"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gruodžio 22 d., Nr. 24 (93)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Oligarchų tėvo“ išpažintis

Anatolijus Čiubaisas
EPA-ELTA nuotrauka

Visame pasaulyje įtakingas Didžiosios Britanijos laikraštis „The Financial Times“ išspausdino gana įdomų straipsnį apie Rusijos vyriausiuoju energetiku vadintą Anatolijų Čiubaisą ir pateikė jo samprotavimus apie neseną Rusijos istoriją po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Pačioje Rusijoje ir Europoje A.Čiubaisas vadinamas milijardierių ir oligarchų tėvu, nors jis neįeina į turtingiausių Rusijos žmonių šimtinę, o jo pernai deklaruota gautų pajamų suma – vienas milijonas dolerių – pernelyg kukli.

A.Čiubaisas Londono laikraščiui pareiškė, kad jam žinomi mažiausiai trys pasikėsinimai į jo gyvybę. Taip pat tų pasikėsinimų organizatoriai bei tie žmonės, kurie turėjo jį nužudyti. Pasak jo, paskutinis užsakymas nužudyti buvo prieš pusantrų metų. Tą žmogžudystę ketinta įvykdyti išskirtinai politiniais motyvais, kaip kerštą už tai, kad jis „pardavė Rusiją“. A.Čiubaisas pareiškė, jog kiekvieną vakarą grįždamas į namus nėra garantuotas, kad už kampo nestovi žmogus su prieštankiniu granatsvaidžiu ant peties. Taip pat pažymėjo, jog šiuo metu rizikos laipsnis pasikėsinti netgi keliais procentais didesnis nei buvo 2000 metais. Bet nepalyginti mažesnis nei buvo 1992-1999 metais.

Kalbėdamas apie privatizacijos procesų eigą Rusijoje A.Čiubaisas aiškino: „Mes negalėjome rinktis tarp „sąžiningos“ ir „nesąžiningos“ privatizacijos todėl, kad sąžiningoje privatizacijoje privalo būti tikslios taisyklės, kurias nustato stipri valstybė, „galinti užtikrinti įstatymų laikymąsi. O dešimtojo dešimtmečio pradžioje pas mus nebuvo nei valstybės, nei teisėtvarkos. Saugumo tarnybos ir milicija buvo kitoje barikadų pusėje. Jie vadovavosi sovietiniu Baudžiamuoju kodeksu, o tai reiškia nuo trejų iki penkerių metų kalėjimo už privatų verslą. Mums reikėjo rinktis tarp banditinio komunizmo ar banditinio kapitalizmo“. Todėl A.Čiubaisas tvirtina, kad B.Jelcinas ir tuometė vyriausybė neturėjo pasirinkimo. Nes jeigu būtų pravesta vadinamoji „užstato“ privatizacija, tai komunistai, be abejonės, būtų laimėję 1996 metų rinkimus, ir tai būtų buvę paskutiniai laisvi rinkimai, nes šie vyrukai, anot A.Čiubaiso, taip paprastai užgrobę valdžią jos neatiduoda. A.Čiubaisas aiškina, kad tuo metu jis dar ne visai supratęs, kokią kainą teks sumokėti.

„Mes užbaigėme privatizaciją 1997-1998 metais, o po penkerių metų žmonės vis dar atmeta visus racionalius argumentus apie tai, kad oligarchai ne tiktai pavogė įmones ir gamyklas, bet ir pavertė jas aktyviai dirbančiomis, pradėjo investuoti į jas, pagaliau laiku išmokėti atlyginimus, kad moka mokesčius, kurie plaukia į biudžetą ir tik jų dėka išmokamos pensijos. Tačiau dauguma Rusijos žmonių nenori apie tai net girdėti, o privatizacijos neteisingumo jausmas giliai įsitvirtino jų pasąmonėje. (...) Mano priešai iki šiol tvirtina, kad privatizacija žlugo, kad ji nukreipta prieš daugumos žmonių interesus. Tačiau aš visa tai dariau ne dėl savo kartos žmonių. Tai dariau dėl mūsų vaikų ir vaikaičių. Esu visiškai įsitikinęs, jog ateinančios kartos įvertins mūsų veiksmus visiškai kitaip“.

Žinoma, A.Čiubaisas Rusijos posovietinių reformų istorijoje atliko nė kiek ne mažesnį vaidmenį kaip B.Jelcinas ar J.Gaidaras. Gal net didesnį. Todėl ir įgijo gausybę priešų. Ir ne bet kokių, o labai rimtų. Kaip žinoma, Rusijoje iki šiol beveik nežudoma vien dėl politinių motyvų. Todėl, pasak rusų ekonomikos specialisto J.Anisimovo, nieko nuostabaus, kad A.Čiubaisas suskaičiavo 33 bandymus jį nužudyti. Pasak J.Anisimovo, tokių bandymų galėjo būti ir 333 ar net daugiau.

Petras Katinas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija