Pokyčiai neišvengiami

Ne taip seniai, pirmosios Rusijos prezidento V.Putino kadencijos metu, JAV prezidentas Džordžas Bušas pareiškė, jog „pažvelgęs į Vladimiro Putino sielą – išvydo draugą“. Aišku, tada Dž.Bušas tikėjosi sulaukti V.Putino paramos konflikte dėl Irako ir kovoje su tarptautiniu terorizmu. Netgi užmerkė akis į „draugo Vladimiro“ veiksmus Čečėnijoje. Dabar akivaizdu, kad Baltųjų rūmų šeimininkas, „pažvelgęs į Putino sielą“, pamatė joje tai, ką norėjo pamatyti. Po B.Jelcino šeimos dvaro vykdytų reformų žlugimo JAV tikėjosi, jog V.Putinas sugebės iš esmės reformuoti Rusiją ir priartinti ją prie demokratinio pasaulio, įves rinkos ekonomiką bei vakarietišką prognozuojamą politiką. Deja, Vašingtonui teko skaudžiai nusivilti ir palaidoti tokias viltis. Prie šių vilčių žlugimo labai prisidėjo neseni įvykiai Ukrainoje. Vašingtonas nedviprasmiškai įvertino V.Putino ir jo politinių technologų veiksmus Ukrainoje, kaip siekį sustiprinti politinę ir ekonominę įtaką ne tik Ukrainoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje. O rinkimų rezultatai, labai nuvylę Kremlių, suteikė V.Putinui galimybę dar labiau atsiriboti nuo Vakarų įtakos. Ir ne tiktai stiprinant Rusijoje autoritarinį režimą. Iš tiesų V.Putinas vykdo ne vien tiktai savo asmeninius planus, bet svarbiausia, jog jiems labai pritaria didžioji rusų visuomenės dalis, kuriai tradicinis imperinis mąstymas ir antiamerikietiškos nuostatos tiesiog įsismelkusios į jos sąmonę. Tai yra labai grėsmingas faktas, ir Vašingtonas ima suprasti, jog Maskva tvirtai pasuko imperiniu keliu.

Pasak amerikiečių politologo Todo Lefko, tie, kurie tikėjosi, kad nesėkmė Ukrainoje privers Kremlių irgi imtis demokratinių procesų, labai apsiriko. V.Juščenkos išrinkimas prezidentu tik dar labiau sukėlė agresyvaus „patriotizmo“ ir antiamerikietiškumo bangą. Be paliovos skelbiama, kad V.Juščenka Ukrainoje laimėjo rinkimus tiktai amerikiečių pinigų pagalba. Tam pasitelkiami netgi Vakarų politikos specialistai ir profesoriai. Pavyzdžiui, Londono laikraštyje „Gardian“ buvo paskelbtas Oksfordo universiteto profesoriaus Marko Almondo, dėstančio šiuolaikinę istoriją, straipsnis, kuriame rašoma, kad amerikiečių Nacionalinis fondas už demokratiją finansavo ir finansuoja ukrainiečių judėjimą „Poka“ ir V.Juščenką remiančius laikraščius, o to fondo direktorius Džeimsas Vulsis prieš dešimtmetį buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos šefu. Tačiau Rusijos žiniasklaida, pasigriebusi tokias kai kurių Vakarų spaudos organų „sensacijas“, nieko nesako, kad V.Putinas į savo kandidatą V.Janukovičių investavo pusantro milijardo dolerių. Vien tiktai Ukrainos teisėjų „mokymams“ buvo „išmesta“ 400 tūkst. dolerių. Tiesa, iš tų mokymų nieko neišėjo. Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kurie buvo įtraukti į tuos mokymus, vis dėlto pripažino antrojo prezidento rinkimų rato rezultatus suklastotais ir falsifikuotais. Taip pat atmetė V.Janukovičiaus 600 tomų (!) skundą, reikalaujantį anuliuoti rinkimų rezultatus ir surengti naują balsavimą.

Taigi įvykiai Gruzijoje, Ukrainoje, grubus Maskvos kišimasis į kaimynų reikalus, paminklų didžiausiam pasaulio piktadariui Stalinui statymas, naujos ginkluotės kūrimas ir jėgos demonstravimas neabejotinai pakeis JAV prezidento Dž.Bušo politiką Rusijos atžvilgiu jo antrosios kadencijos metu. Tuo labiau kad vis daugiau JAV Kongreso ir Senato narių nepaliauja piktintis paskutiniųjų demokratijos likučių užgniaužimu Rusijoje ir ragina JAV prezidentą baigti užsitęsusį flirtą su Kremliumi. Pats Baltųjų rūmų šeimininkas kol kas ryžtingesnių žingsnių dar nesiima. Pavyzdžiui, įvertindamas 2004 metų JAV politikos rezultatus, Dž. Bušas paminėjo, kad geri asmeniniai santykiai su V.Putinu ir šiais metais bus vienu iš jo užsienio politikos prioritetų.

Tai, kad Vašingtono politika keisis, pirmiausia rodo Dž.Bušo patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Kondolizos Rais paskyrimas valstybės sekretore. Pastaroji kairiųjų liberalų sluoksniuose netgi vadinama „vanage“, skirtingai nuo buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo, laikomo „balandžiu“. Kas ne kas, o K.Rais puikiai išmano Maskvos politikos labirintus, nuo jaunumės labai domėjosi Sovietų Sąjungos ir Rusijos reikalais, puikiai moka rusų kalbą. Tiesa, be Rusijos, naujosios JAV valstybės sekretorės laukia neišvengiamas kitų ne mažiau svarbių problemų sprendimas. Ji jau pareiškė, kad vienas svarbiausių uždavinių bus JAV ir jos sąjungininkų Europoje santykių pagerinimas. Tie santykiai, ypač su Vokietija ir Prancūzija pablogėjo ne tiek dėl Irako problemos, kiek dėl Berlyno ir Paryžiaus nepamatuotų ambicijų tapti senojo žemyno lyderiais, JAV vaidmens apribojimo Šiaurės Atlanto aljanse.

Aišku, sprendžiant iš JAV prezidento DŽ.Bušo kalbos antrosios inauguracijos iškilmėse,Vašingtonas dideliu optimizmu netrykšta. Dž.Bušas ir naujoji valstybės sekretorė puikiai supranta, jog labai pavojingai įklimpo Irako įvykiuose, ir tai klampynei galo nematyti. Vargu ar teroristų savižudžių išpuoliai bent jau sumažės, jeigu ir įvyktų visuotiniai rinkimai Irake šio mėnesio pabaigoje. Gali atsitikti kaip tik atvirkščiai. Žinoma, antrosios kadencijos metu Dž.Bušas elgsis žymiai ryžtingiau. Tuo neabejoja net jo didžiausi kritikai Europoje ir Amerikoje. Aišku, vienas pagrindinių klausimų - ką daryti su Rusija, kuri vis labiau provokuoja „šaltąjį karą“.

Apskritai antrosios JAV prezidento Dž.Bušo inauguracijos iškilmės vyko gana pompastiškai, bet visi pripažįsta, kad jos vyko ir amerikiečių visuomenės susiskaldymo sąlygomis. Dž.Bušą dabar remia tik pusė žmonių, kurie jį rėmė po tragiškosios rugsėjo 11-osios. Tačiau nors ir nelaukiama didelių politikos pakitimų, bet neabejojama, kad Dž. Bušui bus daugiau atrištos rankos pernelyg nesidairant į savo politinius priešininkus. Bet svarbiausia yra tai, kad ir pats Baltųjų rūmų šeimininkas jau nebežiūrės į Rusiją ir „bičiulį Vladimirą“ taip, kaip tai darė anksčiau. Tuo labiau kad pati Maskva rengiasi gana rimtai konfrontacijai su Vašingtonu.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"