Derybose su kairiaisiais reikėjo laikytis kitokios taktikos

Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Naujų partijų, tokių kaip Naujoji sąjunga bei Darbo partija, įsteigimas prieš rinkimus - kairiųjų naudojamas būdas išlaikyti valdžią ir įtaką. Taip mano buvęs Tėvynės sąjungos pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Po Kovo 11-osios akto paskelbimo renkasi jau ketvirtas Seimas. Kaip vertinate Seimo rinkimų rezultatus? Kokie, Jūs manymu, naujojo Seimo privalumai ir trūkumai, lyginant su ankstesniais seimais?

Seimą vertinsiu, kai pasirodys pirmieji jo darbo vaisiai. Nenorėčiau vertinti iš anksto.

Apie rinkimų rezultatus galima pasakyti, kad jie negeri, bet taip pat galima teigti, jog galėjo būti blogiau. Gera yra tai, kad išlieka veiksmų laukas, kad iš karto nepatenkame į visišką diktatūrą.

Buvo ir diktatūros galimybė?

Taip - jei viena partija būtų laimėjusi daugumą Seime.

Jau antrą kartą Seimo rinkimuose sėkmingai dalyvauja naujos, tik ką susikūrusios partijos: 2000 metais - Naujoji sąjunga, 2004 metais - Darbo partija. Abiem atvejais į Seimą pateko ir Rolando Pakso vadovaujamos partijos: tada - liberalai, dabar - liberaldemokratai. Kodėl sėkmė vis lydi tuos, kurie aštriai kritikuoja “tradicinę” kairę ir dešinę?

Gal ne visada juos lydi sėkmė. Manau, tokia kryptis kristalizavosi kairiųjų metodikos pagrindu. Ta metodika buvo naudojama visose pokomunistinėse šalyse. Jos esmė - kurti satelitines dukterines partijas naujais pavadinimais ir tuo būdu plačiau užmesti tinklą. Po to - kurti saviškių koalicijas.

Vėliau atsitinka taip, kaip nutiko burtininko mokiniui, kuris moka pasakyti burtažodį, kad įrankiai pradėtų tvarkyti namus, bet nemoka burtažodžio, kuris tuos įrankius sustabdytų. Taip atsitiko per Komunistų partijos ir KGB varžybas Rusijoje: įrankis pradėjo valdyti padėtį.

O kas Lietuvoje yra įrankis ir kas taria burtažodžius?

Laimei, Lietuvoje šiek tiek daugiau pliuralizmo, nors tas įrankis labai norėtų tapti pagrindiniu veikėju ir dabar braunasi pro visus plyšius. Jis buvo nusiteikęs geresniems rinkimų rezultatams, ir jau matau jo pykčio protrūkius.

Kaip vertinate partijų derybas dėl valdančiosios koalicijos? Ar gailitės, kad nepavyko suformuoti “vaivorykštės koalicijos”, kurioje dalyvautų ir konservatoriai?

Nežinau, ar nepavyko, ar tikrai būta visų noro tą koaliciją suformuoti. Manau, mūsų noras buvo pakankamas, sutikimas dalyvauti buvo aiškus. Tačiau kaip stebėtojas iš šalies galiu pasakyti, jog būčiau laikęsis šiek tiek kitokios taktikos.

Jeigu mus kviečia ateiti ir pasikalbėti, aš laukčiau, ką mums pasiūlys, bet neičiau pats su savo pasiūlymais. Tada paaiškėtų, ar iš tikro kas nors siūloma, ar vyksta tik žaidimas. Tikriausiai tai buvo tik žaidimas, bet dabar atsirado galimybė drumsti vandenį ir įrodinėti, kad konservatoriai per daug norėjo, su kažkuo nesutiko.

Gaila, kad nebuvo galima susitarti su liberalais. Jei būtume ėję išvien, tai būtų buvusi stipri jėga.

Tarkime, “vaivorykštės” koalicija būtų buvusi suformuota. Ar ji nepatvirtintų Darbo partijos ir liberaldemokratų dažnai metamo kaltinimo, kad tradicinėmis save laikančios “ideologinės” partijos iš tikro nepaiso ideologinių skirtumų ir siekia žūtbūt išlaikyti valdžią, kad tik ji neatitektų tiems, kurie žada permainas?

Tokiose formulėse esama klaidinančių žodžių. Užkirsti kelią tiems, kurie žada permainas, bet iš kurių negalima jų tikėtis, kurių pažadai apgaulingi, kurie iš anksto yra žinomi kaip neskaidrūs ir savanaudžiai, esama pagrindo, ir tuo pagrindu galima buvo mėginti susitarti. Toks turėjo būti išeities taškas, ir kai kurie kairiųjų vadovų pasisakymai liudijo šių dalykų supratimą. Bet paskui tas supratimas išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo.

Vadinasi, kai permainas žada populistai, jais tikėti negalima. O ar Tėvynės sąjunga nuoširdžiai tikėjo, kad permainas padės užtikrinti kairieji? Juk juos konservatoriai kaip tik kaltina stagnaciniu mąstymu.

Mes būtume galėję daryti įtaką. Būtų buvusi konkreti kalba, jei būtų pavykę sutarti, jog mūsų prioritetas - neleisti neprognozuojamų dalykų.

O mes vieni kitus pažįstame ir tikrai galime prognozuoti. Kai kurių svarbiausių dalykų atžvilgiu brėžėme valstybės liniją. Tai galėjo būti susitaikymo ar abipusio pasitikėjimo etapas - kad galima, kaip demokratinėse valstybėse, konkuruoti be neapykantos.

Aš labai abejoju, ar buvę komunistai pajėgs peržengti per savo taip ilgai ir giliai puoselėtą priešiškumą Sąjūdžiui, Tėvynės sąjungai. Jeigu jiems būtų pavykę tą priešiškumą peržengti, aš juos labai sveikinčiau. Tačiau jie patvirtino mano spėjimą, kad nepajėgs to padaryti.

Dabar sklinda gandai esą partijų vadovai būtų labiau linkę susitarti, bet „apačios“ buvusios priešiškos. Tą mes žinome, bet kyla klausimas: ar vadovai išties buvo linkę susitarti?

Gausu užsienio politikos aktualijų: prezidento rinkimai JAV, prezidento rinkimai Ukrainoje, Jasiro Arafato mirtis. Kokias Lietuvai svarbias išvadas ir prognozes darytumėte šių įvykių atžvilgiu?

Galime užjausti tuos palestiniečius, kurie labai pasikliovė J. Arafatu, jį gerbė ir dabar labai išgyvena. Žiūrėdami į ateitį, norėtume tikėtis, kad nauji žmonės, atėję vadovauti Palestinos reikalams, atras greitesnių ir lankstesnių kelių į susitaikymą. Nes taika Artimuosiuose Rytuose yra viso pasaulio problema.

Rinkimai Jungtinėse Valstijose patvirtino tą patį kursą, kuris, žiūrint į visą prezidento Džordžo Bušo vadovavimo laikotarpį, Lietuvos atžvilgiu buvo pozityvus. Dž. Bušas visą laiką rėmė Lietuvos narystę NATO. Matome jo asmenyje mūsų šalies draugą. Tai turėtų būti svarbiausi vertinimo kriterijai. Linkime jam sėkmės greičiau pasiekti stabilumo Irake, kad ten galėtų įvykti rinkimai ir visa valdžia būtų perduota irakiečių išrinktai vyriausybei.

Padėtis Ukrainoje - labai sudėtinga. Nuo šios valstybės priklauso padėtis į Vakarus ir į Rytus nuo Ukrainos esančiame Europos regione. Matome, kad Ukrainos prezidento rinkimams nepaprastai didelę reikšmę teikia Rusijos valdžia. Turbūt nėra precedento, kad kitos valstybės prezidentas kištųsi į rinkimus, intensyviai rodydamas paramą. Su Rusijos dabartine mąstysena Ukrainos posūkis į Vakarus būtų suvokiamas kaip Rusijos pralaimėjimas. Tačiau Ukrainai ir jos žmonėms tai būtų teigiamas dalykas. Tenka apgailestauti, kad Rusija galvoja kitaip.

1993 metais interviu „The New Yorker“, prisimindamas savo pokalbį su jau mirusiu Belgijos karaliumi Boduenu, sakėte: „Auklėjant komunistiškai jauni žmonės buvo mokomi, kad materialūs dalykai ir ekonominės programos yra visa ko pagrindas. Galime pastebėti tokią pačią vertybių sistemą ir Vakarų demokratinėse krikščioniškose šalyse. Su mažomis išimtimis, niekas nekalba apie dvasines problemas, vertybes. Visas problemų ratas apsiriboja ekonominiu efektyvumu, įtakų ir kontrolės zonomis pačia materialistiškiausia prasme“. Kokią prasmę ši išvada jums turi dabar, kai dirbate Europos Parlamente?

Galbūt formulavau pabrėžtinai radikaliai. Jeigu ten iš tikrųjų mano taip pasakyta dėl materialinių vertybių, tai Rytuose yra taip, kaip sakiau, o Vakaruose galbūt pirmiausia kalbama apie ekonomiką, bet ne tik apie ją. Man teko dalyvauti daugelyje diskusijų dvasinio Europos paveldo klausimais. Apie tai, kokia yra Europos valstybių kultūrinė misija, kalbama iš esmės.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"