"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. rugsėjo 8 d., Nr. 17 (86)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rusija kryžkelėje

Putinokratijos grimasos

Povilas Strapšys

Rusijos prezidentas
Vladimiras Putinas
dėl deržavos išlaikymo
yra pasiryžęs aukoti
šimtus savo piliečių gyvybių

Šiandien tapo labai madingi pasisakymai Rusijos tema. Dažnai nuomonės smarkiai skiriasi. Mums gerai pažįstamas prof.V.Landsbergis pastoviai įspėja mus apie imperinius naujosios Rusijos siekius ir kalba apie naują „šaltąjį karą” prieš Lietuvą; politologų autoritetas ir šios šalies reikalų specialistas dr.Č.Laurinavičius kalba išsisukinėdamas: „viena vertus, kita vertus”; o diplomatiškasis prezidentas V.Adamkus net svarsto, ar priimti kvietimą dalyvauti Pergalės minėjime Maskvoje kitų metų gegužę. Bet keičiasi ne tik Lietuva, keičiasi ir pasaulis aplink mus. Todėl keičiasi ir Rusija. Neigti šį akivaizdų faktą ar bandyti jo nepastebėti būtų nedovanotinas trumparegiškumas. Ar suvokia tai Lietuva?

Skeptiškesni tyrinėtojai su neslepiama piktdžiuga konstatuoja, kad Rusija, kelerius metus pažaidusi demokratiją, palengva grįžta į savo pusiau despotinę autokratiją, kuriai šiandieniniai Kremliaus šeimininkai net sugalvojo naują, dar niekada negirdėtą žodį „valdomoji demokratija”. Atseit pabandėme gyventi kaip demokratinis pasaulis, na, nepavyko, pakaks eksperimentuoti. Vakarų finansų analitikai dar bando tvirtinti, kad, nepaisant daugelio nedemokratiškos diktatūros požymių, ekonominis šios valstybės vystymasis atitinka laisvosios rinkos pradinį etapą, o šalies ūkio augimas netgi stebina (panašiai kaip pas mus, jis sudaro maždaug 7 proc. per metus).

Tačiau iš karto prasideda įvairūs „bet”. Nors ekonominis Rusijos augimas įspūdingas, prezidento V.Putino paskelbtas ambicingas planas per keletą artimiausių metų padidinti bendrąjį vidaus produktą (BVP) du kartus arba dukart sumažinti skurdžių skaičių primena Nikitos Chruščiovo pažadus pavyti ir aplenkti JAV. Visi prognozuotojai įspėja, kad Rusija tebėra priklausoma nuo pasaulinių naftos ir dujų kainų, todėl augimas baigsis tą pačią akimirką, kai pradės kristi pasaulinės naftos kainos. Pagaliau netgi jeigu ir bus tai pasiekta, jokio ženklesnio pagerėjimo nenusimato. Šiandien šalies BVP maždaug prilygsta Olandijos BVP. Skirtumas tik tas, kad Olandijoje yra maždaug 17, o Rusijoje –145 mln. gyventojų. Skurdžių skaičius Rusijoje siekia 20 proc. visų gyventojų. Kas iš to, jei po kokio dešimtmečio jų bus ne 30, o tik 15 milijonų? Ar, padvigubinus BVP, tą pajus visi rusai, ar tik tie, kurie tuos pinigus skirstys?

Ekonomistus, bandančius „pritempti” Rusijos valdžios ekonominį kursą prie kokios nors paaiškinamos formos, baugina ir pastarųjų metų įvykiai. Kremliaus kova su nepriklausomybę bandančiais demonstruoti oligarchais baido užsienio investuotojus ir mažina jų pasitikėjimą Rusija. Demokratiniame pasaulyje toks valdžios kišimasis į ekonomiką sunkiai įsivaizduojamas, bet rusai tai bando pateisinti savo neva ypatingo vystymosi kelio paieškomis. Beje, jau sudoroti ar dar tik pradedami pulti oligarchai, „naujieji rusai” neturi didelio autoriteto tarp paprastų gyventojų. Kadangi perestroikos saulėlydžio ekonominiai eksperimentai nuskurdino didesnę gyventojų daugumą, o iš prichvatizacijos pasipelnė (kaip ir pas mus, Lietuvoje) tik negausus nomenklatūros ar vadinamųjų kriminalinių autoritetų ratas, rusai oligarchus dažniausiai atvirai vadina vagimis. Dabartinės valdžios noras prigriebti ir pasodinti cypėn naujuosius piniguočius yra visuomenės remiamas. Neužmirškime, kad Rusijos gyventojai bolševikų lygybėje išbuvo 70 metų… Tarp žmonių šis šūkis labai populiarus, tačiau jie nesuvokia, kad naujieji valdžios atstovai, kurių daugumą sudaro buvę V.Putino bendradarbiai-čekistai, visai nenori pasidalyti su liaudimi oligarchų neteisėtai įsigytu turtu, o tik nori gauti savo pyrago dalį. Turto perdalijimas jau prasidėjo. Kol dorojamas M.Chodorkovskis ir jo naftos gavybos gigantas „Jukos”, mūsų Premjeras guodžiasi, kad mums žalos nebus. Bet jei bus sustabdyta „Mažeikių nafta”?

Su nuogąstavimais dėl Rusijos ekonomikos vystymosi glaudžiai susijęs ir kitas demokratinį pasaulį papiktinęs faktas. Tai metodiškas V.Putino administracijos puolimas prieš laisvąją žiniasklaidą. Pasitelkus įvairias finansines machinacijas buvo likviduoti visi nepriklausomi TV kanalai ir radijo stotys. Formaliai jų uždarymas neturėjo politinės potekstės, tačiau visi sutinka, kad tokiais žingsniais Kremliaus vadovas nutildė visus kitaminčius. Sutelkus tokį informacinio karo arsenalą, buvo lengva laimėti ir parlamento rinkimus, kur absoliučią daugumą gavo vadinamosios „valdžios” partijos, besąlygiškai remiančios prezidentą. Visi kiek rimtesni oponentai, pradedant liberalais ir baigiant komunistais, nustumti į politinio gyvenimo pašalę. Tiesa, išliko keli nepriklausomi laikraščiai. Tačiau net šios šalies demokratai yra, švelniai tariant, savotiški. Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui… Net Rusijos demokratai visų pirma žiūri savo deržavos interesų, todėl ir jų elgesys dažnai stebina. Pavyzdžiui, kad ir žymiausias savaitraštis „Moskovskije novosti” (sakoma, kad jį remia vienas oligarchas-emigrantas), kurio redaktorius yra gerai mums pažįstamas buvęs „Itogi” teležurnalistas J.Kiseliovas. Prasidėjus R.Pakso prezidentiniam skandalui, šis garbus leidinys ėmė analizuoti situaciją Lietuvoje. Atspėkite, kokį pašnekovą pasirinko šis laikraštis? Ogi garsiąją profesorę Kazimirą, pačių rusų vadinamą „sijonuotu Paksu”… Galima įsivaizduoti, kaip objektyviai rusų skaitytojui buvo paaiškinta skandalo esmė. Žinoma, apie J. Borisovą ten užsiimta tik prabėgomis, nes … labiau akcentuojama JAV žvalgybininkų veikla!

Didelių problemų Rusija turi ir su savo tautinėmis mažumomis. Nors daugelis autonomijų surusintos taip smarkiai, kad nekelia jokių separatistinių šūkių, mažytė Čečėnija jau dešimtmetis yra rusų generolų galvos skausmas. Nors kariaujama ne tik su laisvės kovotojais, bet ir vykdomas planingas dvasinis ir fizinis šios tautos genocidas. Statistinės suvestinės su dideliu apgailestavimu konstatuoja, kad, nepaisant karo, gimstamumas šioje respublikoje vis dar didžiausias Rusijoje, o prieš okupantus jau kaunasi ne tik „saujelė teroristų”, bet paaugliai ar moterys. Žvėriškumas, su kuriuo malšinamas čečėnų laisvės siekis, gali sukelti ne tik baimę, bet kitų, pavyzdžiui, musulmoniškų Rusijos tautų užuojautą. Britai, tris dešimtmečius nesėkmingai kovoję prieš IRA partizanus Šiaurės Airijoje, tikina rusus, kad tokias problemas jėga išspręsti neįmanoma. Tačiau Rusija ne tokia. Bet kokia nuolaida čečėnams būtų suvokta kaip valdžios silpnumo požymis. V.Putinui, laimėjusiam pirmuosius prezidento rinkimus antrosios rusų agresijos prieš Ičkeriją įkarštyje ir viešai pažadėjusiam „traiškyti banditus išvietėse”, tai reikštų mažiausiai politinę mirtį.

Sunku nuspėti, kas galėtų pakeisti šį seną imperialistinį Rusijos vadovų mąstymo šabloną. Kol kas šiuo klausimu nematyti jokių pragiedrulių. Skirtingai nuo B.Jelcino, dar kiek gailėjusio savo piliečių, V.Putinas dėl deržavos išlaikymo yra pasiryžęs aukoti šimtus savo piliečių gyvybių. Jam negaila nei čečėnų, nei rusų. Kita vertus, gal kovotojų pavertimas teroristais yra naudingas V.Putinui? Juk ir mūsų pokario partizanus vadino banditais. Beje, kalbama, kad Rusijos Federacijos subjektai bus stambinami, taigi sumažės ir autonomijų. Bet ar sumažės problemų?

Kol teoretikai bando įvilkti pseudodemokratinę Rusiją ir jos ūkio augimą (pagrįstą žaliavų eksportu) į kokią nors vadovėliuose aprašytą formą, joje sparčiai kuriamas kvazidemokratinis režimas, dar neaprašytas jokiame vadovėlyje. Kategoriškesni vakariečiai teigia, kad čia kuriamas „fašizmas su draugišku veidu”. Rusijos vadovo patarėjai aiškina, kad tai tėra valstybinio kapitalizmo variantas, o kai kurie net bando mus įtikinti, kad Rusijai reikėtų savo Pinočeto. Čia prisimenama Čilės istoriją, kai garsiojo generolo valdoma šalis keliolika metų gyveno be jokios demokratijos požymių, tačiau per tuos metus sugebėjo smarkiai padidinti savo ekonominio augimo tempus.

Rusus kankina nevisavertiškumo kompleksas, susidaręs po SSRS žlugimo. Šiandien dažnas rusas gailisi didžiosios deržavos, todėl kieta V.Putino ranka jiems atrodo kaip grįžimas į tuos laikus, kai Rusija (tada dar SSRS) buvo galinga ir jos bijojo. Didybė rusų sąmonėje sutapatinama su kariniu potencialu ar su teritorijos dydžiu. Kadangi nieko kito V.Putinas savo tėvynainiams pasiūlyti negali, palengva restauruojami seni sovietiniai mitai. Jie remiasi pasakomis apie neva buvusią ekonominę galybę arba savosios istorijos falsifikavimu. Ypač tai pastebima naujausios istorijos vertinime. Tiesiog nuostabu, kad mūsų ministrai pagaliau pamatė, kokie dezinformacijos srautai liejasi ant mūsų galvų per suvalstybintas Rusijos TV ir radijo stotis. Deja, tokia situacija susiklostė ne šiandien ir ne vakar. Išskyrus keletą metų praeito dešimtmečio pradžioje, istorijos perrašymo tendencija daugiau negu akivaizdi. Ji tik stiprėja. Kam ji naudinga?

Kartą, dar V.Putino karjeros pradžioje, kažkas iš užsienio žurnalistų susižavėjęs palygino jį su M.Gorbačiovu. V.Putinui toks palyginimas nepatiko – jis pasakė, kad jie labai skiriasi: M.Gorbačiovas sugriovė SSRS, o jis, V.Putinas, surinks ją atgal. Rusijos prezidentą remiantys intelektualai net prabilo apie „liberalios imperijos” atkūrimą. Tas labai išradingai bandoma įteigti ir paprastiems buvusios SSRS piliečiams – kolonistai Baltijos šalyse drąsinami istorinės tėvynės parama ir kovoja už savo „teises” triukšmaudami ES, nelabai lojalūs NVS sąjungininkai tramdomi remiant įvairaus plauko ekstremistus ir kurstant konfliktus (Gruzija, Moldova). Pagaliau patys rusai guodžiami laidomis, primenančiomis anos epochos „Tarnauju Tarybų Sąjungai”. Ten vis pasakojama apie amžiną kokio nors Karaliaučiaus krašto ar Kurilų salų rusiškumą. Teko girdėti cituojant patį odiozinį SSRS užsienio reikalų ministrą A.Gromyką, kurį amerikiečiai už kategoriškumą buvo praminę „misteriu NE”. Japonai jo kažkada paklausė, kodėl rusai neatiduoda poros Kurilų salų (dėl to su Japonija nuo pat 1945-ųjų nepasirašyta taikos sutartis). Kaip sakė japonai – juk jūs ir taip didžiausi, negi jums gaila tų mažų salelių? A.Gromyka atšovė: „Mes todėl ir esame tokie dideli, kad niekada neatiduodavome jokių teritorijų…“

Kremliaus šeimininką galima suprasti. Iš ligoto rusų demokratijos mohikano jis gavo šalį, kurioje klestėjo anarchija ir korupcija, akį režianti socialinė nelygybė ir „sotaus socializmo” nostalgija. Jam teko galimybė rinktis – ar sunkiai sukuriama demokratija, ar pusiau tironiškas pseudocarizmas. Ir tikriausiai ne jis kaltas, kad pasirinko antrąjį kelią. Vargu ar sovietmečio žvalgybininkas galėjo pasirinkti kitokį kelią. Demokratinės žaidimo taisyklės jam per sunkios, o gal net ir nelabai suvokiamos. Net ir turėdamas (manykime, kad jie buvo), jis iš principo nebuvo pajėgus įdiegti demokratijos pradmenis šalyje, kurioje ilgus amžius vyravo įvairiausių formų despotija (patvaldystė ar bolševizmas). Tie patys oligarchai, kurie dabar sėdi emigracijoje, kažkada gyrėsi patys suradę V.Putiną. Jie žiauriai suklydo. Kaip pasakytų pats V. Putinas, čekistai visada lieka čekistais…

Kremliaus šeimininką galima suprasti, tačiau jo negalima pateisinti. Kieta čekistine ranka suvaldęs šalį ir bandantis sukurti klestėjimo ar demokratijos regimybę, jis laimi šiandien, bet gali pralaimėti rytoj. Rusijos piliečiai, nusivylę „dermokratų” (paniekinamoji demokratų pravardė) valdymu, beveik savanoriškai atidavė absoliučią valdžią labai ambicingam, tačiau senosios, sovietinės mąstysenos žmogui. Rusai gavo stabilumo iliuziją. Bet ji apgaulinga… Šiandien, kai rašomos šios eilutės, aidi šūviai ir sprogimai Rusijos sostinėje ir Šiaurės Kaukaze. O rusų ekonomikos augimas gali tuoj pasibaigti. Įžvalgesni analitikai pažymi, kad tokia padėtis negali tęstis amžinai. Kas Rusijos laukia ateityje, nesiryžta prognozuoti net drąsiausi futurologai. Tiesa, pasitaiko naivių imperinių patriotų, siūlančių kokį „informacinių” technologijų proveržį ar eurazinio bendradarbiavimo (su Indija ar Kinija) kryptį. Tačiau šiandien Rusija garsėja tik piratinės informacinių technologijų gausa, o daugumas atsargesnių tyrėjų jau kalba, kad XXI amžiuje didžiausia Rusijos problema taps ne „grobikiški Vakarų kapitalistai”, o ta pati didžiulė sparčiai besivystanti Kinija.

Aišku viena – Rusijos didybę bandoma atkurti iš įvairių praeities ideologinių segmentų. Gaila, kad dažnai jie nėra geriausia šios šalies palikimo dalis. Kol kas turime pusiau laukinio, pusiau valdiško kapitalizmo užuomazgas, ideologinėje srityje paremtas keistu šovinistiniu carizmo ir komunizmo mišiniu. Jį dar paįvairina galvą keliantys gausūs fašistuojantys judėjimai.

Kas mums iš to, pasakytų koks nors lietuvis. Mes jau esame NATO ir ES nariai, Rusija mums nerūpi. Formaliai tas tiesa. Bet budrumo pamiršti neturėtume. Mūsų energetinė sistema jau sugrįžo į didžiojo kaimyno letenas, o į mūsų valdžios olimpą chamiškai veržiasi neaiškios biografijos ir dar miglotesnių tikslų siekiantis rusų suvirintojas. Sunku patikėti, kad jo tikslai yra nesavanaudiški!

Rusija nenuspėjama, o jos piliečiams (ir mūsų rusakalbiams) jau aiškinama apie neteisėtą Vilniaus ir Klaipėdos krašto atidavimą Lietuvai. Ar tai pagarbos kaimynams forma?

Kaip čia neprisiminsi jau Amžinybėn iškeliavusio S.Lozoraičio. Paskutiniai mūsų Vilties Prezidento prieš mirtį ištarti žodžiai buvo: „Saugokite sienas”…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija