Irako krizė stabdo demokratijos plėtrą

JAV prezidentas Dž.Bušas amerikiečių vykdomą karinę kampaniją Irake neseniai pavadino demokratijos kūrimu šioje Artimųjų Rytų valstybėje. Amerikiečių pozicijai Irako klausimu nepritariantieji skuba kaltinti Baltųjų rūmų administraciją taip mėginant pateisinti amerikiečių ir jų sąjungininkų invaziją.

Tvirtinama, kad pulti Iraką JAV prezidentas Dž.Bušas nusprendė iškart po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Tąkart visos specialiosios tarnybos, tarp jų ir Gynybos ministerija, buvo paprašytos sukurti galimų veiksmų planus. Visuomenė apie tokius ketinimus sužinojo praėjus kelioms savaitėms. Dž.Bušas teisinosi nenorėjęs sukelti nereikalingos panikos. Galutinai imtis karinės operacijos Irake apsispręsta 2003-iųjų sausį.

Ko gero, niekas Baltuosiuose rūmuose prieš metus nebūtų drįsęs pagalvoti, kad įvykiai Irake pakryps tokia linkme. Tačiau bet koks karas sunkiai prognozuojamas ir abiem kariaujančioms pusėms kartkartėmis pateikia nemalonių staigmenų. Nė vienas karas nepradedamas neparengus jo strategijos ir bent kelių galimų variantų, o karo vadai stengiasi įgyti kuo didesnį armijos ir civilių gyventojų palaikymą. Priešingu atveju karas nebus laimėtas.

Šiandien amerikiečiai karinę operaciją Irake mėgina pateisinti, neva tai vienintelis būdas paversti šią šalį demokratine valstybe pagal visus Vakaruose vyraujančius demokratijos standartus. Esą tik karine jėga galima priversti pakeisti politiką valstybėje, kuri nė nemėgino slėpti remianti teroristus. Tačiau kariškiai ir aukštus postus užimantys JAV pareigūnai pamiršta, kad nebuvo išvengta daugybės taikių gyventojų aukų. Pagrindinė karinės operacijos Irake užduotis – sužlugdyti nedemokratinį S.Huseino režimą, atimti iš Irako regiono lyderio vaidmenį ir įbauginti visus potencialius „Al Qaeda“ teroristų tinklo rėmėjus kai kuriais atvejais gerokai pranoko amerikiečių lūkesčius, tačiau tai, kas tebevyksta Irake, toli gražu neprimena taikios valstybės. Tuo tarpu JAV karo vadai siūlo amerikiečių karių skaičių šioje šalyje sumažinti iki 130 tūkstančių, tačiau, esant reikalui, jį bus galima padidinti.

JAV Kongresas neseniai apkaltino Federalinį tyrimų biurą aplaidumu, kuris leido įvykti 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragedijai. Nors „Al Qaedos“ teroristų tinklas susikūrė dar 1988-aisiais, kuomet Afganistanas tebebuvo okupuotas sovietų, amerikiečių žvalgybininkai šia teroristine organizacija visiškai nesidomėjo iki 1999-ųjų. Tinklo lyderis O.bin Ladenas žvalgybininkų akiratin pateko 1997-aisiais, nors ši teroristų organizacija kruvinus išpuolius prieš amerikiečius rengė ir gerokai anksčiau.

Prezidentas Dž.Bušas nebesiryžta garsiai įvardyti, kad jo iniciatyva amerikiečiai karinės misijos Irake pradžia paskelbė karą radikaliai nusiteikusiems islamistams tikrąja šio žodžio prasme. Po tragiškųjų 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių vargu ar buvo galimas kitoks pasirinkimas, tačiau reikia pripažinti, kad būtent dėl šios priežasties sulaukėme politinės krizės. Paprasti amerikiečiai kampanijai Irake pritarė tikėdamiesi, kad karas bus neilgas ir nepareikalaus daugybės aukų. Kilnus tikslas atnešti demokratiją į ilgus metus izoliuotą valstybę vis dar nepasiektas, o JAV prezidento oponentai tvirtina neva to neįmanoma pasiekti tol, kol panašūs procesai nevyks kitose kaimyninėse arabų valstybėse.

Amerikiečiai šiandien nebepajėgia numatyti tolesnės įvykių Irake eigos ir nėra tinkamai pasirengę ilgalaikiam partizaniniam karui. Prezidentas ir toliau skelbia, jog bus imtasi visų įmanomų priemonių demokratijai įtvirtinti ir nevykusiai teisinasi, kad bet kurioje kitoje valstybėje tai padaryti būtų kur kas lengviau. Amerikiečių invazija Irake neatnešė ir prognozuotų politinių pokyčių kaimyninėse valstybėse. JAV prezidentas į klausimą, ko iš tiesų amerikiečiai tikėjosi Irake, neskuba atsakyti. Tokia pozicija leidžia pasireikšti politiniams oponentams, kurie kaltina JAV administraciją noru tapti vienvaldžiu pasaulio naftos verslo magnatu, dar Dž.Bušo vyresniojo pradėtos asmeninės kovos prieš S.Huseiną tęsimu ir netgi pernelyg didelėmis simpatijomis Izraeliui. Baltųjų rūmų administracija bent jau kol kas jokių rimtų argumentų prieš tokius kaltinimus nepateikia.

Amerikiečiams beliko susitaikyti, jog sunitų grupuotės ginklų nesudeda, ir pripažinti, kad jos kur kas geriau organizuotos ir remiamos sunitų lyderių nei manyta anksčiau. Gali nutikti taip, kad amerikiečiams neliks nieko kito, kaip tik ieškoti kompromiso su sunitais ir pasinaudoti atskirų partizaninių grupuočių didesniais ar mažesniais nesutarimais. Tiesa, kare pastebimos tik amerikiečių, sunitų bei šiitų karinės pajėgos. Kurdai ir kitos mažumos linkę laikytis neutralios pozicijos. Logiškiausia manyti, kad amerikiečiai bandys paversti savo sąjungininkais vieną kariaujančių pusių, galbūt šiitų daugumą, kartu su amerikiečiais turinčią bendrų priešų – sunitų partizanus. Tačiau jei viskas vyks būtent taip, ar amerikiečiai galės teisintis Irake kuriantys demokratiją? Juk kurti karinę koaliciją ir kurti demokratinę valstybę toli gražu nėra vienas ir tas pats. Amerikiečiai žino, kad rinkimus tikriausiai laimės šiitai, todėl ir norėtų įgyti jų palankumą. Tačiau, pasak politologų, dabartinės politinės krizės neįmanoma išspręsti laviruojant tarp politinių ir karinių metodų, neretai prieštaraujančių vienas kitam.

Politinė krizė bręsta ir JAV. Visuomenė pasimetusi, visi žino, kad įvykiai Irake klostosi ne taip, kaip buvo tikėtasi, tačiau beveik niekas nenori patikėti, kad tokią situaciją sukūrė patys amerikiečiai. Demokratija Irake atrodo ne ką realesnė nei prieš metus ir neįmanoma be JAV kariškių įsikišimo. Rudenį įvyksiantys JAV prezidento rinkimai gali tapti savotišku referendumu dėl amerikiečių veiksmų Irake. Dž.Bušas tai puikiai žino, todėl kaip įmanydamas stengiasi pateikti tautai teigiamų poslinkių įrodymų.

Jokių abejonių nekelia tai, kad dabartinė Baltųjų rūmų administracija Irako ir kitų radikalių musulmoniškųjų valstybių atžvilgiu laikosi tam tikros nuoseklios politikos, kuri anksčiau ar vėliau turės kiek pasikeisti. Tuo tarpu šiandien mėginama žaisti dvigubą žaidimą, kai visuomenei teigiama viena, o tikrovėje daroma kita. Tebediskutuojama, ar tokia demokratinė valstybė kaip JAV turi teisę pradėti bet kokį karą, ir čia pat prisimenami 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykiai.

Baltieji rūmai neskuba rengti spaudos konferencijų. Tokį sprendimą kai kurie politikai linkę laikyti administracijos nesugebėjimu atsakyti į visuomenę labiausiai dominančius klausimus. Dž.Bušo oponentai kaltina dabartinį prezidentą neturint jokių oratorinių sugebėjimų ir primena JAV prezidentą F.Ruzveltą, kuris nuo visuomenės neslėpė beveik nieko ir taip įgijo net ir politinių priešų palankumą. Tuo tarpu Dž.Bušo administracija renkasi gynybinę taktiką ir visuomenei neatskleidžia visų kortų. Ypač apie amerikiečių karių nesėkmes Irake.

Oficialiai skelbiama, kad amerikiečiai valdžią į irakiečių rankas patikės jau šių metų birželį. Jei tai liks tuščiais pažadais, vargu ar irakiečiai dar kada nors tikės amerikiečių gerais ketinimais. Tuo tarpu amerikiečius ne mažiau nei ekonomika jaudina ir terorizmo grėsmė. Dž.Bušas tikina nepakartosiąs karo Vietname klaidų ir tikrai neliepsiąs išvesti amerikiečių karių iš Irako, kol situacija galutinai stabilizuosis. Skubų valdžios perdavimą irakiečiams kritikuoja ne tik prezidento oponentai, bet ir jo šalininkai, mat šioje šalyje dar nėra policijos, armijos, politinių organizacijų ir kitų demokratinei valstybei būtinų struktūrų. Po birželio 30-osios amerikiečiai žada rūpintis Irako gynyba bei valdžios struktūrų apsauga. Kaimyninės valstybės, ypač Iranas, baiminasi, kad planuojama parlamentinė sistema paprasčiausiai nepasiteisins. Amerikiečių sėkme ėmė abejoti ir aktyviausios sąjungininkės. Tiesa, ispanų apsisprendimas iš Irako išvesti savo karius turi veikiau politinės, o ne karinės įtakos, nes šioje valstybėje vykdomoje misijoje dalyvavo vos 1300 ispanų taikdarių. Tuo tarpu karui Irake nepritarę vokiečiai ragina europiečius aktyviai kovoti prieš terorizmą ir norėtų, kad šiame procese kuo aktyviau dalyvautų Jungtinių Tautų karinės pajėgos ir visos Europos Sąjungos valstybės. Pasak Vokietijos kanclerio G.Šrioderio, būtina palaikyti amerikiečius kuriant demokratiją Irake.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"