|
Europyragą suraikius
Pasibaigė pirmieji Lietuvos istorijoje delegatų
į Europos Parlamentą rinkimai. Nutilus agitaciniam triukšmui, partijos
ir koalicijos ėmė skaičiuoti savo balsų laimikį.
O šiemet jis menkas. Liūto dalį, beveik pusę visų
balsų, penkis iš trylikos, - gavo naujieji Lietuvos gelbėtojai
iš Darbo partijos. Populistai iš Kėdainių milijonieriaus kompanijos
net truputėlį suglumo, o V.Uspaskich ėmė kažką nerišliai kalbėti,
kad visų jų pažadų įvykdyti nėra galimybių.
Tačiau nugalėtojai neteisiami. Darbiečių oponentai
bando guostis, kad tokius rezultatus nulėmė mažas rinkėjų aktyvumas.
Juk balsuoti neatėjo daugiau nei pusė visų rinkėjų. Tokiais argumentais
galima suabejoti kas žino, ar nebalsavę žmonės nepadidintų populistų
balsų kraičio?
Skeptikai bando tikinti, kad šie rinkimai nėra
tokie svarbūs, kaip gali atrodyti. Ir apsijuokėme mes ne vieninteliai.
Daugelyje naujųjų ES narių triumfavo karingi demagogai, žadėję aukso
kalnus, arba bent jau esamų vyriausybių oponentai. Tai tiesa, tačiau
nemalonus kvapelis išliko. Juk tie trylika deputatų atstovaus mums
Europoje. Kokia atrodys Lietuva, žiūrint iš šalies, išsirinkusi
tokią margaspalvę kompaniją?
Kaip elgsis darbiečiai Europarlamente, galime
tik spėlioti. Tuo tarpu tradicinėmis save vadinančioms partijoms
yra apie ką pagalvoti. Jei tokios tendencijos išliks ir rudenį vyksiančiuose
rinkimuose į Seimą, kai kurios iš jų gali išnykti iš politinio Lietuvos
žemėlapio! Didžiausias galvos sopulys kankina socialdemokratus.
Nors jie ir antri Europarlamento rinkimuose, bet daugiau nei dvigubas
atsilikimas nuo uspaskichininkų verčia A.Brazausko partiją ieškoti
išsigelbėjimo būdų. Du mandatai tikrai ne tas rezultatas, kurio
tikėjosi valdančioji partija. O štai konservatoriai gali bent laikinai
lengviau atsikvėpti. Jų dvi vietos ir trečioji vieta yra beveik
pergalė neužmirškime, kad valdantieji prieš pat rinkimus vėl išmetė
Mažeikių naftos privatizavimo kortą. Liberalų ir centro sąjunga,
viliojusi savo rinkėjus į kandidatų sąrašus neįtrauktais savo lyderiais,
pasirodė kukliau nei patys tikėjosi. Guodžia tik tas, kad jie įveikė
nustatytą 5 proc. ribą. Juk daug spėjikų nuogąstavo, kad, be praeituose
rinkimuose (2000 m.) juos ištempusio R.Pakso, šie rinkimai liberalcentristams
gali būti liūdni. O socialliberalams belieka kaltinti pačius save.
Sunku pasakyti, kas pakišo jiems koją, bet olimpietiško ramumo ir
napoleoniškos A.Valionio pozos nepakako. Gal per daug jėgų išnaudota
remiant Prezidento rinkimuose V.Blinkevičiūtę. O gal tuos kelis
šimtus balsų, kurių pritrūko iki kvalifikacinio 5 proc. barjero,
nusinešė atskalūnai iš 2000 metų Seimo rinkimų socialliberalų sąrašo?
Juk E.Klumbio euroskeptikai (šis politikas 2000 m. į Seimą pateko
tik socialliberalų sąrašu) iš Tautos pažangos partijos gavo vos
per vieną procentą. Šios rinkėjų saujelės kaip tik ir pritrūko socialliberalams.
Gal dalį balsų perėmė aršusis euroskeptikas prof. R.Pavilionis,
perbėgęs pas liberaldemokratus? Likimo ironija pavirtęs faktas
ministro A.Valionio vadovaujamas partinis sąrašas pralaimėjo, o
naujasis liberaldemokratas R.Pavilionis po reitingavimo gavo vienintelę
partijos vietą Europarlamente.
Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sėkmę
ir vieną mandatą Europos Parlamente tegalima paaiškinti asmeniniu
partijos vadovės autoritetu. O štai tautinių mažumų koalicijos nusiskundimus,
negavus vietų, galime laikyti nepagrįstais. Patys kalti juk žinojo,
kad koalicijai reikės ne 5, o 7 procentų. Pagaliau jei jau lenkų
ir rusų Lietuvoje kartu tikrai 13 proc., kaip teigia oficialioji
statistika, reikėtų nusistebėti, kodėl rinkimus pramiegojo daugiau
nei pusė jų tautiečių. Trūksta asmeninio autoriteto, ar tų tikrųjų
lenkų ir rusų yra mažiau nei jų surašyta?
Labiausiai gaila Krikščionių demokratų partijos
likučių. Išsidraskę ir susikivirčiję tarpusavyje, jie palengva nueina
į istoriją. Liūdnai simboliška, kad Lietuvos krikščionys demokratai
(LKD) su Krikščionių konservatorių socialine sąjunga (KKSS) neperžengė
nustatytos populiarumo ribos, nors kartu sudėjus šios partijos gautų
tuos nelemtus 5 proc. Tiesa, A.Saudargas ir V.Stundys pagaliau išvijo
iš savo partijos dr. K.Bobelį. Tačiau traukinys jau nuvažiavo
daktaras, be ilgalaikio teisminio bylinėjimosi, nenusileis, o apsukrusis
G.Vagnorius kartu su keliais perbėgėliais iš LKD prisiklijavo prie
savo partijos krikščionių etiketę. Tik neaišku, ką bendra turi
KKSS vadovas su krikščionybe.
Dar yra ir trečioji krikščionių demokratų dalis,
besivadinanti Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija. Deja,
apie ją beveik nieko negirdėti, nors ji yra labiausiai išlaikiusi
pirminės, kažkada klestėjusios, LKDP nuostatas.
Europarlamento rinkimai svarbūs ne vien tuo, kad
sprendėme, ką deleguosime nuo Lietuvos. Kompaniją išrinkome tikrai
margą ir netgi įdomią. Europiečiai turbūt išsižios iš nuostabos,
išvydę filosofuojantį profesorių euroskeptiką arba nepolitikuojančius
specialistus iš darbiečių komandos. Tačiau kitas kandus profesorius
iš Tėvynės sąjungos arba ekonomistė iš tos pačios partijos tikrai
neturėtų padaryti Lietuvai gėdos.
Birželio 13-oji mūsų politikams kaip generalinė
Seimo rinkimų repeticija. Partijos pasitikrino jėgas, išbandė naujas
kovos formas.
Bet rinktis nėra iš ko. Lietuvos rinkėjai arba
skęsta abejingumo liūne, arba lyg smalsūs vaikai tiki populistų
pasakomis. Ir balsuoja keršydami valdžioje esantiesiems. Jie niekaip
nesuvokia, kad taip dažniausiai keršija sau patiems.
Daugkartinis mūsų lipimas ant vieno ir to paties
grėblio galėtų sukelti tik užuojautą. Kaip sakoma, patys kalti,
kad tokie gumbuoti. Bet politika ir rinkimai visai ne grėblys.
Čia už klaidas reikia mokėti žymiai didesnę kainą.
Darbo partijos negalima laikyti viena iš daugelio
populistinių partijų, kurios, laimėjusios rinkimus, bet neįvykdžiusios
pažadų, žaibiškai praranda turėtą populiarumą arba atsikrato demagogijos
ir bando transformuotis į kokios nors pakraipos normalią ideologinę
partiją. Čia mes susidūrėme su kitokia ir žymiai pavojingesne tendencija.
Rinkimus triuškinančiai laimėjo žmogus, subūręs savo asmeninę partiją,
nors dar visai neseniai jis organizavo referendumą, nukreiptą prieš
pačią partinę Lietuvos politinę santvarką. Kaip žinome, ši jo užmačia
nepavyko. O šiandien matome to paties žmogaus kišeninės partijos
triumfą. Ar nepanašu, kad čia atsitiko kaip toje patarlėje su neprašytu
svečiu išgrūstas pro duris, jis įlindo pro langą.
Nebūtų jokios tragedijos, jei net laimėję Seimo
rinkimus uspaskichininkai bandytų veikti nustatytomis politinio
žaidimo taisyklėmis. Kadangi 99 proc. pažadų yra gryniausia demagogija,
jų žlugimas būtų neišvengiamas. Žymiai pavojingiau būtų, jei apsvaigęs
nuo laimėjimų Archangelsko suvirintojas bandytų keisti visą Lietuvos
konstitucinę tvarką. O tokia galimybė, augant Darbo partijos populiarumui,
tikrai egzistuoja. Ar negaus ši gelbėtojų kompanija galimybės
keisti mūsų įstatymus Seimo narių balsų dauguma?
Tai, žinoma, būtų liūdniausias scenarijus. Daug
kas čia nepatikliai papurtys galvą to negali būti. Panašių dvejonių
buvo ir po R.Pakso išrinkimo, kai daug kas (ir garbieji politologai)
netikėjo griaunamąja paksizmo jėga. O be reikalo vargais negalais
pavyko atsikratyti tik šios ideologijos simboliu. Kiek tai kainavo
laiko ir jėgų!
Populizmo metastazės vis giliau graužia mūsų valstybės
organizmą. Ar pavyks sustabdyti mirtiną užkratą, priklausys nuo
mūsų. Tad būkime budrūs!
Povilas STRAPŠYS
© 2004 "XXI amžius"
|
