Spąstuose

Petras KATINAS

Buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keitas Smitas neseniai pažymėjo, kad buvo nepakankamai įvertintas pavojus, kurį kelia Lietuvai ir kitoms pokomunistinėms šalims energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Apie tą pavojų ne kartą jau anksčiau kalbėjo ir žinomi, aišku, ne dabartinėje valdžioje esantys, Lietuvos politikai. Tačiau jie, išdrįsę tai pasakyti, bemat apšaukiami rusofobais ir panašiais vardais. Bet, matant, kaip į energetikos reikalus labai aktyviai kišasi pats A.Brazauskas ir K.Prunskienė bei kiti glaudžiai su Maskva susiję prorusiški veikėjai, pavyzdžiui, net bandant revizuoti pasirašytą sutartį su ES dėl Ignalinos branduolinės jėgainės uždarymo, aiškiai matyti, kokių tikslų siekiama. Ir tai daroma savų „grupės draugų“ rankomis. Žinoma, vadovaujantis instrukcijomis, gaunamomis iš „RAO JES“, „Gazprom“ ar „Lukoil“. Ir nežinia, kodėl kai kurie dienraščiai ir kita Lietuvos žiniasklaida stengiasi nuvertinti tą buvusio JAV ambasadoriaus Keito Smito pažymą apie Rusijos „Gazprom“ įtaką Lietuvos politikams. Esą K.Smito pažyma nėra slapta, ji pateikta internete, todėl visiems prieinama. Negi svarbu, ar pažyma slapta, ar vieša? Juk esmė lieka ta pati. Be to, Vakaruose nelabai priimta slėpti svarbius dalykus nuo visuomenės, priešingai, įvairius strateginius įvykius analizuojant medžiaga yra skelbiama viešai. Siekiant sumenkinti K.Smito pažymos svarbą, naudojamasi sena išbandyta propagandine taktika. Esą 2000 metais atsistatydinęs iš diplomatinės tarnybos K.Smitas kurį laiką dirbo JAV naftos bendrovės „Williams“ konsultantu. Jau seniai Rusijos mylėtojų ir jų nupirktų kai kurių žiniasklaidininkų pastangomis „Williams“ paskelbta visų Lietuvos nelaimių kaltininke. Aišku, pirmose kaltintojų gretose iki šiol yra ta pati grupė draugų su Č.Juršėnu ir V.Uspaskichu bei K.Prunskiene priešakyje. Tačiau, nežiūrint į visą pastaruoju metu keltą triukšmą, prokurorai taip ir nesugebėjo įvykdyti kai kurių politikų duotos jiems užduoties – patraukti į teisiamųjų suolus Tėvynės sąjungos vadovus už tariamai padarytą žalą Lietuvai, privatizuojant „Mažeikių naftą“. Geriau tie politikai, nenuilstamai keikę V.Landsbergį ir kitus, paskaičiuotų, kiek lėšų, surinktų iš mokesčių mokėtojų kišenės, sukišo savo gausingai valdininkijai ir jiems patiems užtikrinant „gerą“ gyvenimą. Įdomu, ką dabar kalbės Maskvos klapčiukai Rusijos teismo antstoliams paskelbus, kad „Mažeikių naftos“ akcijos, priklausančios Kremliaus naikinamai „Jukos“ kompanijai, už jos tariamai nesumokėtus mokesčius atiteks Kremliaus valdomai Rusijos kompanijai. Kaip žinoma, „Jukos“ valdo apie 54 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų.

Visiškai nesvarbu, kad pelningai (kol kas) dirbančios Mažeikių įmonės akcijos faktiškai priklauso „Jukos“ valdomai „Jukos Finance BV“ kompanijai. Tai absoliučiai nieko nereiškia: ši kompanija gali būti parduota bet kada. Todėl sužlugdyti „Mažeikių naftos“ darbą Rusija gali kai tik panorės. Pasinaudodama įprastu reketu – užsukant naftos čiaupą. Jeigu Maskva perims „Mažeikių naftą“ ir sumokės už jos akcijas tiek, kiek panorės, A.Brazausko Vyriausybei teks su tuo susitaikyti ir praryti karčią piliulę. Vien todėl, kad per devynis šių metų mėnesius „Mažeikių nafta“ sumokėjo daugiau nei 1,4 mlrd. litų mokesčių. Netekus šios įmonės Mažeikiuose atsiras visiškai Rusijos žinioje esanti bene svarbiausia Lietuvos įmonė. Todėl gana keistai skamba Ūkio ministerijos viceministro N.Eidukevičiaus nežinia iš kur ištraukta teorija, kad Rusijos valdžia negali parduoti „Mažeikių naftos“ akcijų. Nežinia, kam skirtas tas paaiškinimas. Kremlius, atėjus valdžion V.Putinui, gali viską. Tuo labiau kad pastarosiomis dienomis ypač sustiprėjo Maskvos spaudimas dėl Kaliningrado tranzito. Rusijos prezidento atstovai V.Čižovas, S.Jastrežembskis pažėrė naują krūvą priekaištų Lietuvai esą dėl tranzito brangimo ir kategoriškai reikalauja įvairiausių „nuolaidų“. Tos nuolaidos reiškia viena – tranzitas turi vykti tik pagal Rusijos nustatytas sąlygas. Tos sąlygos tokios, jog tranzitu jų pavadinti negalima. Tai būtų tiesiog Maskvos valdomas koridorius per Lietuvos teritoriją. Netgi nerausiant specialaus tunelio, kaip siūlo Rusijos Valstybės Dūmos vicepirmininkas V.Žirinovskis. Kam išlaidauti, jeigu galima nesumokant nė cento važinėti po Lietuvą kaip po savo teritoriją. Tuo labiau kad naujoji Lietuvos Vyriausybė visiškai atitiks Maskvos reikalavimus ir standartus. Jau artimiausiomis dienomis įvyks Europos Sąjungos ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame vienas svarbiausių klausimų bus Kaliningrado tranzito klausimas. Kaip elgsis Lietuvos atstovai, šiuo metu visiškai neaišku. Taip pat gana miglota ir ES pozicija.

Kai kurie ES politikai, tenkindami augančius Kremliaus apetitus, mano, jog taip nuolaidžiaujant V.Putinui galima išvengti blogesnių dalykų. Pirmiausia didesnių imperinių Rusijos ambicijų. Tos ambicijos darosi pavojingos ir panašėja į SSRS laikais buvusį šantažą. Ir ne bet kokį, o branduolinį. Rusijos prezidentas V.Putinas faktiškai paskelbė apie naują branduolinių varžybų startą. Kremliaus valdovas pasigyrė, kad artimiausiu metu Rusijos armija bus apginkluota tokiais branduoliniais ginklais ir raketiniais kompleksais, kokių neturi ir dar ilgai neturės jokių kitų valstybių ginkluotosios pajėgos. Nežinia, ar kas patikėjo V.Putino samprotavimais, kad tos naujos branduolinės raketos ir dar kažkokie neregėti atominiai ginklai bei naujos konstrukcijos bombos skirtos kovai su tarptautiniu terorizmu. Iš tiesų tai yra naujas branduolinio šantažo visam pasauliui variantas.

Tai, kad V.Putinas perėmė visus buvusių SSKP gensekų bauginimo ir šantažo metodus, rodo ir faktas, jog per susitikimą Kremliuje su vyriausiaisiais Rusijos armijos karinių apygardų ir laivynų vadais V.Putinas įteikė garbės ordiną buvusiam SSRS gynybos ministrui, aktyviam 1991-ųjų rugpjūčio pučo dalyviui maršalui Dmitrijui Jazovui. Matyt, nereikia aiškinti, ką reiškia toks jo nuopelnų įvertinimas.

Krašto apsaugos ministras, atrodo, baigiantis savo vadovavimą ministerijai, Linas Linkevičius patvirtino naująją gynybos strategiją. Pasak L.Linkevičiaus, svarbiausias skirtumas nuo 2000 metų galiojusios gynybos strategijos yra tas, jog atsisakoma visuotinės gynybos principo, o jį pakeičia kolektyvinės gynybos principas. Net keista, kad šioje strategijoje drįstama užsiminti, jog artimiausioje Lietuvos saugumo aplinkoje tebėra valstybių, kuriose ne iki galo įtvirtinta demokratinė konstitucinė santvarka. Pripažįstama netgi tai, kad užsienio žvalgybos tarnybų keliamas pavojus yra didelis ir ateityje nemažės. Bet kodėl ministras L.Linkevičius, jo pavaduotojas J.Gečas, naujasis kariuomenės vadas V.Tutkus nuolat ignoruoja tuos karininkus, kurie baigė mokslus Vakaruose? Visi, kam brangi Lietuvos kariuomenė, mūsų valstybės saugumas, buvo priblokšti dėl sunkiai įsivaizduojamų faktų, neseniai paskelbtų dienraštyje „Lietuvos rytas“ interviu su buvusiu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento karininku Arvydu Šidlausku.

Tuo pačiu, kuris dar 1990 metais atėjo į krašto apsaugą, 1991-ųjų sausį gynė parlamentą, vėliau tarnavo „Geležinio vilko“ brigadoje, mokėsi Danijoje ir Vokietijoje. 1999 metais buvo paskirtas Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos Klaipėdos skyriaus viršininku, o jau 2000 metais išėjo į atsargą. Kitaip tariant, buvo išvarytas.

Mat krašto apsaugos ministru tapus L.Linkevičiui netrukus prasidėjo Antrojo departamento „valymas“. Iš jo vadovo posto buvo išvarytas didelis Lietuvos patriotas Kostas Mickevičius, o jį pakeitė Gintaras Bagdonas, kurį pagal „Laumžirgio“ planą R.Paksas norėjo paskirti Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi. Įvairiais pretekstais iš departamento buvo išvaryti dėl lietuviškumo neįtinkantys darbuotojai: jau minėtas A. Šidlauskas, taip pat Algirdas Patackas ir kt. G.Bagdonas, kaip jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys (tą mini ir A.Šidlauskas), absoliučiai nieko nesusigaudo žvalgyboje. Užtat savas. Be to, matyt, kažkam labai reikia, kad Lietuvos žvalgyba būtų bedantė. (Bet parodė „dantis“, kai sekė buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Joną Kronkaitį!)

A.Šidlauskas KAM vadovybei, matyt, nepatiko ir todėl, kad bandė aiškintis apie Rusijos žvalgybos aktyvią veiklą Klaipėdoje ir nustatė, jog jos uoste nuolat stovi keliolika rusų žvalgybos kontroliuojamų „žvejybos laivų“. „Rusija Klaipėdoje tvirtai įkėlusi koją ir jaučiasi kaip namuose“, - teigė A.Šidlauskas. Aišku, tai negalėjo patikti Rusijoje mokslus baigusiems karininkams, pavyzdžiui, Vitalijui Galuškinui, kurio tėvas buvo aukšto rango sovietų karininkas. Nepatinka ir daugelio aukštų karininkų žmonoms - rusėms. Perskaičius tą ištikimo tėvynės patrioto, patekusio į KAM vadovų nemalonę, interviu labai nejauku darosi. Juk valstybės gynyba patikėta Rusijos karo mokyklų auklėtiniams, kurie netgi pasimokę Vakaruose kažin ar palankiai žiūri į Lietuvos narystę NATO.

Todėl vargu ar atsitiktinai Lietuvos studentų atstovybių sąjunga paskelbė, kad kitais metais Vilniuje bus surengtas 18-asis pasaulio studentų kongresas. Atrodo, kas čia bloga. Tačiau tam prieštarauja ne tik švietimo ministras (irgi tapęs neparankus Brazausko-Uspaskicho koalicijai), bet ir Užsienio reikalų ministerija bei Valstybės saugumo departamentas. Mat ši Čekijoje registruota studentų organizacija, kurioje, beje, nėra nė vienos Čekijos studentų organizacijos, yra dar 1946 metais KGB įkurta struktūra kaip „kovotoja už taiką“. Kitaip tariant, KGB padalinys. Dabar „studentų“ organizacija yra vadinamųjų antiglobalistų ir komunistų sambūris. Tikslai tie patys, kaip ir SSRS laikais. Neatsitiktinai paskutinis toks kongresas 2000 metais įvyko Libijoje, kuri aktyviai rėmė terorizmą. Tad kodėl gi tie „studentai“ pasirinko Lietuvą savo kongresui surengti? Taigi labai paprastai. Pajuto, kokie politiniai vėjai papūtė Lietuvoje. Į valdžią atėjo reikiami žmonės. Galima priminti, kad išvaromas iš posto švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius aiškiai pareiškė, jog ši Tarptautinė studentų sąjunga aktyviai dalyvauja keliant riaušes vadinamųjų antiglobalistų demonstracijose. Akivaizdu, kad šią organizaciją finansuoja tos valstybės, kurios nesuinteresuotos ir priešiškos Lietuvos integracijai į euroatlantines struktūras. Jeigu taip tęsis, tai netrukus bus galima susilaukti dar ne tokių dalykų. Juk vadovauti Lietuvos švietimui rengiasi ateiti jaunesniosios kartos neokomunistas, kurio promaskvietiška orientacija daugiau nei akivaizdi. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.

© 2004 "XXI amžius"