"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. lapkričio 24 d., Nr. 22 (91)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Liberalizmo keliai ir klystkeliai

Valdas Kilpys

Atsižvelgiant į dabartinę situaciją šalies politiniame gyvenime kalba apie ideologijas gali pasirodyti niekam nereikalinga ir net žalinga. Šio požiūrio priešpastatymui argumentų tikrai gali pritrūkti, nes seniai aišku, kad ideologiniai motyvai užleido savo vietą pragmatiškajam interesui. Tai tapo lemiamu faktoriumi priimant daugumą politinių sprendimų.

Kita vertus, bandymas paanalizuoti pamatus, ant kurių turėtų stovėti politinės partijos, neabejotinai turi ir privalumų. Atrandamas dar vienas rimtas instrumentas, kuriuo remiantis galima daryti savo išvadas apie vienos ar kitos partijos veiklą. Juk laikas, kad partija galėtų egzistuoti nedeklaruodama savo kairiosios ar dešiniosios ideologijos, reikia tikėtis, dar neatėjo (Darbo partija – bene pirmoji kregždė „neideologizuotų“ partijų priešaušryje).

Taigi natūralu, kad rinkėjas turi teisę paanalizuoti ir pasidaryti savo išvadas apie partijų veiklos ir jų ideologijos atitikimą. Kad taip atsitiktų, privalu žinoti kertinius akmenis, ant kurių ir stovi vienos ar kitos ideologijos statinys.

Mums šiuo atveju rūpi liberalizmas.

Lietuvos politinio gyvenimo arenoje veikia net keletas partijų, kurios savo „iškaboje“ vienaip ar kitaip eksploatuoja „liberalizmo arkliuką“. Tai matosi ir iš jų pavadinimų: socialliberalai, liberaldemokratai ir liberalcentristai. Darosi aišku, kad liberalizmas yra laikomas gana dėkinga ideologija, su kuria galima susieti savo politinius lūkesčius. Tačiau taip pat aiškiai matyti, kad visos partijos prie „liberalistinės“ žodžio šaknies stengiasi prijungti dar vieną šaknį, kuri lyg ir turėtų praplėsti konkrečios partijos ideologijos horizontus.

Liberalizmas yra gana griežtomis nuostatomis grindžiama ideologija ir bandymas ją maišyti su kitomis ideologijomis praktiškai yra neįmanomas.

Štai vienas iš liberalizmo ideologų Deividas Bouzas savo knygoje „Liberalizmas. Istorija, principai, politika“ kalbėdamas apie istoriją pateikia tik dvi politikoje, jo manymu, egzistuojančias filosofijos „rūšis“: laisvę ir valdžią. Valdžios filosofijos maskavimo tikslais buvo sugalvota daug visokiausių valstybę nusakančių terminų – cezarizmas, despotizmas, socializmas, fašizmas, kapitalizmas, monarchija, gerovės valstybė ir t.t. D.Bouzas įsitikinęs, kad visų jų esmė ta pati – valdžios ideologijos maskavimas.

Šiame trumpame jo pasisakyme glūdi visa liberalizmo esmė – laisvė yra besąlygiškas gėris, o valdžia – blogis. Atitinkamai rinka yra tvarkos garantas, o valstybė – chaoso priežastis. Valstybės kišimasis į rinką (ir apskritai į žmogaus gyvenimą) turi būti minimalus.

Teoriškai ir nesigilinant liberalizmas atrodo pakankamai patrauklus. Tačiau jo bėda yra ta, kad jis skirtas teorinei visuomenei, kurios nariai yra visi sveiki, verslūs ir be galo darbingi bei iniciatyvūs. Tačiau realybė yra kitokia, ir liberalistinės ideologijos susidūrimas su gyvenimo realijomis nušluoja šią mąstymo kryptį tarsi kortų namelį. Pateiksime keletą pavyzdžių.

Pirmas pavyzdys – socialinio draudimo sistema. Liberalų nuomone, dabartinė sistema, kuri remiasi mokesčiais, yra neperspektyvi ir iš esmės net ydinga. Mokesčiai turėtų būti mažinami ir laipsniškai pereinama prie socialinio draudimo, kuris paremtas santaupomis ir investicijomis. Ši sąlyga būtų įmanoma, jei, kaip jau minėta, pati visuomenė būtų ideali (jos nariai - dirbantys ir uždirbantys, sąmoningi ir apie ateitį mąstantys). Tačiau realybė, švelniai tariant, kiek kitokia, ir be tam tikro „prievartos mechanizmo“ įmokos vis vien nebus atiduodamos kad ir privatiems pensijų fondams ar investicinėms bendrovėms. Tad kyla klausimas: ar galutinio pinigų gavėjo pakeitimas iš valstybei priklausančios „Sodros“ į privatų fondą didina liberalizmo kiekį visuomenėje?

Atsakymas aiškus: tikrai ne, nes „mechanizmas“ lieka toks pat. Pasikeičia tik įmokų gavėjų skaičius.

Kitas pavyzdys - tarkim, švietimo sistema. Liberalistinės minties sekėjai aiškiai pasisako už stipraus privataus mokymosi sektoriaus sukūrimą. Kiekvienas mokinys turi savo valstybės skirtą „pinigų krepšelį“, kuris galėtų būti panaudojamas priklausomai nuo mokinio ar jo tėvų noro ir galimybių pasirenkant mokymosi įstaigą. Idėja patraukli, tačiau ar visuomenėje egzistuojantis „mokinių kišimo į mokyklas“ mechanizmas nenusižengia liberalistinėms nuostatoms?

Peršasi išvada, kad liberalizmas gali būti taikomas tik iki tam tikro lygio, iš dalies, nes kitu atveju bus prieita prie anarchijos blogiausia šio žodžio prasme.

Panašiai atsitinka ir bandant analizuoti viešumon vis labiau iškylančią progresyvinių mokesčių temą. Juolab dabar, kai socialdemokratai užsitikrino vietą Seimo daugumoje.

Liberalų deklaruojama „lygybė prieš įstatymą“ skamba patraukliai. Jos esmė – suteikiamos vienodos teisės, bet ir reikalaujama laikytis vienodų pareigų. Atitinkamai liberalai piestu stoja prieš progresyvinius mokesčius, kurie, jų manymu, yra aiškiausia nelygybės išraiška. Kokia gali būti lygybė, kai vienas moka daugiau, o kitas – mažiau? Kitaip tariant, liberalai teigia, kad šiuo būdu mažesnes pajamas gaunantys gyventojai pasipelno daugiau uždirbančių sąskaita.

Iš tikrųjų tai – tiesa, juk pinigų perskirstymas ir yra mokesčių esmė. Tačiau liberalios minties besilaikantiems „pasipelnymas“ proporciniu būdu yra priimtinesnis negu progresyviniu.

Kur tada dingsta lygybė prieš įstatymą? Juk mokesčių didėjimas progresyviniu būdu (priklausomai nuo gaunamų pajamų) nebus taikomas konkretiems asmenims. Niekas nepaims Lietuvoje gyvenančių asmenų sąrašo ir neišrinks turtingesniųjų. Įstatymo galia bus vienoda visiems lygiai taip pat, kaip dabar galioja įstatymai, nustatantys proporcinius mokesčius.

Taip patys liberalai, prieštaraudami progresyviniams mokesčiams, netiesiogiai deklaruoja „dvigubus standartus“. Ne pirmą kartą liberalizmas, susidūręs su realia situacija, neišlaiko jokios kritikos.

Panašiai nutinka ir pabandžius aptarti grynai liberalų požiūrį į žmogų. Žmogaus padėtis visuomenėje pirmiausia sietina su jo teisėmis ir pareigomis. Pagrindinės liberalizmo deklaruojamos teisės yra trys: teisė į gyvybę, teisė į laisvę, teisė į nuosavybę. Visų jų kilmė tiesiogiai siejama su žmogaus autonomija arba „priklausymu sau pačiam“. Būdamas protinga būtybė, jis turi niekieno neginčijamą teisę laisvai elgtis su savo kūnu ir siela, atitinkamai ir su savo nuosavybe. Trys išvardytos teisės yra grindžiamos natūralumo principu, kylančiu iš pačios gamtos.

Tačiau ar žmogaus teisės gali būti „natūralios“? Toks teiginys yra absoliuti nesąmonė, nes bet kokia „teisė“ ja tampa tik tada, kai yra pripažįstama kitų visuomenės narių. Kitaip tariant, pati teisės sąvoka yra socialinės prigimties ir kildinti ją „iš gamtos“ nėra labai protinga.

Beje, žmogaus autonomija taip pat kelia rimtų abejonių, net nepainiojant jokių metafizinių dalykų. Nuo pat pirmosios gyvenimo akimirkos jis nebepriklauso sau pačiam. Iš pradžių jis priklausomas nuo tėvų, vėliau, sulaukęs pilnametystės, jis tampa priklausomas nuo kitų aplinkinių visuomenės narių. Sąlyginai žmogus turi laisvę veikti, tačiau šis teiginys yra prasmingas tik tada, kai kalbame apie jį kitų, aplinkinių atžvilgiu.

Liberalizmo ideologija laisvę laiko pamatine savo vertybe ir ją grindžia jau minėtu autonomijos principu, kuris, būdamas grynai materialios prigimties, neatlaiko jokios kritikos. Tuo tarpu jeigu į šituos reikalus „įpainiosime Dievą“, tada jokio autonomiškumo tiesiog nebelieka, nes žmogus tampa Dievo kūriniu ir yra nuo Aukščiausiojo priklausomas.

Dar vienas nesusipratimas kyla bandant suderinti žmogaus teisę į nuosavybę ir jo autonomiją, iš kurios ši teisė, anot liberalizmo ideologų, kyla. Kadangi nuosavybė reiškia „kažko priklausymą žmogui“, tai lieka visiškai neaišku, kodėl ir kokiu būdu iš autonomijos randasi teisė į nuosavybę. Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Net jeigu žmogui ir priklausytų jo kūnas ir protas, tai visiškai nereiškia, kad jam turi priklausyti ir dar kažkas, t.y. kažkokia iš kažkur atsiradusi nuosavybė.

Taigi visiškai akivaizdu, kad autonomija ir nuosavybė yra visai priešingi dalykai. Kokia gali būti autonomija, kai turi nuosavybę? Jokios.

Post Scriptum. Liberalai šlovina laisvą visuomenę ir jos gebėjimą „tvarkytis spontaniškai“, t.y. rinkos sąlygomis. Tačiau nėra jokių garantijų, kad ši „tvarka“ bus dar ir teisinga bei žmoniška.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija