"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gruodžio 22 d., Nr. 24 (93)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Laikrodžio rodyklės artėja prie dvyliktos

Petras KATINAS

Italijos laikraščio „Corriere della sera“ apžvalgininkas Ferdinandas Salco teigia, kad Ukrainos krize bei politiniais žaidimais tarp Kijevo ir Maskvos spendžiamos būsimos ilgalaikės geopolitinės problemos. Pasak F.Salco, Ukrainos klausimas – tai ne tik Rusijos ir Ukrainos reikalas, bet labai svarbus visai Europai ir JAV. Kai kurie politikai dėl susidariusios krizės kaltina Europos Sąjungą, kuri dėjo aiškiai nepakankamai pastangų, kad atitrauktų Ukrainą nuo Maskvos ir bent jau pažadėtų, kada ji konkrečiai galėtų tapti kandidate į ES. Tačiau galima suprasti ir tuos politikus, kurie to daryti neskubėjo. Nei kuriant įstatyminę bazę, nei užtikrinant žmogaus teisių laikymąsi Kijevas faktiškai irgi nedėjo bent minimalių pastangų. Buvo apsiribota tik deklaratyviais prezidento L.Kučmos pareiškimais. Bet ir jų tonas dažnai keisdavosi, priklausomai nuo signalų iš Kremliaus. Rusijos prezidentas V.Putinas, remdamas pasirinktą kandidatą į Ukrainos prezidentus V.Janukovičių, aišku, neatrado jokios Amerikos. Rusija, vadovaudamasi savo strateginiais interesais, visada palaikė ir palaiko autoritarinius nedemokratinius režimus. Nesvarbu, kad jie absoliučiai nekreipia dėmesio į žmogaus teises, paskendę korupcijoje.

Žinoma, pagal ES kriterijus, Ukraina neatitinka bent minimalių ES standartų. Ir ne tik dėl aiškiai nepakankamų demokratinių reformų, korupcijos ir pan. Ji užima teritoriją, tolygią Prancūzijos ir Olandijos teritorijoms kartu sudėjus, o gyventojų skaičiumi lygi Ispanijai ir Portugalijai, bet bendrasis vidaus produktas (BVP) siekia tik vieną trečdalį Portugalijos BVP. Pagal bendrojo vidaus produkto dalį, tenkančią vienam gyventojui, prilygsta kiek daugiau nei pusei skurdžios Albanijos gyventojams tenkančiai daliai. Taigi tais atžvilgiais Ukraina yra gana netvirta ir visokių negandų vėjų draskoma valstybė. Dabar gi laukiant lemiamo prezidento rinkimų rato, žaidėjai jau užėmė pozicijas. Maskva, aišku, palaiko prorusišką V.Janukovičių, Europos Sąjunga pasisako už „europietišką“ politiką V.Juščenką. Tuo tarpu galingiausioje pasaulio valstybėje Jungtinėse Valstijose Ukrainos atžvilgiu atsirado dvi stovyklos. Pirmoji tvirtai pasisako už demokratinius procesus, priimtinus visame laisvajame pasaulyje. Tuo tarpu Amerikoje yra nemažai ir tokių, kurie rekomenduoja prezidentui Džordžui Bušui remiant V.Juščenką neperlenkti lazdos ir nesupykdyti Rusijos prezidento V.Putino, kuriam Vašingtonas ir taip atleidžia už daugelį dalykų. Netgi stengiasi nematyti Čečėnijoje vykdomo genocido. Tokios linijos šalininkai ragina Baltuosius rūmus užmerkti akis prieš vadinamosios valdžios vertikalės stiprinimą, opozicijos užgniaužimą, pasikėsinimus į žodžio laisvę. Esą svarbiausia, kad V.Putinas bendradarbiautų sprendžiant Irako ir Artimųjų Rytų bei kovos su tarptautiniu terorizmu problemas. O Rusijai, anot vieno Vakarų politologo, Ukraina yra tarsi amputuota galūnė, kurios buvimą jie jaučia ir išgyvena labai skausmingai.

Tuo tarpu Europoje Maskva turi ir randa naujų savo sąjungininkų bei bičiulių. Aišku, dalis jų nupirkti, ypač žiniasklaidos informacijos priemonėse. Tai senas dar KGB išbandytas metodas. Pasirenkami didžiausi ir įtakingiausi Vakarų laikraščiai. Štai prancūzų geopolitikos ir strategijos problemų specialistas, pagarsėjusios knygos „Naujosios pasaulio tvarkos atlasas“ autorius Žeraras Šalivi kairiosios pozicijos laikraštyje „Liberation“ rašo: „Ukraina yra aukščiausias taškas JAV vykdomoje Rusijos nušalinimo nuo pasaulio reikalų strategijoje. Per pastaruosius penkiolika metų visos Rytų ir Centrinės Europos valstybės, buvusios Varšuvos bloko narės, tapo NATO narėmis. Ir dar trys buvusios sovietinės Baltijos šalys. Taip pat dar galima pridėti Rusijos įtakos praradimą Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje. Amerikiečių kariškiai įsikūrė Gruzijoje, Uzbekistane ir Kirgizijoje. Be to, amerikiečiai siekia pumpuoti ir Azerbaidžano naftą. Visa tai ne nekalti žaidimai, o siekis išstumti Rusiją, ką dar 1952 metais buvo sumanęs SSRS atžvilgiu tuometis JAV valstybės sekretorius Džonas Fosteris Dalasas“. Tokias ir panašias publikacijas bemat pasigriebia Rusijos propagandininkai. Ir tai daroma pirmiausia siekiant paveikti Rusijos visuomenės nuomonę skleidžiant mitą apie pikčiausius Amerikos kėslus – Rusijos išstūmimą iš jai „teisėtai priklausančių“ regionų. Taip pat nuo ryto iki vakaro diegiamas mitas, kad, atidavus Ukrainą, nebeliks ir Rusijos. Todėl artimiausiomis dienomis galima laukti didelių netikėtumų Ukrainoje. Rytinėje jos dalyje kurstoma masinė „antinacionalinė ir antifašistinė“ psichozė. V.Janukovičius jau giriasi, kad dešimtys tūkstančių jo gerbėjų iš daugelio Rytų Ukrainos regionų, taip pat iš Sevastopolio, Odesos jau užsirašė į savanorių būrius, kurie, nepriklausomai nuo gruodžio 26-osios rinkimų rezultatų, atvyks į Kijevą ir neleis užgrobti valdžios užsienio valstybių remiamai „V.Juščenkos klikai“. V.Janukovičius tarp tų, kurie „kišasi“ į Ukrainos vidaus reikalus bei kursto „oranžinę revoliuciją“, paminėjo ir Lenkijos bei Lietuvos prezidentus A.Kvašnievskį ir V.Adamkų.

O vis dar premjeras V.Janukovičius pareiškė, kad po pakartotinio balsavimo antrojo prezidento rinkimų rate šalyje vėl kils krizė, galinti peraugti į katastrofą.

Tuo tarpu prieš pakartotinį antrąjį prezidento rinkimų ratą Ukrainoje pastebimas labai didelis užsienio stebėtojų aktyvumas. Likus dešimčiai dienų iki balsavimo termino - gruodžio 26-osios - jau buvo užsiregistravę 6 500 ekspertų iš užsienio. Nors rinkimai vyks antrąją Kalėdų dieną, susidomėjimas jais Europos Sąjungoje yra itin didelis. Lenkija į kaimyninę Ukrainą ketina nusiųsti per tūkstantį specialistų. Stebėtojų laukiama ne tik iš Europos, bet ir iš JAV bei Kanados.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija