Vienybė nėra blogybė

Turėdami visą Latvijos prezidentės V. Vykės-Freibergos deklaraciją dėl iškilmių Maskvoje, galime geriau įvertinti šio dokumento turinį bei reikšmę. Čia padeda ir jį lydėję Latvijos bei Rusijos pareigūnų aiškinimai.

„Siamo trynukai“ – visai ne šmaikštus trijų Baltijos tautų ir valstybių vienybės pajuokimas. Siamo dvynukai (arba neregėti, turbūt juokingi trynukai!) būna nelaimė, anomalija. Baltijos tautoms jų vienybė nebuvo nelaimė. Tokius žmonių dvynukus paprastai būtina atskirti, net su pavojum gyvybei, kad vis dėlto gyventų. Išskirti tris Baltijos šalis jokio gyvybinio poreikio nebuvo: politiškai jos geriau gyventų kartu negu išskirtos. Būtų stipresnės.

Žala sau – žala visoms trims, tą jau seniai, nors truputį kitais žodžiais, skelbė Baltijos Asamblėja.

Ką reiškia V. Vykės-Freibergos deklaracijos tvirtinimai, kad šis veiksmas „buvo suderintas“ su Estijos ir Lietuvos prezidentais, taip pat kad Latvijos prezidentė dalyvausianti iškilmėse Maskvoje „kartu su savo kolegomis iš Estijos ir Lietuvos“?

„Suderintas“ reikštų, kad gautas pritarimas. Beveik tikra, kad to nebuvo. Valdas Adamkus stengėsi itin taktiškai formuluoti savo reakciją, bet ir jam išsprūdo iškalbingas vertinimas „deja“. Tai reikštų, kad Latvijos prezidentė dėl „suderinimo“ paskelbė netiesą.

Ar ji turėjo kitų dviejų prezidentų kolegišką įgaliojimą prabilti už juos, paskelbti, kad jie irgi dalyvaus tose iškilmėse? Tikriausiai, ne. Tokių žaidimų iš jų niekas nesitikėtų, tai kam kolegas kompromituoti, neva slepiasi už nugaros? O gal manyta, kad, timptelėti už virvelės, jie nebeturės kur dėtis?

Tai paslauga, kaip žinome, kam, ypač, jei taip atsitiktų.

Kitkas - veikiau smulkmenos. Paskelbta dar kartą, kas visiems žinoma, – ir apie nusikalstamą karo pradžią, ir apie pasekmes ypač Baltijos šalims. Politikai perskaitys dar kartą arba nė neskaitys. Ryškiausias tekstas yra veiksmas.

„9-ąją gegužės Latvija švęs Europos dieną“... Maskvoje! Be abejo, šalies prezidentei stovint greta prezidento V. Putino, kuris švęs visai kitką. Jis vargu ar laimingas, kad išvis atsirado Europos Sąjunga, kuri braunasi į jo tariamas valdas. Juolab Europa karo pabaigą savo žemyne ir pergalę prieš nacistinę Vokietiją tradiciškai pažymės gegužės 8-ąją. Rusija nuo to seniai atsiribojo kita data, Stalino valia. Ar Latvija – ne Europa?

„Begėdiškai pažeidę Ženevos konvencijas apie karo veiksmų taisykles, nacistai pašaukė dešimtis tūkstančių latvių į savo armijos eiles...“

Lygiai taip pat pasielgė sovietai. Tikri begėdžiai! Vengiančiuosius vietoje šaudė. Apie tai deklaracijoj neparašyta, bet geriausia proga pasakyti tiesiai į akis Maskvoje.

Tik štai Rusijos ambasadorius Rygoje perspėjo, kad nepriimtinoms kalboms Latvijos prezidentė žodžio negausianti.

Beje, dėl Europos dienos ir Ženevos konvencijų datų galima būtų pasitikrinti.

Tiek apie deklaraciją, bet yra kitų dalykų.

Prezidentės paaiškinimuose Maskvos susitikimas prilygintas Jaltos ir Potsdamo konferencijoms, kurios negarbingai padalijo Europą ir tą pačią Latviją paliko Stalinui. Toks numatomo Maskvos „samito“ vertinimas gana siaubingas.

Sienos sutartis – tai Rusijos įsipareigojimas Europos Sąjungai. Kodėl dabar Latvija, lyg atsiskyrusi nuo ES, viena prašo malonės?

Nebent nori turėti pateisinimą kelionei.

O žvejys, užkabinęs jauką, laukia.

Absurdiška prašyti ir visiems žinomų faktų pripažinimo. Tai tik padeda drumsti vandenį – matyt, jūs patys abejojat faktais? Kai patvirtins didysis brolis, tada patikėsim, - taip atrodo latviai šioje istorijoje. Bet jie atkakliai prašo to, ką jau turi (žr. straipsnio pabaigą).

Rusija siūlo deklaraciją. Įvels mūsų seserį Latviją į ginčą dėl žodžio „okupacija“; jau graso, kad taip V. Vykė-Freiberga užsibrėžusi „sunaikinti šį dokumentą“. Tai greičiausiai išspaus, ko norės. Bus dokumentas be okupacijos, ir Maskva pirštu rodys – matot, patys pripažino, kad okupacijos nebuvo!

Rusija oficialiuose tarptautiniuose dokumentuose yra pripažinusi ir trijų Baltijos valstybių okupaciją, ir pasmerkusi Lietuvos aneksiją. Tik naudokis, juk įvykiai tie patys. Bet latviai žūtbūt siaurina frontą ir klimpsta į savo diplomatines klaidas.

Draugiškai perspėdamas –

Vytautas LANDSBERGIS

© 2005 "XXI amžius"