Diktatas iš svetur ir iš vidaus

Petras KATINAS

Atrodo, kad svarbiausia nauja problema, dabar užgriuvusi Lietuvą, yra ne tik įsiliepsnojęs kagėbistinis skandalas, bet ir ką daryti su ta nelemta Prezidento kelione į Maskvą minėti generalisimo Stalino pergalės. Į tą problemą atkreipė dėmesį netgi žymūs JAV politologai. Sunku pasakyti, ar tų politologų bei patarėjų, rašančių ir kalbančių, kad Baltijos valstybių prezidentai būtinai privalo vykti į Maskvą, nenupirko Kremliaus specialiosios tarnybos. Tokių atvejų jau yra buvę nesuskaičiuojama daugybė Sovietų Sąjungos laikais. Netrūksta jų ir dabar. Štai JAV politologas Vladimiras Sokoras teisingai įvertino V.Putino sugalvotą gigantišką propagandinį renginį, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-osioms metinėms, į kurį pakviesti ne tik visų ES ir NATO šalių bei kandidačių vadovai, bet ir Azijos valstybių lyderiai: tai siekimas atitraukti pasaulio dėmesį nuo KGB palikuonių Rusijoje vykdomo autokratijos restauravimo, taip pat parodyti pasauliui, kad jis turi būti dėkingas Raudonajai armijai už „išvadavimą“. V.Sokoras pažymi, kad Baltijos valstybėms šis „išvadavimas“ simbolizuoja rusišką-sovietinę okupaciją ir pusę amžiaus trukusį okupacinį valdymą. Tačiau amerikiečių politologas pataria Baltijos valstybių prezidentams vis dėlto vykti į propagandinį V.Putino šou, nes priešingu atveju susilauks ne tik Maskvos, bet ir ES nemalonės. Pirmiausia leis Prancūzijos prezidentui Ž.Širakui pakartoti savo garsiąją frazę, kad tos naujosios ES narės, ypač Baltijos šalys, privalo patylėti, kada didieji kalba. Tiesa, kai V.Sokoras rašė šį komentarą ir patarinėjo, kaip turi elgtis Vilnius ir Talinas (Ryga jau apsisprendė), jis dar nežinojo, kad prestižinėje Maskvos vietoje (Poklonnaja gora) gegužės 9 dieną bus atidengtas didžiulis paminklas bene didžiausiam pasaulio kraugeriui Josifui Stalinui. Ir visi V.Putino svečiai iš Europos, JAV ir Azijos, taip pat ir iš buvusių Sovietų Sąjungos okupuotų ar pusiau okupuotų valstybių bus priversti nusilenkti buvusiam tironui.

Iš tiesų Rusijoje prasidėjo Stalino paminklų statymo bumas. Artimiausiu metu, kiek žinoma, bus pastatyti mažiausiai devyni. Vienas jų stovės Jaltoje, kur 1945 metais Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis padalijo pasaulį į dvi dalis – viskas, kas į Vakarus nuo Berlyno, atitenka JAV, kas į Rytus – Stalinui. Tiesa, Jaltoje bus įamžinti visi trys buvę valstybių vadovai. Ko gero, baisus triukšmas kiltų visame pasaulyje, jeigu, pavyzdžiui, Berlyne šalia Reichstago atsirastų Hitlerio statula.

Lietuvos vardas vėl sumirgėjo Europos ir Rusijos spaudos puslapiuose ir dėl svarbios Lietuvos įmonės „Mažeikių nafta“ likimo. O dėl KGB rezervininko užsienio reikalų ministro A.Valionio, tai kai kuriuose Rusijos laikraščiuose pasirodė informacija, kad, sužinojęs apie tai, Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas netgi ėmė trinti rankas iš džiaugsmo, jog vienos naujųjų ES ir NATO šalių entuziasto reputacija pakibo ant plauko. Reputacija tarptautiniuose reikaluose – vienas svarbiausių atributų. Taigi versijos, kad A.Valionio klausime galima iš tiesų įžvelgti Rusijos specialiųjų tarnybų ranką, visiškai atmesti negalima. Ir ne tik jų.

Tą ranką galima surasti, arba, sprendžiant iš paskutiniųjų įvykių, galima užčiuopti ir Lietuvoje. Pirmiausia tai tas vis labiau diktuojantis savo valią Premjerui ir Vyriausybei apsukrus vaikinas iš Archangelsko. Pakanka tik priminti, kaip A.Valionis vertino vadinamosios Darbo partijos ir jos ministrų atsiradimą svarbiuose Vyriausybės postuose. Ne tik A.Valionis, bet ir gana aukšti mūsų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai pastebėjo šioje grupuotėje naują, tik daug agresyvesnę ir nesiskaitančią su priemonėmis „penktąją koloną“. Tokius A.Valionio išreikštus Darbo partijos veikėjų demaskavimus galėjo atitinkamai įvertinti „kylanti politikos žvaigždė“ V.Uspaskichas.

Taigi jokiu būdu negalima atmesti ir tokio scenarijaus. Tuo labiau kad jokių simpatijų A.Valioniui nereiškia ir paksininkų frakcija, kuri savo pasiūlymuose dėl KGB rezervininkų veiklos įvertinimo minėjo tik A.Valionį ir VSD vadovą A.Pocių, visiškai neminėdama trečiojo, atvirai reiškiančio prorusiškas simpatijas Seimo vicepirmininko ir Europos reikalų komiteto pirmininko A.Pekeliūno. Nors pastarojo veikla jau visiems akis bado.

Nereikia būti dideliu pranašu ar analitiku, kad suprastum, jog „didžiosios koalicijos“ Vyriausybė jau dabar riejasi tarpusavyje, o nepaskandinamasis Premjeras blaškosi, nebežinodamas ko griebtis. Visus sprendimus ima diktuoti rusų oligarchas. Pirmiausia pasiimti „Mažeikių naftą“. Dėl šios įmonės reikalų, ypač dėl V.Uspaskicho ketinimų išpirkti iš „Jukos“ dalį įmonės akcijų, neseniai rašė Rusijos ekonomikos analitikas Levas Snykovas. Jis teigia, kad naftos tiekimas į įmonę gal ir nenutrūks, bet „Mažeikių naftos“ kontrolė iš komercinės pereina į politinę sritį. „Klausimas, ar bus parduotos akcijos Lietuvos Vyriausybei, – tai ne vien piniginis klausimas. „Jukos“ laikosi „Mažeikių naftos“ visomis išgalėmis. Dargi pernai rudenį nusprendusi parduoti savo aktyvus, kad atsiskaitytų su mokesčių skolomis, „Jukos“ neįtraukė šios Lietuvos įmonės į parduodamų įmonių sąrašą. Tuo labiau kad Mažeikių įmonę „Jukos“ kontroliuoja ne tiesiogiai, o per Olandijoje užregistruotą „Jukos Finance“ kompaniją“. „Mažeikių naftos“ kontrolė iš esmės yra visos Baltijos naftos pramonės kontrolė“, - teigė ir Maskvos „Centr Invest Group“ analitikas Konstantinas Baturinas Maskvos dienraščiui „Izvestija“. Jis dar pridūrė, kad pagal savo strateginę reikšmę „Mažeikių nafta“ yra ne mažiau svarbi nei jos ekonominis efektyvumas. Todėl ir suprantamas V.Uspaskicho nepaprastas susidomėjimas šia Lietuvos įmone. Apskritai, jau visi kalba, kad netrukus šis išsišokėlis, pakeitus Lietuvos Konstituciją, taps vicepremjeru, o A.Brazauskas, jeigu ir išliks, tai vaidins tik pirmininkaujančio, bet nieko nesprendžiančio politikoje vaidmenį. O dėl Prezidento, tai pastaruoju metu jis irgi faktiškai nustumtas į politikos užkulisius ir su jo nuomone nesiskaito nei dar esamas, nei būsimas Lietuvos šeimininkas.

Darosi pakankamai liūdna, kai, matydami, kas vyksta Lietuvoje, faktiški mūsų sąjungininkai Europos Sąjungoje (bent jau tokie turėtų būti) kaltina Lietuvą perdėta rusofobija. Štai Paryžiaus „Figaro“, komentuodamas diskusijas apie „didžiosios pergalės“ minėjimą Maskvoje ir turėdamas galvoje Lietuvą rašo: „Nėra tokios politinės kampanijos, kurioje nebūtų iš dulkėto maišo ištraukiamos Rusijos grėsmės, KGB baubas. Kodėl gi baltijiečiai taip supykę ant rusiškos meškos? Juk ta meška grąžino Lietuvai Pilsudskio okupuotą Vilniaus kraštą, „išpirko“ iš vokiečių A.Smetonos padovanotą jiems Klaipėdos kraštą. Ta meška pavertė Lietuvą iš agrarinės į išvystytą industrinę šalį, pastatė Lietuvoje didžiausią pasaulyje atominę elektrinę“. Skaitai tokius paistalus ir negali atsistebėti rašančių tuos straipsnius žmonių absoliučiu istorijos neišmanymu. Todėl teisi buvo Lietuvoje pakankamai žinoma prancūzų politologė Fransuaza Thom, kartą pareiškusi, jog būtų buvę visai ne pro šalį, jeigu Vakarų Europa būtų nors porą mėnesių pabuvusi tame košmare, kurį kentėjo Lietuva ir kitos Baltijos šalys ištisus 50 metų.

© 2005 "XXI amžius"