Geistinoji dar neįvykusio Euroatlantijos saugumo dalis

Tapome NATO dalimi. Apie šį itin reikšmingą ir Lietu0vos istorijoje unikalų įvykį kalbėjo valstybės politikai ir svečiai. Atkartoti jų minčių, jų teiginių ir ateities vizijų nesirengiu. Dauguma Lietuvos gyventojų suvokia šalies įsijungimą į Aljansą kaip neišvengiamą būtinybę, kaip nacionalinio saugumo garantą.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į vieną svarbią aplinkybę: NATO, taip pat ir Europos Sąjunga – pasaulinių karų, kilusių Europoje, pasekmė. Vakarų Europa suvokė imperinės politikos grėsmes žmonijai. Nacizmas tokią politiką grindė rasės kriterijumi. Nacizmo politika buvo pasmerkta pasauliniu mastu. Niurnbergo procesas tapo pagrįsta dingstimi lygiai taip pat kvalifikuoti ir kitų -izmų grėsmes žmonijai, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.

Tačiau Niurnbergo procesas buvo didžiųjų valstybių, laimėjusių Antrąjį pasaulinį karą, kompromiso išdava. Viena Niurnbergo tribunolo teisėjų buvo SSRS – valstybė, vykdžiusi genocido politiką ir padariusi nusikaltimų žmoniškumui kur kas daugiau nei nacių Vokietija. Vilniaus tarptautinis visuomeninis tribunolas 2000 metais šią spragą ištaisė tik moraliniu aspektu. Komunizmo nusikaltimai buvo įvertinti, tačiau, norint verdikto įgyvendinimo Niurnbergo analogu, moralinio nuosprendžio nepakanka. Tai aktualus ateities klausimas. Demokratijos pasaulis to neturėtų nutylėti, nes tai prilygsta demokratijos principų išdavystei. Komunizmo nusikaltimai buvo vykdomi pseudomokslinės „klasių kovos“ teorijos pagrindu. Nei „rasių“, nei „klasių kovos“ teorijos negalėjo paslėpti tikrųjų imperinės politikos kėslų – grobti svetimas teritorijas, naikinti „menkavertes“ tautas, „eksploatatorių klases“ ir „buržuaziją“.

NATO labai patikimas skydas bet kuriam agresoriui atremti. Pusės amžiaus praktika tai patvirtina: Aljanso šalys vadovaujasi kolektyvinės gynybos principu.

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Rusija dėsningai perėmė tų pačių imperinių tikslų tęstinumą. „Artimojo užsienio“ spectarnybų sukelta itin pavojinga Lietuvos valstybės stabilumui sumaištis tai akivaizdžiai patvirtina.

Rusijos nuostata gali pasikeisti tik tuo atveju, jei dabar autoritarizmo nuslopinti demokratijos daigeliai Rusijoje imtų atsigauti ir stiprėti. O demokratijos stiprumą ir veiksnumą aiškiai parodo Liuksemburgo efektas. Nedidelė valstybė – Didžioji Liuksemburgo Kunigaikštystė saugiai klesti įsiterpusi tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Pirmoji puoselėja senas demokratijos tradicijas. Antroji, atsikračiusi gėdingo nacizmo palikimo, tapo vienu iš demokratijos Europoje bastionų. Ir nė viena jų nesiekia Liuksemburgo „išvaduoti“ Rytams būdingu būdu, kurio vardas – okupacija. Tik tada Vakarų Europai, taigi ir Lietuvai, gali sumažėti grėsmė iš Rytų, o gal ir visai išnykti.

Nors futurologai ir politikos grandai nenumato esminių pokyčių Rytų kaimyno politikoje artimiausiais metais, septyneto, tarp jų ir Lietuvos valstybės, įsiliejimas į Aljansą, be jokios abejonės, suteiks galimybių padėti stiprėti Rusijos demokratijai. Juk NATO naujosios narės neužmiršo, kokį stiprų impulsą sovietmečiu suteikė akademiko Aleksandro Sacharovo veikla visiškai nuslopintiems demokratijos daigams atgyti. Tik demokratinė Rusija gali tapti vienu iš Europos saugumo garantų.

Edmundas Simanaitis

© 2004 "XXI amžius"