Kaukazo kamuolys

Petras KATINAS

Kremliaus veikėjai iš prezidento V.Putino administracijos ir pats prezidentas vengia komentuoti padėtį Gruzijoje, o ypač po gana netikėtos antrosios „rožių revoliucijos“ Adžarijoje, kai žlugo faktiškai nuo Gruzijos atsiskyrusios Adžarijos Aslano Abašidzės, sprukusio pas savo šeimininkus į Maskvą, režimas. Maskva iki paskutinės minutės rėmė A.Abašidzę ir, kaip dabar aiškėja, organizavo kelių pasienio tiltų susprogdinimą gegužės 2-ąją. Kremlius netgi nepaneigė pranešimų, kad tiltų sprogdinimo operacijai asmeniškai vadovavo skubiai iš Maskvos atvykęs į Batumį atsargos generolas Jurijus Netkačiovas. Generolas J.Netkačiovas yra Maskvos mero Jurijaus Lužkovo bičiulis. O tai, kad A.Abašidzės režimą rėmė J.Lužkovas, pataikūnų vadinamas naujuoju Leninu, tik be barzdelės, – daugeliui žinomas faktas. Kaip tiktai J.Lužkovo rūpesčiu, aišku, su Kremliaus žinia, Adžarijai lengvatinėmis sąlygomis buvo tiekiama elektros energija iš Rusijos. Taip pat Adžarijos gyventojams buvo suteiktas lengvatinis vizų režimas vykstant iš Batumio į Maskvą. Tad J.Lužkovas rėmė A.Abašidzės režimą ne vien todėl, kad tas vis žadėdavo prisijungti prie Rusijos. Aišku, tokiam imperininkui kaip J.Lužkovas tai buvo svarbu, bet toli gražu ne svarbiausia. Mat Batumyje veikia naftos terminalas, per kurį Adžarija transportuodavo Gruzijos naftą, nemokėdama už tai į Gruzijos biudžetą nė cento.

Maskvoje visiems žinoma, kad J.Lužkovas ir jo klanas kontroliuoja Rusijos sostinės degalinių tinklą. Be to, A.Abašidzės patarėju ekonomikos klausimais dirbo pagarsėjęs aferistas Grigorijus Lučianskis, labai abejotinos reputacijos biznierius. Pirmuosius savo turtus G.Lučianskis susikrovė dar sovietiniais metais, kai buvo išliaupsinto parodomojo Latvijos Adažio agrokombinato direktoriaus pavaduotoju. Vėliau, M.Gorbačiovui atleidus vadeles, vadinamųjų kooperatyvų klestėjimo laikais, G.Lučianskis tapo Austrijoje įregistruotos firmos, užsiėmusios žaliavų iš chaose atsidūrusios SSRS eksportu į Vakarus, vadovu. Tuomet tai buvo fantastiškai pelningas užsiėmimas. Jau tada buvo rašoma, kad G.Lučianskio firma susijusi su Rusijos nusikalstamomis grupuotėmis, o JAV žurnalas pavadino G.Lučianskį vienu apsukriausių pasaulio nusikaltėlių. JAV vyriausybė uždraudė jam, kaip ir mafijos tėvu vadinamam Rusijos dainininkui Josifui Kobzonui įvažiuoti į šalį. Vėliau G.Lučianskis užmezgė ryšius su Izraelio milijardieriumi Saulu Elsenbergu ir kartu su juo darbavosi Kazachstane bei Rusijoje. Nuo 1997 metų aferistas – jau Maskvoje, kur įkūrė Investicinių programų ir projektų centrą. Kaip žinoma, perdėm korupcijoje paskendusiose pokomunistinėse šalyse, o ypač Rusijoje, per tokius centrus plaukia didžiuliai pinigai, o G.Lučianskio centrui net buvo parduota Lichačiovo automobilių gamykla. Štai nuo tada ir užsimezgė glaudūs G.Lučianskio ir J.Lužkovo ryšiai. A.Abašidzė Adžarijoje tebuvo šių abiejų Rusijos veikėjų įrankis. Aišku, A.Abašidės klanas nepamiršdavo ir savęs, bet didžioji grobio dalis tekdavo J.Lužkovui su G.Lučianskiu.

Sunku pasakyti, kodėl Kremlius nusprendė nepadėti savo statytiniui A.Abašidzei ir išsivežė jį į Maskvą. Vargu ar V.Putiną ir jo administraciją paveikė Gruzijos generalinio prokuroro Iraklijaus Okruašvilio pasiūlymas dar prieš naująją „rožių revoliuciją“ A.Abašidzei rinktis: ar jis nori pasekti buvusio Gruzijos prezidento E.Ševardnadzės pavyzdžiu ir atsistatydinti pats, ar sulaukti buvusio Rumunijos diktatorius Nikolajės Čaušesku, kuris po komunistinio režimo buvo sušaudytas kartu su žmona Elena, likimo. Bet J.Lužkovas aiškiai išsigando tokios perspektyvos, nes suvokė, kad naujasis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis nusiteikęs ryžtingai. Tad Kremliui, deklaruojančiam, kad pripažįsta Gruzijos teritorinį vientisumą, teko nusileisti. Bent jau kol kas. Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis pats sėdo į buldozerį ir sulygino su žeme kontrolinį pasienio tarp Adžarijos ir Gruzijos postą. „Nuo šiol jokios linijos, skiriančios Adžariją ir Gruziją, niekad nebebus“, - pareiškė Gruzijos prezidentas. M.Saakašvilis neišsigando ne tik Maskvos, bet ir kai kurių Europos Sąjungos atstovų, beveik atvirai palaikančių A.Abašidzės separatistinį ir korumpuotą režimą. Taip buvo išmestas iš Gruzijos Europarlamento atstovas bulgaras Plamenas Nikolovas, neslėpęs savo palankumo separatistui.

Tačiau, praėjus euforijai, tikėtis, kad padėtis Adžarijoje greitai normalizuosis, o Maskvos palaikomi separatistai nurims, dar per anksti. Tuo labiau kad Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida jau pradėjo kampaniją, esą Tbilisio valdžia vykdo „represijas“ prieš A.Abašidzės šalininkus. Taip pat neslepiama džiūgavimo, kad kelios dešimtys asmeninės buvusio diktatoriaus gvardijos smogikų, vadovaujami buvusio Adžarijos vidaus reikalų ministro pavaduotojo Davido Bakuridzės, pasitraukė į miškus ir skelbia kovosią iki „paskutinio kraujo lašo“. Niekam ne paslaptis, kad šie „partizanai“ palaiko glaudžius ryšius su Rusijos karinės bazės Adžarijoje kariškiais.

Tai, jog Maskva susitaikė su Adžarijos praradimu, dar nereiškia, kad ji nesieks visomis išgalėmis išsaugoti savo pozicijas Kaukaze. Dabar faktiškai pagrindine Rusijos atrama regione tapo Armėnija ir jos prorusiškai nusiteikęs prezidentas Robertas Kočiarianas. Po įvykių Adžarijoje, gegužės 12 dieną, R.Kočiarianas buvo iškviestas į Maskvą, kur su Rusijos prezidentu V.Putinu aptarė Kaukazo problemas. Juk kitos dvi regiono šalys, Gruzija ir Azerbaidžanas, atvirai skelbia savo pagrindinį tikslą – ateityje tapti NATO narėmis. Be to, šiomis dienomis Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas padarė gana griežtą pareiškimą, sukėlusį nerimą Maskvoje ir Jerevane. Dalyvaudamas naujos karinės bazės atidaryme I.Alijevas pareiškė: „Mūsų tauta ir kariuomenė bet kada gali imtis veiksmų atkuriant valstybės teritorinį vientisumą. Tarptautinė teisė suteikia tam visas galimybes. Azerbaidžanas sieks spręsti derybomis Kalnų Karabacho konfliktą, bet jeigu mes pamatysime, kad beviltiškai užsitęsęs dialogas neduoda jokių konkrečių rezultatą, tai bet kokia kaina išlaisvinsime okupuotas savo teritorijas“. I.Alijevas leido suprasti, jog dešimt metų užsitęsusios derybos su Armėnija dėl Karabacho nedavė jokių rezultatų, ir aiškiai pademonstravo pasiryžimą panaudoti jėgą.

© 2004 "XXI amžius"