R.Reiganas – taip ir ne

Vilius BRAŽĖNAS

Ronaldas Reiganas visuomet rėmė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekį Eltos nuotrauka

Po buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano mirties mūsų žiniasklaidoje, išskyrus didžiuosius dienraščius, buvo daug apie jį kalbėta. Kadangi net labai teigiamuose pasisakymuose buvo pasakyta netiesos ir nepasakyta kai kurios reikšmingos tiesos, jaučiu reikalą, kaip sekęs jo politinę karjerą iš pat pradžios, padaryti keletą pastabų.

Nors dabar daugiausia buvo labai teigiamų vertinimų, nepamirština, kad R.Reigano kandidatavimo ir prezidentavimo metu būta ir didelio pasipriešinimo jo politikai ir išpuolių dėl jo nepakantumo komunizmui. Vienas iš pavyzdžių buvo masinės (aišku, kieno organizuotos) demonstracijos prieš jį, kai jis ryžtingai Europoje išdėstė vidutinio atstumo raketas prieš panašias sovietų raketas, nukreiptas prieš Vakarų Europą.

Klausantis radijo laidose kalbintų autoritetingų žmonių pasisakymų, ausį užgavo vieno išminčiaus teigimas, kad R.Reiganas nebuvęs intelektualas. Tai yra tik JAV akademijos ir žiniasklaidos „liberalinės“ (kairės) dogmos aidas: jei asmuo yra patriotas, o ne kosmopolitas, jei jis dar yra tikintis, o ne nihilistas, jis negali būti „intelektualas“. Neseniai tokia išvada buvo padaryta ir apie dabartinį JAV prezidentą Džordžą Bušą. Kai jam tapus kandidatu, į klausimą, kokio filosofo pažiūromis jis remiasi, R.Reiganas atsakė, kad Jėzumi Kristumi, tuoj pat buvo apšauktas „ne intelektualu“. Nors, kaip ir kai kurie intelektualais pripažintieji, buvo baigęs vieną aukščiausio lygio Jeilio universitetą.

Savo intelektą R.Reiganas parodė dar prieš tapdamas Kalifornijos gubernatoriumi. Remiamas konservatyvios „General Electric„ kompanijos vadovybės, jis plačiai kalbėjo apie socializmą, komunizmą, kapitalizmą, konservatizmą, laisvę ir vergiją, gabiai apibūdindamas jų esmę. Ir neteko girdėti nė vieno intelektualu vadinamo profesoriaus, kuris būtų geriau atlikęs tą uždavinį. R.Reigano kalbomis turėjau laimės žavėtis ir tiesiogiai, o ne vien iš garsajuosčių ir filmų įrašų. (Tada vaizdajuosčių nebuvo.) Jo intelektas liejosi per kraštus.

Šypseną sukėlė per radiją girdėtas berods vieno profesoriaus iš JAV drėbtas posakis apie R.Reiganą kaip aktorių. Jis nebuvęs iškilus aktorius (tas tiesa), bet labai gerai prieš sovietus suvaidinęs priešraketinės („Žvaigždžių karo“) programos galimybę. Jis tuo būdu įtikinęs sovietus, jog tai įmanoma išvystyti, ir juos išgąsdinęs.

Duok „liberalui“ profesoriui ilgą virvę… Suvaidino? Lyg Kremlius neturėjo šnipų, sekusių JAV technologijos pažangą. Sovietams nereikėjo vaidinimo ar teatro. Jie patys seniai siekė išvystyti priešraketinę sistemą ir žinojo, kad ji įmanoma. Tačiau pamatė, kad jų technologinės rankos daug trumpesnės nei JAV. Nuo pat pradžios sekiau tos sistemos vystymąsi, pradedant dar tuo metu, kai ji vieno pradininko generolo buvo pristatyta „High frontier“ (Aukštieji horizontai) pavadinimu ir iki R.Reigano buvo pamiršta. Buvo plėtojami net keli gynybos būdai bei jų kombinacijos. Tą žinojo ir Maskva, kuri rėmėsi faktais, o ne vaidinimais.

Pagrindinis priekaištas priešraketinei gynybai buvo tai, kad jokia sistema negalėtų sustabdyti visų dideliu kiekiu iššautų raketų. Tai tiesa. Tačiau sustabdyti visų nereikėjo. Pirmuoju smūgiu sovietai planavo sunaikinti visas svarbiausias JAV raketas, kad JAV negalėtų duoti atkirtį ir sunaikinti Maskvą bei dalį SSRS. Jei JAV sustabdytų ir sunaikintų dalį SSRS raketų, Kremlius nežinotų, kas JAV raketas sunaikino, ir nebūtų tikras, kad negaus naikinančio atkirčio. To ir pakako JAV sistemai būti pavojingai.

Pasakytina ir tai, ką mažai kas minėjo kalbėdami apie tai, kaip R.Reiganas paklupdė sovietus. Buvo aišku, kad Kremlius, sukišęs milijardus rublių į karines pajėgas ir komunizmo plėtrą, vos kvėpavo ekonominiais plaučiais. O R.Reiganas, be „Žvaigždžių karo“ paskelbimo, niekais pavertė „Brežnevo doktriną“: kur socializmas įkelia koją, ten ir lieka. JAV pradėjo remti antikomunistinius partizanus Pietryčių Azijoje, Afrikoje ir Centrinėje bei Pietų Amerikoje. Sovietai nebeišgalėjo gelbėti savus pastatytus raudonuosius diktatorius ir ėmė trauktis, kol visai susitraukė į SSRS griuvėsius. Mano lentynoje yra 1985 metais išleista knyga „Combat on Communist Teritory“ (Kautynės komunistų teritorijoje). Joje aprašomi R.Reigano remti partizaniniai karai sovietams išstumti. Be to, knygoje labai palankiai aprašomas partizaninis karas, vykęs Lietuvoje ir Ukrainoje, – amerikiečiams įsidėmėtina pamoka. Visa tai ir „blogio imperijos“ propagandinis karas palaužė raudonosios imperijos nugarkaulį.

Įsidėmėtina ir tai, kad R.Reiganas nuolat turėjo kovoti su sovietams vis nuolaidžiavusiais (daugiausia, globalistais) sėdėjusiais veikėjais JAV užsienio politikos nomenklatūroje. Pavyzdžiui, „blogio imperijos“ kaltinimą iš jo kalbos bandė išbraukti ne tik Valstybės departamento minkštastuburiai, bet ir Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėjai. Laimei, R.Reiganas užsispyrė ir nenusileido.

Pabaigai paminėtina, kad net kai kurie žymūs išeivijos patriotai – žurnalistai ir politikai – agitavo prieš R.Reigano rinkimą JAV prezidentu. (Apie tai esu rašęs spaudoje.) Net du JAV universitetų politinių mokslų profesoriai (lietuviai) nesuprato, kad konservatyvus antikomunistas R.Reiganas davė daugiau vilties Lietuvos laisvei nei minkštastuburis globalistų statytinis Džimis Karteris, kuris garsiai stebėjosi kai kurių žmonių „liguista komunizmo baime“. Ir man teko patirti pašaipų už „kaubojaus“ R.Reigano propagavimą. Tad ko stebėtis kai kurių tautiečių Lietuvoje nesusivokimu politikoje po 50 metų politinės tamsos. Tai reiškia, kad nevalia užsidaryti savų įsitikinimų kevale, o privalu žvalgytis, kad suprastume, kur esame, kur norime eiti ir kuriuo keliu geriausia ten Lietuvą nuvesti.

© 2004 "XXI amžius"