Kartoja ankstesnių prezidentų klaidas

Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių aukščiausieji JAV pareigūnai ėmė svarstyti, ar buvo padaryta viskas, kas įmanoma, kad tokia tragedija neįvyktų. Baltuosiuose rūmuose prabilta apie būtinybę keisti užsienio politiką ir imta ieškoti Dž.Bušo bei B.Klintono valdymo panašumų bei skirtumų.

Amerikiečių politologai tvirtina, kad iki lemtingosios tragedijos padaryta nemažai klaidų, ir primena kitą amerikiečiams skaudų įvykį – Pearl Harboro puolimą. Jie pabrėžia, jog tąsyk tikrieji kaltininkai paaiškėjo tik praėjus keleriems metams, jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tuo tarpu šiandien kaltinimus į kairę ir į dešinę svaidantys politikai vargu ar tarnauja visuomenės interesams.

Karas prieš terorizmą tikriausiai tęsis dar ilgai, tačiau, be jokių abejonių, anksčiau ar vėliau baigsis, kaip ir bet kuris kitas karas. Politologai primena, jog prezidentas F.Ruzveltas po Pearl Harboro itin griežtai susirūpino Baltųjų rūmų pareigūnų kompetencija ir atleido ne vieną aukštą postą užimantį karo vadą. Prezidentui F.Ruzveltui ir jo aplinkai Pearl Harboro tragedija reiškė ne ką kitą kaip permainų metą JAV ir naujosios kartos politikų, pavyzdžiui, Č.Nimitzo ar D.Eizenhauerio, atėjimą į valdžią. Nors ir ne visi senieji pareigūnai buvo atleisti iš pareigų, permainų nebuvo įmanoma nepastebėti. Karo grėsmė privertė į viską žvelgti kitaip. Istorija parodė, kad tuometis JAV prezidentas pasirinko teisingą taktiką.

Tuo tarpu Dž.Bušas po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių elgėsi kitaip. Jis iš posto neatleido nė vieno įtakingo komandos nario, išskyrus keletą žemesnio rango pareigūnų, ir nusprendė taip parodyti ištikimybę savo pasekėjams. Tam būta svarbių priežasčių. Vieną galingiausių pasaulio valstybių tąsyk apėmė siaubas, o jos lyderis nusprendė, jog, įpusėjus mūšiui, keisti vadus būtų mažų mažiausiai nelogiška. Be to, Dž.Bušas nebuvo pamiršęs rinkiminio skandalo, kuris kilo dėl Floridos valstijos gyventojų balsų perskaičiavimo. Tapęs prezidentu jis nesijautė taip tvirtai, kaip, tarkim, F.Ruzveltas, laikytas tautos nacionaliniu didvyriu. Todėl ir nebuvo nuspręsta atleisti dar B.Klintono į aukštus postus gynybos srityje skirtų pareigūnų.

Karą prieš teroristus amerikiečiai pradėjo gerokai nustebindami savo priešus. Prezidentas nuolat kalbėjo apie rengimąsi karui, tačiau nesiėmė jokių, galinčių sukelti įtarimų, žingsnių. Amerika gyveno įprastinį gyvenimą. Netgi daugelis amerikiečių nemanė, jog Dž.Bušo teroristams paskelbtas karas vieną dieną taps tikru karu. Baltųjų rūmų administracija nebuvo tinkamai tam pasirengusi. Dažniausiai Baltųjų rūmų atstovai kaltinami pernelyg susirūpinę Irako problemomis ir per mažai dėmesio teskyrę nacionalinio saugumo problemų sprendimui. Taip pat ir pernelyg mažu domėjimusi „Al Qaedos“ teroristų tinklo veikla bei nesugebėjimu užkirsti kelią teroristų užmačioms. Politiniai dabartinio JAV prezidento oponentai skuba priminti, jog prezidentaujant B.Klintonui panašių klaidų nebūta. Dž.Bušo noras sunaikinti S.Huseino režimą Irake daugeliui atrodo dar jo tėvo daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtos kovos tęsinys. Tačiau galimas ir kitoks karo Irake paaiškinimas – Dž.Bušas jaunesnysis tęsė B.Klintono administracijos pradėtą politiką prieš šalį, kuri nenorėjo laikytis Jungtinių Tautų nustatytų reikalavimų. Pastarojo dešimtmečio sankcijos Irakui pasirodė nepajėgios pasiekti norimų tikslų, t.y. nuversti S.Huseiną. Naujajam JAV prezidentui teko imtis kur kas griežtesnių veiksmų.

Skeptikai tikina neva Dž.Bušas perėmė pačius blogiausius savo tėvo vykdytos užsienio politikos bruožus. Dž.Bušas neįvertino „Al Qaedos“ teroristų tinklo galios ir įtakos radikalių pažiūrų islamistams. Dalis kaltės tenka ir karo ekspertams, kurie šiandien linkę negailestingai kritikuoti Dž.Bušą. Netolimoje praeityje ne vienas jų parengtas pranešimas apie galimą grėsmę labiau priminė fantastines pasakas, o ne tikrovę, todėl, pasigirdus įspėjimams apie „Al Qaedos“ grėsmę, daugelis tuo paprasčiausiai nebetikėjo. Iš esmės Dž.Bušas darė tas pačias klaidas kaip ir jo pirmtakas B.Klintonas. Abu jie iš pradžių manė, kad „Al Qaeda“ primena praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių palestiniečių išsilaisvinimo judėjimus, nevengusius savižudžių išpuolių, kurių metu žūdavo keli ar keliolika niekuo dėtų žmonių. Taip manė ir amerikiečių žvalgybininkai bei didžioji visuomenės dalis. Iki 2001-ųjų rudens ši teroristinė organizacija nerengė didelių teroro išpuolių. Pasak dabartinio JAV prezidento oponentų, ryžtingesni amerikiečių veiksmai galėjo gerokai pakeisti įvykius, ir viena galingiausių pasaulio valstybių nebūtų tapusi teroristų taikiniu. Prezidento šalininkai linkę manyti, kad daugelį klaidų Dž.Bušas tam tikra prasme paveldėjo iš ankstesnių JAV lyderių, o ir vargu ar kas nors būtų pritaręs karinei operacijai Afganistane, jei ji būtų vykusi iki tragiškųjų įvykių Niujorke bei Vašingtone. Pasibaigus šaltajam karui amerikiečiai tikėjo gyveną saugiai ir neturį jokių grėsmę keliančių priešų. „Al Qaedos“ išpuoliai įrodė, jog tai netiesa.

Dėl atakų 2001-ųjų rudenį vienodą atsakomybę turėtų prisiimti ir respublikonai, ir demokratai. Be abejonių, Dž.Bušo administracija padarė klaidų, tačiau net ir aršiausiems politiniams oponentams nevertėtų pamiršti, kad nuo panašių klaidų neapsaugotas joks aukštą postą užimantis politikas.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"