Kova su NATO –
nacionalinė Rusijos pramoga

Tokiais žodžiais Rusijos politikos ir karinis apžvalgininkas Pavelas Felgenhaueris laikraštyje „Novaja gazeta“ apibūdino pastarojo meto aukščiausių Maskvos pareigūnų, Dūmos deputatų, generolų sukeltą isteriją dėl to, kad buvusioje sovietų karinėje bazėje Zoknių oro uoste nusileido keli NATO lėktuvai.

„Akivaizdu, - teigia P.Felgenhaueris, - kad tie lėktuvai, patruliuojantys Baltijos šalių oro erdvę, nekelia Rusijai absoliučiai jokios grėsmės, netgi jei jie panorėtų tą padaryti“. Tačiau grėsmės balionas ir toliau pučiamas. Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas ir kiti oficialūs asmenys gana griežtai reikalauja, kad Baltijos valstybės ir Slovėnija, tapusios NATO narėmis, prisijungtų prie įprastinės ginkluotės dislokavimo Europoje sutarties. Mat, pasak S.Ivanovo, neprisijungus prie šios sutarties, Europoje atsiranda „juodoji skylė“, ir NATO teoriškai gali įkurti Baltijos šalyse bet kokią karinę bazę. Tačiau, reikalaudami, kad Baltijos šalys prisijungtų prie tos sutarties, nei S.Ivanovas, nei kiti Rusijos veikėjai nė žodeliu neužsimena, jog pati Rusija absoliučiai nesilaiko tos sutarties nuostatų. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų koncentracija, įskaitant techniką Šiaurės Kaukaze, jau nekalbant apie laisvės siekiančią Čečėniją, keliolika kartų viršija minėtoje sutartyje nustatytas normas.

Beje, Vašingtonas ne kartą Maskvai priminė, kad nė viena NATO valstybė, taip pat ir naujosios NATO narės, niekada neratifikuos sutarties dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų, kol Rusija pagaliau neišves savo kariuomenės iš Gruzijos ir Moldovos, kaip buvo žadėjusi. Tad kodėl gi Maskva vis iš naujo kelia reikalavimus, kurių negalima įvykdyti? Kaip teigia P.Felgenhaueris, toks elgesys primena kolektyvinį mazochizmą, iš anksto žinant, jog tokie Maskvos reikalavimai nebus įvykdyti. Juk visiškai aišku, kad ši dar viena Maskvos isterija baigsis niekuo. Nebus jokių realių pasekmių, ypač todėl, kad Rusija net negalvoja peržiūrėti savo branduolinės doktrinos, be to, pačioje Rusijoje įprastos ginkluotės daugiau nei pakankamai, kad sukeltų mirtiną pavojų bet kuriai šaliai, taip pat ir Jungtinėms Valstijoms.

Tiesa, yra nuomonių, kad rusų generolai ir Dūmos deputatai visą šį triukšmą apie naujųjų NATO narių keliamą „mirtiną pavojų“ kursto dirbtinai. Teigiama, jog Dūmos deputatų, ministrų ir generolų agresyvūs pareiškimai ir aiškios užuominos, kad atėjo metas atkurti Sovietų Sąjungą, tiesa, teigiant, jog tai reikia padaryti ne jėga užgrobiant buvusias sovietines respublikas, o pajungiant jas ekonomiškai, yra savotiškas žaidimas. Tuo siekiama parodyti, koks geras yra prezidentas V.Putinas, neleisdamas ministrams ir generolams įvykdyti savo užmačių bei pristabdydamas juos. Bet juk ne kas kitas, o pats V.Putinas, visam pasauliui girdint, pareiškė, kad didžiausia klaida ir nelaimė buvo Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Žymus rusų poetas Aleksandras Puškinas kartą yra pasakęs, jog Rusijoje tėra tiktai vienas tikras europietis – caras Nikolajus Pavlovičius. Dabar stengiamasi vaizduoti, kad dabar tiktai Vladimiras Vladimirovičius yra vienintelis demokratijos gynėjas, bet irgi labai vienišas, apsuptas agresyvių „deržavnikų“, kuriuos turi nuolat tramdyti. Todėl Vakarai tiesiog privalo labai vertinti ir palaikyti Rusijos prezidentą.

Beje, aišku, kad sukelta isterija dėl NATO plėtros pirmiausia pasinaudojo karinio-pramoninio komplekso vadovai, pernai gavę pelningų užsakymų naujai moderniai ginkluotei parduoti Rusijos armijai už 118 milijardų rublių (4 mlrd. dolerių). Kaip rašo „Novaja gazeta“, faktiškai jokių naujų ginklų nupirkta nebuvo, o tie milijardai, kaip jau įprasta Rusijoje, kažkur išgaravo. Matyt, pinigai buvo nurašyti naujiems ginklams, kaip atsvarai JAV ir NATO, pirmiausia branduoliniams strateginiams kurti. Tai yra tiems ginklams, kurių niekada neprireiks, nes niekas nesirengia bombarduoti Rusijos branduolinėmis bombomis ar raketomis.

P.Felgenhaueris rašo: „Generaliniam štabui ir kitiems veikėjams tiesiog reikia išsigalvoti pavojų, kylantį iš Vakarų, pirmiausia tam, kad nereikėtų rimtai sumažinti išpūstą armijos karių ir karininkų skaičių ir visiškai betikslį „strateginių“ ginklų kūrimą. Išsigalvotas „NATO pavojus“ labai padeda daugeliui aukštų valdininkų gerokai prisidurti prie kuklių oficialių atlyginimų. Todėl nereikia stebėtis, kad Šiaurės Atlanto aljanso plėtra tokiems veikėjams suteikė papildomą pasipelnymo galimybę, o taip pat visuomenės daugumai pūsti miglą apie tariamą pavojų“.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"