultūrinę įtaką kaimo žmonėms nusako nuo 1864 m. Panemunėlyje veikusi „Žvaigždės“ draugija. Tos draugijos širdis ir protas buvo kun. Jonas Katelė. Jis rūpinosi kad jo parapijoje (tais metais!) neliktų nė vieno žmogaus, nemokančio skaityti ir rašyti.

1893 metais pas kleboną kun. J.Katelę viešėjo iš Mintaujos atvykęs kun. J.Tumas-Vaižgantas. Iš rankraščių buvo perskaityta originali ką tik parašyta komedija „Nepadėjus nėr jo kasti“ (…) Užsidegę teatro idėja abu kunigai pėsčiomis vaikščiojo po Panemunėlio kaimus ir ragino jaunimą įkurti slaptą savo kaimo klojimo teatrą. Šeštadienio vakarą pilna klebonija prigužėjo žmonių“. Tai buvo sunkus ir pavojingas darbas, nes „Panemunėlio pašte žandarmerija įkurdino žmogų, kuris turėjo nuolat sekti kun. J.Katelės veiklą“. Tremtis į Sibirą grėsė kiekvieną dieną, tačiau „klebonas, persirengęs civiliais rūbais, nakčia važinėjo po kaimus, sodybas ir mokė jaunus bei senus lietuviško rašto. Klebonas mokėjo palenkti žmones, daugiau su jaunimu dainuodamas, nors buvo griežtas – kurie nesimokė, pagrasindavo nepriimsiąs išpažinties“.

Dabar į Sibirą už lietuvių kalbą jau niekas nebegali tremti, bet kad kas nors taip, kaip kun. J.Katelė ar vysk. M.Valančius kautųsi dėl lietuviškų užrašų, dėl lietuviškų pavardžių rašymo spaudoje ar pagaliau už mokslinius straipsnius, publikuojamus lietuvių kalba, o ne užsienio kalbomis, lietuvių mokslinės kalbos pirmumą, jau nekalbant apie viešų kalbų grynumą per radiją ir televiziją – prisipažinkime, taip nesikauname arba esame gana abejingi. Ranką pridėję ant širdies galime pasakyti – ne viską padarome, ką galime. Ramu visuomenėje, ramu spaudoje – plaukimas pasroviui. O juk derėtų kiekvienam bent šiais metais atsistoti prieš vysk. M.Valančiaus ir anų šviesuolių atmintį ir pasiaiškinti, ką esame padarę jų žygdarbiui atminti, jų idėjoms sustiprinti ir lietuvybei apginti.

Teisingai, kad daug laukiama ir tikimasi iš universitetinių bendruomenių ir, žinoma, iš spaudos. Kas čia daroma ir kaip?

Neseniai Klaipėdos universitetas surengė plačią mokslinę konferenciją „Knygnešystė ir jos įtaka lietuviškos spaudos ir kultūros išsaugojimui“. Organizaciniam komitetui, kurį sudarė per dvylika profesorių ir mokslo daktarų, vadovavo Klaipėdos universiteto Senato pirmininkas prof. S.Vaitekūnas. Konferencijos darbe dalyvavo ir Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta, SJ. Perskaityta per dvylika pranešimų: „Spaudos laisvė ir jos įtaka pilietinės visuomenės formavimui“ (prof. V.Urbonas), „Knygnešystė Vakarų Lietuvoje“ (doc. J.Mališauskas), „Draudžiamoji spauda Lietuvoje sovietmečiu“ (dr. J.Boruta), „Lietuvių tautosaka spaudos draudimo laikotarpiu“ (doc. R.Balsys), „Klojimo teatrai ir slaptieji lietuviškieji vakarai kaip pilietinio nepaklusnumo forma“ (doc. P.Bielskis), „Dainos ir giesmės reikšmė lietuviškumo išlikimui“ (prof. D.Kšanienė) ir kt. Konferenciją pasveikino Seimo pirmininkas A.Paulauskas, LR švietimo ministras A.Monkevičius bei Klaipėdos universiteto rektorius prof. V.Žukus. Gražus ir prasmingas renginys, tuo labiau kad mokslininkų pranešimus rengiamasi išleisti atskiru leidiniu.

* * *

Spaudos draudimo laikai – ne tik spausdinto žodžio ujimas. Tai ištisi prievartos, smurto ir tautos dvasios naikinimo dešimtmečiai. Klaipėdos universiteto teatras bando į tuos laikus pažvelgti per vysk. M.Valančiaus asmenybę. Monospektaklis, kuriame atkuriami to meto autentiški tekstai, paliudija apie represijų faktą ir mastą, sankcijų brutalumą ir žalą ne mažiau nei mokslinė konferencija. Spektaklio scenarijaus autorius ir vysk. M.Valančiaus atlikėjas – doc. Petras Bielskis. Monospektaklis apie legendinį mūsų vyskupą dabar jau vaidinamas visoje Lietuvoje: Varniuose, Kurtuvėnuose, Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Jurbarke, Laukuvoje. Vysk. M.Valančiaus tekstai originaliai skamba ligoninėse (Klaipėdos respublikinė ligoninė), kur žmonės prislėgti rūpesčių ir nerimo. Juos gali nuraminti priminti žymiojo vyskupo žodžiai, jo gyvenimiška filosofija. Ne mažiau įspūdingai vysk. M.Valančiaus personažas atrodo susitikimuose su parapijos žmonėmis bažnyčiose (Kaltinėnai, Kartena). Ypač egzotiškai bažnyčiose skamba Valančiaus laikų maldos: „Tėvi mūsa, katras esi dungūsi, švinskis vards Tava, atek karalysti Tava, būk vali Tava, kap dungou, tap ir unt žemis. Dounas mūsų visų deinų douk mums šindejna...“ Susitikimai rengiami ligoninių palatose, mokyklų klasėse, darbo kabinetuose. Spektaklis lengvai organizuojamas, nereikalaujantis sudėtingų scenų nei įrangos. (Dėl spektaklio galima teirautis tel. 846-25-55-52.)

Spektaklis susilaukė deramo vertinimo spaudoje: „Įžengė pats vyskupas Motiejus Valančius, atsisėdo krėsle priešais, gražiu rausvu rūbu, su kryžiumi ir visa kita, kas privalu vyskupui dėvėti. O kaip pradėjo – iš karto atsiskleidė gražiausias asmenybės didingumo ir paprastumo paveikslas. Išgirdome tikriausiai pusantro šimto metų senumo intonaciją, žodelius, gilų nuoširdumą ir tokią tikrą, visai nesuvaidintą meilę savo tautai, jos vaikams, kad salėje sėdintys vyresnio amžiaus žemaičiai sutartinai pravirko. Tarp žiūrovų buvo asmenų, kurie yra matę kitų teatrų vaidintą Valančių, bet, deja, širdimi, o ne akimis žvelgiant, Valančiaus ten nebuvo. Žemaičiai turėtų eilėn stoti, kad tik patektų į šį širdį sujaudinusį ir dvasią praturtinusį vaidinimą“ (J. Zvonkuvienė. Žiedeliai po Motiejaus Didžiojo kojomis. Klaipėda, 2001 06 09).

Spektaklio įtaigą didina autentiški tekstai, išsakomi tikra žemaičių tarme, kuria kalbėjo ir net rašė M.Valančius. Vyskupas pasakoja savo tikrus atsitikimus, reiškia savo požiūrį į jį supusius žmones ir laikotarpį. Jis labai mykėjo vaikus ir atjautė jų vargą. Pasakoja, kaip Visų Šventųjų vakarą prie karsto ėjo mišparų laikyti: „Bažnyčiuo pamatiau veikelį davatkų užspaustą. Sakau – dūk ronką, Joneli! Šen, šen, tu mažas, nori matyti! Išsitraukiau ir mudu abudu mišparus laikėm“.

M.Valančiaus asmenybės bruožai daugiausia atskleidžiami per humaniškumą ir laiko dramatizmą, jo tautinės sąmonės aktyvumą: „Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai tur iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip darė ir Minsko gubernijos katalikai, išplėšiant jiems bažnyčias, po kelias dienas ir naktis gulėjo bažnyčioje, šventoriuje“ (M.Valančius. Maskoliams katalikus persekiojant. 1929). Ragina grumtis už savo likimą. Iš čia ateina lietuvių nepaklusnumo idėja. Ir po vysk. M.Valančiaus daugelis žemaičių vyskupų rėmė nacionalinį kultūrinį judėjimą. Ypač ryški vysk. M.Paliulionio parama pirmajam lietuviškam vaidinimui Palangoje. Šitaip dauguma kunigų ir parapijų klebonų savo pavyzdžiu ir darbu atsistojo klojimo teatrų judėjimo priekyje. Prasidėjo vaidinimų „klebono daržinėje“ epocha. Ši tradicija būtent ateina iš toli, nuo M.Valančiaus mokyklų.

Analizuodamas spektaklį, menotyros daktaras Aleksandras Guobys rašo: „Doc. P.Bielskio monospektaklio versija labiausiai atskleidė M.Valančiaus viešojo reiškimosi visumą, jo švietėjišką veiklą, kuri esminiai pakeitė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę“ (A.Guobys. Motiejus Valančius Vilniuje. „Lietuvos aidas“. 2002 04 20). Ypač įdomūs autentiški gubernatoriaus skundų carui tekstai, kur atskleidžiama vysk. M.Valančiaus ir lietuviškos spaudos bei kalbos tragiška situacija, imperijos visaapimančios užmačios: „Jei maskoliai norėtų iš jūsų atimti „Aukso altorių“ ir kitas maldų knygas, neturite jų atiduoti. Kad vargų su bjauriais žandarais neturėtumėte, išeidami iš bažnyčių paslėpkite. Jei bažnyčioje pradėtų grobstyti, pakelkite didelį klegesį, nes užpuolė Dievo namuose jus plėšikai“. P.Bielskio interpretuojama Valančiaus kalba, mąstymas yra sklidinas turtingiausių niuansų, ironijos, kartais pereinančios į sarkazmą. „Jis labiausiai akcentavo prigimties nepaprastą gyvybingumą, meilę gimtinei, motinai. (Ypač žiūrovus sužavėjo scena, kur Valančius nulėkė su visa Žemaičių vyskupijos kapitula pas motiną į gimtinę ir prašo palaiminti jį trečią kartą – pirmąkart jį laimino, kai gimė, antrą – kai į kunigus įšventino ir dabar trečią - vyskupu tapus.)“ Valančiaus tekstai šio spektaklio metu sugebėjo mūsų istorinės dramos įvykius perkelti į nūdieną, suaktualinti, atgaivinti: „slapta mokykite savo vaikus lietuviško rašto iš senų knygų. Tegul kiekvienas vaikas turi knygas lotyniškomis raidėmis spausdintas, kad jos ir būtų brangios, tačiau pirkite, duokite vaikams ir liepkite iš jų melstis lig gyvos galvos“.

Universiteto teatras pasinaudojo reta galimybe istoriškai tikram faktui įkvėpti dvasią. Prie istorinės tiesos pridedama meninė tiesa, ir nutolusios prasmės bei tekstai atgyja, pasidaro emocionaliai įtaigūs. Tuo pačiu teatras išlaiko akistatą su tuo laikotarpiu.

© 2004 "XXI amžius"