Vien tik nafta valdo mus…

Naftos kompanijos „Britisch Petroleum“ tyrimų duomenimis, esant dabartiniams naftos gavybos tempams, jos atsargų ją išgaunančiose šalyse pakaks: Kanadoje – 6 metams, Norvegijoje – 8, JAV – 11, Rusijoje – 19, Kazachstane – 27, Meksikoje – 21, Nigerijoje – 30, Katare – 55, Saudo Arabijoje – 85, Jungtiniuose Arabų Emyratuose – 114, Kuveite – 127, Irake – 128 metams.

Savaime suprantama, jog už naftą kaunamasi. Vienas Didžiosios Britanijos premjerų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą yra pasakęs: „Naftos lašas kainuoja brangiau nei britų kareivio kraujo lašas“. Tačiau tvirtinti, kaip tai daro antiamerikietiškai nusiteikę politikai, kad JAV pasiuntė šimtatūkstantinę armiją į Iraką vien dėl ten išgaunamos naftos, – 120 mln. tonų per metus, – toli gražu nėra visa teisybė. Reikia nepamiršti, kad Irakas yra Persijos įlankos regione, kuriame yra 65 proc. pasaulio naftos atsargų. Didelė dalis jų – Saudo Arabijoje. Naftos krizės metu septintajame dešimtmetyje Jungtinėms Valstijoms pavyko sudaryti strategines naftos atsargas. Taip JAV įgijo gana galingą materialinį svertą veikti naftos rinką. Susidarė tam tikras balansas: JAV priklausė nuo Saudo Arabijos, kaip naftos gamintojos, bet ir Saudo Arabija buvo priklausoma nuo JAV, kaip pagrindinio jos naftos pirkėjo.

Tačiau pastaruoju metu šis balansas ėmė trūkinėti. Tai atsitiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia JAV priklausomybė nuo naftos importo vis didėja. Jeigu šiandien amerikiečiai importuoja 56 proc. visos pasaulio naftos, tai netolimoje ateityje šis skaičius gali pasiekti 65-70 proc. Saudo Arabijos naftai pasaulio rinkoje atsirado galingas vartotojas ir, aišku, mokėtojas už ją – Kinija. Antra, po tragiškosios rugsėjo 11-osios tapo aišku: nafta ir terorizmas – tai ginklas, kurį radikalusis arabų pasaulis pasirengęs panaudoti savo kovoje. Taigi JAV ir Vakarams iškilo objektyvi būtinybė – dėl naftos problemų sukurti atsvarą arabų pasauliui. O tai atsvarai atsirado reali galimybė. Mat 2000-aisiais Kaspijos jūros sektoriuje, priklausančiam Kazachstanui, atrastas vienas didžiausių Kašagano naftos telkinys. Jo atsargos vertinamos 7-9 milijardais tonų. (Palyginiti: visos JAV naftos atsargos siekia tris milijardus tonų.) Tai radikaliai keičia geopolitinę padėtį prestižinėje Rusijos „papilvėje“ – nuo Kaukazo iki Vidurinės Azijos.

Taigi JAV ir Vakarų Europos priėjimas prie Kazachstano naftos suteiktų Vakarams labai galingą spaudimo svertą pasaulio naftos rinkoje. Aišku, dėl tokio didžiulio naftos telkinio, įskaitant jos transportavimo koridorių, apsaugos negalima rizikuoti. O ta rizika, įskaitant Artimuosius Rytus, Kaukazą ir Vidurinę Aziją, tai yra ten, kur yra naftos gręžiniai, būsimieji transportavimo vamzdynai, yra pakankamai dideli. Pats naudingiausias naftos transportavimo maršrutas iš Kaspijos – tai ne reklamuojamas Baku-Džeichanas. Specialistų nuomone, geriausias transporto maršrutas būtų naftotiekis per Irano, labai nedraugiško JAV, teritoriją. Todėl draugiškas Vakarams kaimyninis Irakas būtų tiesiog idealus placdarmas.

Žinoma, Rusijos naftos pirkėjų visada atsiras. Tačiau už kokią kainą? Kazachstano Kašagano telkinio eksploatacija, be abejonės, numuš rusiškos naftos kainas, be to, nafta iš Kašagano tekės ne per Rusijos kontroliuojamą teritoriją. Kaip teigė rusų profesorius ir naftos ekspertas, dabar dirbantis JAV, Delavaro valstijos universitete, Sergejus Lopatnikovas, JAV gali pasinaudoti trimis galimybėmis. Pirma – išstumti Rusiją iš Kaspijos regiono. Antra – prispausti Iraną, kad būtų nutiestas trumpiausias naftotiekis per jo teritoriją transportuojant Kaspijos naftą į Persijos įlankos uostus. Trečia – atsiskaityti su Kinija Kašagano telkinio nafta. Taip būtų išspręsti du uždaviniai. Pirma, pasodinti Kiniją ant Vakarų kontroliuojamos naftos „adatos“. Ir antra – atitraukti sparčiai besivystančią Kiniją nuo Artimųjų Rytų regiono, ko labiausiai nenori ne tik JAV, bet ir Europa bei Japonija.

Taigi netrukus Kazachstanas JAV pagalba turi visas galimybes tapti posovietinės Vidurinės Azijos konsolidacijos centru, ir čia gali atsirasti nauja ekonominė bei karinė politinė erdvė. Pasak jau minėto profesoriaus S.Lopatnikovo, – „naujoji Aukso Orda su sostine Astana“ (Astana – dabartinė Kazachstano sostinė). Tai neišvengiamai privers Rusiją ieškoti sąjungininkų, nesusijusių su JAV tame regione. O kol kas toks sąjungininkas tiktai vienas – reakcingų mulų valdomas Iranas. Aišku, JAV jau dabar aktyviai bando tam sutrukdyti. Pavyzdžiui, jau sukurta JAV, Azerbaidžano ir Kazachstano karinė struktūra, pavadinta „Kaspijos sargyba“ (Caspian Guard).

Kalbant apie naftos problemas negalima nepaminėti Rusijos kompanijos „Jukos“ ir jos vadovo, dabar patupdyto į kalėjimą, Michailo Chodorkovskio. Juk pastarojo problemos prasidėjo kaip tik tada, kai jis prakalbo apie didelės dalies „Jukos“ kompanijos akcijų pardavimą JAV naftos gigantui „Exon“ ir naftotiekio statybą iš Sibiro į Kiniją. Teigiama, kad tai ir buvo pagrindinė „Jukos“ puolimo priežastis, nes dėl to naftotiekio M.Chodorkovskis nuolat konsultavosi su amerikiečių „Exon“. Kremlius suvokė, kad šiuo naftotiekiu tekės rusiška nafta, bet jos tiekimą reguliuotų nauji šeimininkai. Tai būtų labai galinga JAV spaudimo priemonė Kinijai. O šito Maskva negalėjo sau leisti. Todėl ir buvo nuspręsta susidoroti su „Jukos“, kuri dar nebuvo parduota amerikiečiams. O tai, kad amerikiečiai labai supyko, kai Kremlius sustabdė sandorį su „Jukos“, rodo faktas, jog po M.Chodorkovskio arešto ir puolimo prieš „Jukos“ JAV Kongreso tarptautinių reikalų komitetas priėmė rezoliuciją Nr. 336, kurioje ragino sustabdyti Rusijos narystę Didžiajame aštuntuke. Na, o Kremliaus kontroliuojami Rusijos laikraščiai džiūgauja, kad tik prezidento V.Putino dėka „Rusija netapo Jungtinių Valstijų žaliavos provincija“.

Kol kas aistros pasaulio naftos rinkoje aprimo. Tik ar ilgam?

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"