Ar galėjo būti kitaip?

Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos mini dieną „D“, kai prieš 60 metų sąjungininkų Antrajame pasauliniame kare – JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados – kariuomenė išsilaipino Normandijoje. 1944 m. birželio 6 d. milžiniškas JAV, Anglijos ir Kanados desantas išsilaipino vakarinėje Prancūzijos pakrantėje. Operacija buvo labai stropiai parengta ir apmąstyta iki mažiausių smulkmenų. Tuo labiau kad šio didžiulio desanto organizatoriams ir vadams buvo iškilęs sunkus klausimas – kaip Normandijos paplūdimiuose iš didelių ir vidutinių laivų iškrauti karinę techniką ir ginkluotę? Tuometinio Anglijos premjero Vinstono Čerčilio iniciatyva amerikiečiai sutiko, kad prieš įsiveržimą Anglijoje būtų pastatytos betoninės prieplaukos, kurios buvo nuvilktos prie Normandijos krantų. Amerikiečiai, iškart nelabai norėję priimti šį V.Čerčilio projektą, jau pirmąją dieną pripažino, jog šios prieplaukos buvo labai naudingos, nes padėjo išvengti didesnių aukų. Desanto kariuomenė įsitvirtino krante daug lengviau nei tikėjosi Anglijos ir JAV kariuomenės Europoje vyriausiasis vadas amerikiečių generolas Duaitas Eizenhaueris.

Kariniu požiūriu ši operacija (kodinis pavadinimas „Overlordas“) buvo atlikta tikrai su amerikietišku užmoju ir, be abejo, paspartino greitesnį hitlerinės Vokietijos pralaimėjimą. Iš viso sąjungininkų ekspedicinėse pajėgose buvo net 2,9 mln. žmonių, vienuolika tūkstančių karo lėktuvų, šeši tūkstančiai laivų. 1944 m. birželio 6-osios naktį Kano ir Karentano rajone išsilaipino trys pirmojo ešelono oro desanto divizijos. Iki birželio 12-osios oro ir jūrų desanto daliniai susijungė į vieną 80 km ilgio ir 10-17 km pločio placdarmą, kuriame buvo sutelkta šešiolika divizijų. Su išsilaipinusiomis pajėgomis kovėsi dvylika vokiečių divizijų.

Beje, yra vienas svarbus momentas, kurį pamirštama paminėti. V.Čerčilis norėjo, kad Vakarų sąjungininkai smogtų vokiečių vermachtui įvedant JAV ir Anglijos kariuomenę į Balkanus ir vėliau atliktų galingą šuolį į šiaurę ir užimtų Pietryčių bei Centrinės Europos šalis, tuo užkirsdami kelią sovietų raudonajai armijai okupuoti tas šalis. Kaip matyti iš V.Čerčilio memuarų, savo rašte Užsienio reikalų ministerijai legendinis britų politikas rašė: „Klausimas toks: ar mes pasirengę susitaikyti su Balkanų ir galbūt Italijos komunizavimu? Mūsų išvada turi būti tokia – mes turime priešintis komunistiniam įsiveržimui ir skverbimuisi“. V.Čerčilis bandė tai įrodyti ir generolui D.Eizenhaueriui bei JAV prezidentui F.Ruzveltui. Jis aiškino, jog Vakarų sąjungininkai privalo turėti Balkanuose dideles karines pajėgas, kad, pasibaigus karo veiksmams, būtų galima sudaryti tvirtą taiką anksčiau nei rusų armijos okupuos šį regioną. V.Čerčilis suprato, jog, laimėjus karą Sovietų Sąjungai, neišvengiamai bus įvestas komunistinis režimas raudonosios armijos okupuotose šalyse. Kaip rašo savo prisiminimuose Anglijos politinis veikėjas Oliveris Litltonas, V.Čerčilis siekė tinkamu momentu permesti Italijoje esančias Anglijos ir JAV pajėgas per Liublianos perėją į Centrinę Europą. Jis atkakliai primindavo F.Ruzveltui, koks gali būti įgytas pranašumas, jei Vakarų sąjungininkai, o ne rusai išvaduotų Budapeštą, Vieną, Prahą, Varšuvą, kurios, anot V.Čerčilio, ir sudaro Europos santvarkos pagrindo dalį. Deja, tokioje V.Čerčilio pozicijoje F.Ruzveltas įžiūrėjo anglų siekimą įsiviešpatauti Pietryčių Europoje ir pasidavė Stalino spaudimui. Kad dėl mirtino komunistinio pavojaus Europai V.Čerčilis buvo teisus, rodo Maskvos apginkluotų Graikijos komunistų maištas 1944 metais. Grėsmė, kad komunistai, užėmę Atėnus paims ir valdžią, kilo labai didelė. Todėl 1944 metų pabaigoje V.Čerčilis nedvejodamas pasiuntė į Graikiją 60 tūkst. anglų karių, kurie ir išgelbėjo Graikiją nuo komunistinio košmaro.

V.Čerčiliui taip pat rūpėjo Lenkijos ateitis. Emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone, su kuria formaliai palaikė santykius ir Stalinas, puikiai suprato, kad Sovietų Sąjunga kelia Lenkijai dar didesnį pavojų nei hitlerinė Vokietija. Tam visiškai pritarė ir V.Čerčilis, kuris rašė, jog Lenkija per visus metus nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinių karų buvo antibolševizmo avangardas. Tokią Lenkiją jis norėjo matyti ir po Antrojo pasaulinio karo. Deja, Stalino spaudimas JAV prezidentui F.Ruzveltui, pastarojo liga ir jo nesusivokimas, kokią grėsmę kelia sovietinis bolševizmas, leido Maskvai ilgiems dešimtmečiams okupuoti ne tik Lenkiją, bet ir kitas Rytų bei Vidurio Europos valstybes.

V.Čerčilis, savo memuaruose daug dėmesio skyręs sąjungininkų operacijoms Italijoje, Afrikoje ir išsilaipinimui Normandijoje, rašė, kad karo pabaigoje, 1945 metų kovo mėnesį, jo politika ir strategija buvo tokia: pirma, sovietų Rusija tapo mirtina grėsme visam laisvajam pasauliui; antra, reikia skubiai sudaryti naują frontą prieš sovietų veržlų žygiavimą; trečia, šis frontas Europoje turi eiti kuo toliau į Rytus; ketvirta, svarbiausias ir tikrasis Anglijos-JAV kariuomenių tikslas – Berlynas; penkta, Čekoslovakijos išvadavimas ir JAV kariuomenės įžengimas į Prahą turi svarbią reikšmę; šešta, Vieną ir iš esmės visą Austriją turi valdyti Vakarų valstybės. V.Čerčilis paskutinį savo memuarų tomą pavadino „Triumfas ir tragedija“. Tai reiškė, jog karo su Vokietija pabaiga jam tuo pat metu buvo ir triumfas, ir tragedija, nes prasidėjus Anglijos ir Vokietijos karui, kai kurie prancūzų generolai, jau pralaimėję Hitleriui, pranašavo, jog Hitleris nusuks V.Čerčiliui ir Anglijai sprandą kaip viščiukui. Todėl Anglijos pasipriešinimas, tarp jų ir karinė operacija Al Alameine Šiaurės Afrikoje, o ypač Normandijos operacija reiškė neginčijamą triumfą. O garbė vadovauti šaliai tais lemtingais metais, kai šis triumfas buvo iškovotas, teko V.Čerčiliui.

Tačiau kai karo pabaigoje, ypač po jo, kada Europos šalyse, o vėliau ir Azijoje kilo komunistinė ekspancija, pergalės prieš Vokietiją triumfas pavirto jam tragedija. Ir ne tik V.Čerčiliui. Šiomis dienomis britų istorikas Polas Džonsonas JAV dienraštyje „Wall Street Journal“, prisimindamas „D“ dieną ir atkreipęs dėmesį į geopolitines Vakarų sąjungininkų Antrojo fronto pasekmes, pažymi, kad JAV generolo D.Eizenhauerio vadovaujamų pajėgų puolimas buvo per lėtas, ir tai leido Stalinui užgrobti Vidurio ir Rytų Europą. Taigi V.Čerčilis buvo visiškai teisus, prieš 60 metų teigęs, jog Sovietų Sąjunga yra svarbiausia grėsmė kitų tautų saugumui ir laisvei. Tenka tik apgailestauti, kad dabartiniai Vakarų Europos politikai, tokie kaip Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas ir Vokietijos kancleris G.Šrioderis nė iš tolo neprilygsta V.Čerčiliui, kurį dar 1977 metais sovietų istorikas V.Truchanovskis apibūdino taip: „V.Čerčilis, be abejonės, buvo didelis valstybės veikėjas, labai talentingas žmogus. Prigimtis jam suteikė nepaprastą protą, stiprią valią ir didžiulę energiją. Drąsa, kryptingumas, ryžtingumas, visapusiai gabumai ir retas darbštumas – visi tie bruožai užtikrino jam pelnytą pasaulio politiko vardą“.

Taigi po 60 metų Europai ir JAV minint istorinę „D“ dieną, tai yra anglų ir amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje metines, padėtis pasaulyje labai pasikeitė. Subyrėjo blogio imperija – SSRS. Vakarų Europa, turinti būti amžinai dėkinga amerikiečiams, apsaugojusiems ją nuo sovietinės grėsmės, dabar aiškiai nuolaidžiauja Maskvai. Tai ypač matoma Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pasinaudojant nesutarimais dėl JAV veiksmų Irake, stengiamasi visokiais būdais supriešinti Europą ir JAV. Aišku, visa tai vyksta ne be Maskvos rankos. Todėl visiškai negalima atmesti naujojo Miuncheno, Jaltos ar Potsdamo pavojaus, nes ES vadovai, sprendžiant iš paskutiniųjų ES vadovų, konkrečiai, Romano Prodžio ir Rusijos prezidento V.Putino derybų, vis labiau nusileidžia Maskvos kaprizams.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"