"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. birželio 16 d., Nr. 11 (80)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ant vakarietiško globalizmo slenksčio

Lyg spalvų ir garsų 2004 metų pavasario bombai sprogus, švelniu žalumu nudažant beržus ir nubaltinant ievas, Lietuva išgyvena ir naują geopolitinį pavasarį – narystę NATO ir Europos Sąjungoje (ES). Pravartu susimąstyti, ką šis politinis pavasaris reiškia Lietuvos antrajai Respublikai ir lietuvių tautai. Paprastas pavasaris ūkininkui reiškia sunkius darbus, pasiruošimą sėjai, kad užsitikrintų rudens derlių ir išlikimą žiemą. Pavasario filosofiją trumpai drūtai nusako liaudies patarlė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Ar ne tas pat pritaikytina ir Lietuvos geopolitiniam pavasariui? Nevalia užsimerkti prieš tikrovę, nes mes atvirkščiu būdu išgyvename senovišką patarlę: „Nuo vilko bėgo, ant meškos užbėgo“. Dabar mes bėgome nuo meškos, užbėgome ant vilko. Bėgome nuo rytietiško, rusiško, komunistinio globalizmo, sąmoningai ir „savanoriškai“ atsistojome ant vakarietiško globalizmo slenksčio. „Savanoriškai“ rašau kabutėse, nes Lietuvai nebuvo kitos išeities. Jeigu nebūtų buvę mums nerimą keliančios šiurpios grėsmės iš imperialistinės Maskvos, būtų buvusi galimybė pasirinkti kokį nors neutralumą ir visišką valstybinę nepriklausomybę. Nors filosofiškai žvelgiant, kyla klausimas, ar iš viso įmanomas toks dalykas kaip visiška nepriklausomybė. Net ir galingiausios valstybės dažnai priklauso nuo susidariusių laikinų ar pastovių geopolitinių aplinkybių, nuo draugų bei priešų laikysenos. Tad belieka džiaugtis, kad virš Lietuvos nebekabo surūdijęs maskvinis Damoklo kardas. Todėl dabar, kai nebereikia pro petį žvalgytis į Maskvą, reikėtų atsigręžti į Lietuvos reikalus. Pasinaudokime politiniu pavasariu savo tautos dirvonams neatidėliojant apsėti laisvės, tautiškumo, krikščioniškos dvasios sėklomis. Turėtume pasinaudoti laisve ir susiorganizuoti į svetimybėms ir pražūtingoms vilionėms atsparią tautą. Tai, žinoma, buvo būtina bet kuriomis geopolitinėmis sąlygomis. Pastebėtina, kad ir be ES įtakos buvo nepateisinamai gaudomasi net juokingų svetimybių, darkant savo gražią kalbą. Net ir intelektualai taip elgėsi.

Dabar, patekę į ES ir atsistoję prieš aiškų svetimybių skverbimosi pavojų, priespaudai priešintis įgudę lietuviai gal įžiūrės tame kitų ES tautybių kultūrinę priespaudą ir sustiprins tautinį budrumą, kuris buvo apsilpęs iš aiškios priespaudos išsivadavus. Kad ir kaip susiorganizuosime viduje, turėtume dalyvauti, kaip nauji ES nariai, formuojant ES vidaus politinę struktūrą, kad ES būtų laisvai apsisprendusių, dalį savo suverenumo atsisakiusių tautų sąjunga, bendrija, o ne kokių nors „didžiųjų brolių“ valdoma supervalstybė, kaip vienas globalinio pasaulio formuotės rajoninis padalinys. Pasaulis dar nėra patyręs vienos siaubingos utopijos – pasaulinio komunizmo siekio pasekmių. Žmonijai ir mūsų tautai nereikia jokios naujos utopijos, nors ir kokiu vardu, kad ir „globalizmo“, ji vadintųsi. Nes toks totalinės valdžios siekiančių žmonių bei jų grupuočių padarinys neišvengiamai taptų globaline tironija. Nepamirština, kad ir Vakarų globalistų orkestre tarp pirmųjų smuikininkų yra Michailas Gorbačiovas.

Tad eikime į ES ir Vakarų pasaulį su laisvės misija. Eikime kitus veikti, o ne būti veikiami. Eikime būti vienu iš mažų kupstų, kurie nuverstų bet kokį didelės tironijos vežimą. Istorija neina tiesia linija, o zigzagais. Būna netikėtų pasikeitimų. Nepamirškime ir to, kad istorija įrodė lietuvių tautą buvus vadų tauta. Geopolitinė situacija įstūmė mūsų tautą į svarbių apsisprendimų reikalaujantį geopolitinį pavasarį. Nesitikėkime, kad kiti už mus darys mums palankius sprendimus. Darykime juos patys, kad ir kaip klostytųsi geopolitiniai metų laikai.

Vilius Bražėnas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija