Ar, nesupratę savo istorijos, amžinai liksime vaikai?

Ronaldas Račinskas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto doktorantas

x

Dar Antikos laikų mąstytojas Herodotas yra taikliai pastebėjęs, kad „žmonės, nesupratę istorijos, lieka vaikai“. Iš šios perspektyvos stebėdami politinius procesus Lietuvoje, galime drąsiai teigti, kad esame ankstyvos vaikystės stadijoje.

Pastaruoju metu kaip tyčia iškilo ne viena politinė aktualija, vienaip ar kitaip susijusi su istorija, sukėlusi karštas diskusijas tarp politikų ir visuomenėje. Šioms aktualijoms būdingas bendras dalykas - skirtingas sovietinės praeities suvokimas ir vertinimas. Tai amžina vertybinė takoskyra tarp nepriklausomybės, laisvės ir okupacijos, tarp pasipriešinimo neteisybei, blogiui ir kolaboravimo, tarp padorumo ir veidmainystės, tarp garbės ir naudos, principingumo ir prisitaikėliškumo.

Pasaulis pasmerkė vieną XX amžiaus blogį - nacizmą ir jo ideologiją - ir, atrodo, išmoko ar bent jau visuotinai mokosi holokausto istorijos pamokų, tačiau kitas blogis - sovietinis komunizmas, sėkmingai modifikavęsis, gyvuoja ir šiandien.

Po Seimo rinkimų buvo garsiai prabilta, kad į valdžią grįžo sovietinė nomenklatūra. Tai nenuostabu, jei prisiminsime, kaip nuosekliai ne vienerius metus buvo „reabilituojama“ sovietinė Lietuvos praeitis, rengiami Antano Sniečkaus minėjimai ir atsakingai teigiama, kad socializmas padėjo atsilikusioms Europos šalims (tarp jų ir Lietuvai) sukurti gerovę. Šiandien aukščiausius valstybės valdžios postus užima anų laikų veikėjai. Todėl neturėtų stebinti jų noras greičiau užmiršti praeitį. „Užmirškime praeitį, žiūrėkime į priekį“, - sako jie. Čia turbūt ir slypi KGB archyvų įslaptinimo priežastis. Noras, kad visi užmirštų praeitį, yra toks didelis, kad iš esmės nesuvokiama, kas yra valstybės paslaptis. Žinoma, kiekviena valstybė turi specialiąsias tarnybas, ir jų sukauptos bylos (ypač apie konkrečius asmenis) turi būti įslaptintos ne vienerius metus. Tačiau ar KGB buvo Lietuvai dirbanti struktūra, ar nusikalstamas okupacinės valstybės jėgos įrankis? O gal tai - tas pat?

Kilusiame vadinamajame „KGB rezervininkų“ skandale mane jau nebe tiek stebina pats faktas, kad Lietuvos saugumo šefas ir užsienio reikalų ministras buvo KGB rezervo karininkai, kiek tai, kaip į skandalą reagavo aukščiausieji šalies pareigūnai. Sakyčiau - niekaip nereagavo: pasak Prezidento, ne atsakingų valstybės pareigūnų priklausymas KGB rezervui kompromituoja Lietuvą „jos žmonių ir tarptautinės bendrijos akyse“, bet šio fakto iškėlimas. Tiksliau tariant - šalį tarytum kompromituoja „Atgimimo“ redaktorė Indrė Makaraitytė, surinkusi medžiagą ir parašiusi straipsnį. Stebina ir pačių „rezervistų“ pozicija - jie jaučiasi nepelnytai užpulti. Galbūt jie nieko nusikalstamo nepadarė ir iš tiesų darbavosi Lietuvai po nepriklausomybės pasiekimo, bet bylose esanti medžiaga šį tą pasako apie jų vertybines ir moralines nuostatas. Bandau įsivaizduoti panašią situaciją Vakaruose, jei kas nors būtų paskelbęs apie kurio nors pareigūno priklausymą, pavyzdžiui, nacių represinei struktūrai - gestapui.

Čia ir susiduriame su pagrindine problema: Hitleris ir nacių režimas yra visuotinai pasmerkti, o nacių vado bičiulis Stalinas bei sovietinis komunizmas - ne. Galbūt kam nors atrodo, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo neliko ir sovietinio režimo. Tačiau padėtis SSRS teisių perėmėjoje Rusijoje ir šios šalies veiksmai rodo ką kita. Vladimirui Putinui atėjus į valdžią aiškiai matyti, kad sovietinės imperijos idėja bei sovietinė moralė niekur nedingo - ji paprasčiausiai modifikavosi.

Rusijoje sovietinė praeitis reabilituojama valstybės lygiu, tam skiriamas ypatingas dėmesys (Rusijos politikai, regis, suvokia istorijos reikšmę ir poveikį masėms). Galima paminėti dabartinę Rusijos poziciją Baltijos šalių okupacijos 1940 metais klausimu, nors dar Boriso Jelcino pasirašytoje sutartyje su Lietuva okupacija pripažįstama ir smerkiama. Šiame istoriniame, o svarbiausia - vertybiniame politiniame žaidime Rusija bando pasinaudoti pasaulyje egzistuojančia disproporcija vertinant nacizmą ir sovietinį komunizmą. Artėja didelis ideologinis mūšis gegužės 9 dieną, kai Maskvoje pompastiškai bus minimos pergalės prieš nacistinę Vokietiją šešiasdešimtosios metinės. Šiam įvykiui Rusija, kitaip nei Lietuva ir kitos valstybės, ilgai ir kruopščiai rengėsi. Siekiama išaukštinti Sovietų Sąjungos ir rusų tautos vaidmenį kovoje prieš fašizmą. Niekas to vaidmens neneigia. Tačiau jis pateikiamas kaip Europos išvaduotojų vaidmuo.

Taip, Vakarų Europa, kurią išvadavo amerikiečiai ir britai, tapo laisva, bet Rytų Europoje vieną okupantą pakeitė kitas. Deja, to nenorima prisiminti. Nenorima suvokti, kad vyko ne išlaisvinimas, o dviejų totalitarinių režimų kova. Nenorima prisiminti, kad Antrąjį pasaulinį karą, kurio pabaigos šešiasdešimtosios metinės bus minimos Maskvoje, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pradėjo ir beveik dvejus metus kariavo kaip sąjungininkės, pasirašiusios 1939 metų Molotovo - Ribentropo paktą ir pasidalijusios Europą. Šioje situacijoje dar galima suprasti JAV ir Didžiąją Britaniją, kurioms Sovietų Sąjunga buvo sąjungininkė. Lyg ir norėtųsi pamiršti Jaltos ir Potsdamo gėdą, kai Stalinui buvo atiduota pusė Europos: minint ir išaukštinant pergalės prieš fašizmą svarbą, šie „smulkūs“ dalykai ir pusės amžiaus okupacija turėtų nublukti, dar geriau, nugrimzti į užmarštį.

Tačiau ką Maskvoje rengiasi švęsti Baltijos šalių prezidentai - antrosios sovietinės okupacijos metines? Rusija visais galimais būdais spaudžia. Latvijai ir Estijai yra pažadėtos sutartys dėl sienų. Vaira Vykė-Freiberga jau pareiškė važiuosianti. Žinant, kad mūsų šalių prezidentai žadėjo pateikti bendrą poziciją, galima spėti, kur krypsta svarstyklės.

Vidaus diskusijose sprendžiant klausimą, ar vykti į Maskvą Valdui Adamkui, naudojamas argumentas, kad rusams gegužės 9-oji - laibai svarbi data, kad jie gali įsižeisti. Bet pagalvokime, kaip jausis pokario kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, politiniai kaliniai, tremtiniai, jų vaikai, Medininkų ir Sausio 13-osios žudynių aukos ir žuvusių artimieji, kai Lietuvos prezidentas Maskvos Raudonojoje aikštėje, aidint Sovietų Sąjungos himno melodijai, sveikins parade žygiuojančius rusų karius - sovietinės okupacijos simbolį? O gal nesvarbu, ką galvoja „tie rėksniai“, „megztosios beretės“? Juk jie nieko nesprendžia, nieko neturi, jų laikas baigėsi - atėjo „naujai ir pragmatiškai mąstančių“ ir į praeitį nesidairančių laikas.

Tų, kurie vadovaujasi vertybinėmis ir moralinėmis nuostatomis, kurie nebijo pasiaukoti, plaukti prieš srovę, kurie neieško naudos sau, gyvena vardan aukštesnių idėjų, visada yra mažuma. Manau, Prezidento, kaip moralinio tautos autoriteto, sprendimas bus svarbus ir reikšmingas. Sprendžiama, ar Lietuva, pasidavusi „didžiosios politikos“ pragmatiniams sumetimams (dėl kurių naudos dar galima padiskutuoti), didžiam Rusijos džiaugsmui, moraliai pripažins okupacijos teisėtumą ir švęs okupacijos metines, ar pasirodys kaip savarankiška valstybė, suvokianti savo valstybingumo pamatus, ir taps moraliniu autoritetu, iškeldama klausimą dėl komunistinio režimo nusikaltimų įvertinimo.

Vykti į Maskvą būtų galima, jei Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, aukščiausiu lygiu pripažintų ir pasmerktų sovietinę okupaciją, režimo padarytus nusikaltimus ir oficialiai atsiprašytų. Kadangi tuo niekas netiki, lieka dar viena galimybė - nuvykus į Maskvą laikytis išskirtinės pozicijos, siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į sovietinio režimo nusikaltimus. Tačiau šiam žingsniui reikėtų iš anksto ruoštis, mėginti sutelkti panašaus likimo šalis. Priešingu atveju pasaulis pamatys tik Lietuvos dalyvavimą ir nuolankumą Rusijai.

Lietuvai būtų lengviau, jei demokratinis Vakarų pasaulis laikytųsi panašios pozicijos šiuo klausimu ir neskatintų Rusijos ambicijų. Vadinamoji „pragmatiška politika“, neparemta vertybėmis, dažnai sukelia bumerango efektą. Taip prieš Ameriką atsigręžė parama teroristų vadui Osamai Bin Ladenui, kuriam kadaise patys amerikiečiai teikė paramą kovai su sovietų kariuomene Afganistane.

Manau, atėjo laikas objektyviai įvertinti ir visuotinai pasmerkti nacizmui prilygstantį XX amžiaus blogį - totalitarinį sovietinį komunizmą. Ir Lietuva savo skaudžia istorine patirtimi galėtų reikšmingai prie to prisidėti, parodydama visam pasauliui vertybėmis grindžiamos moralios politikos pavyzdį. Tuomet galėtume pasakyti, kad jau išaugome iš vaikiško nesupratingumo amžiaus.

© 2005 "XXI amžius"