Nusivylimo kartėlis ir viltys

Rusijos politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas pareiškė: „Rusija dar neprarado Ukrainos, tačiau reikia ištaisyti klaidas, kurias padarėme tuo klausimu“. S.Markovas savo straipsniuose ir pasisakymuose televizijos politinėse laidose dabar analizuoja V.Juščenkos pergalės prezidento rinkimuose priežastis ir galimos „oranžinės revoliucijos“ įtaką bei jos pasikartojimą posovietinėje erdvėje. Lygindamas Ukrainą su Rusija, S.Markovas įžiūri ne tik daug skirtumų, bet ir panašumų. Pasak jo, buvęs prezidentas L.Kučma buvo nepopuliarus visuomenėje, skirtingai nuo Rusijos prezidento V.Putino, kurio populiarumas nepalyginti didesnis. Tačiau S.Markovas įspėja, kad galingas Rusijos branduolinių ginklų potencialas gali apsaugoti šalį nuo išorinės agresijos (kokios, S.Markovas nepaaiškino – P.K.), tačiau nieko negalės padaryti, jeigu Rusijoje susiklostytų panaši situacija. Be to, daugelis Rusijos ekonominio ir politinio elito atstovų savo kapitalus laiko Vakarų bankuose, savo vaikus moko Vakarų universitetuose, ten pat praleidžia savo atostogas, todėl, nepaisant kai kurių imperinių V.Putino ir jo aplinkos pareiškimų, jie visiškai nesuinteresuoti konfrontacija su Vakarais, o be jų paramos vargu ar kokia nors revoliucija gali įvykti. Tačiau S.Markovas ir kiti rusų politikos ekspertai įsitikinę, kad NVS šalyse dabar aktyviai rengiamasi panašioms „oranžinėms“ revoliucijoms kaip Ukrainoje ar „rožių“ – kaip Gruzijoje. Kaip teigia Rusijos laikraščio „Trud“ politikos apžvalgininkas Jurijus Stroganovas, šiuo metu didžiausia „oranžinės revoliucijos“ galimybė yra Moldovoje – 80 proc. Atitinkamai Kirgizijoje – 40 proc. ir 30 proc. – Kazachstane.

Tačiau S.Markovas teigia, kad „Rusija neturi tapti „kontrevoliucijos“ organizatore, kaip ji daro dabar“. „Atvirkščiai, mes privalome ne tik suvokti objektyvias priežastis, kodėl kyla tokios revoliucinės formos kovoje už valdžią, bet ir perimti tų revoliucionierių lozungus. Pirmiausia normalaus kapitalizmo sukūrimo lozungą, kuris leistų vystytis smulkiam ir vidutiniam verslui, taip pat demokratijos lozungus, kurie ypač priimtini jaunimui. Juk negali būti priimtinas toks gyvenimas, kai saujelė žmonių gali leisti sau viską, švaistytis milijonais dolerių prabangiausiuose pasaulio kurortuose, o dešimtys milijonų žmonių faktiškai yra atkirsti nuo ekonomikos, nuo normalaus įsitvirtinimo versle ar kitoje kuriamoje veikloje. Negali būti patraukli totalinė amoralaus gyvenimo propaganda bei visos valstybės visuotinis apiplėšimas“, - sako S.Markovas, turėdamas galvoje ne tiek Ukrainą, kiek Rusiją. Aišku, šių tezių autorius dėl nesėkmės Ukrainoje kaltina Kremlių, kad per paskutiniuosius penkerius metus jo politika Ukrainos atžvilgiu buvo pasyvi. Esą amerikiečiai tuo metu ėmė aktyviai dirbti pagal „Juščenkos projektą“, o Rusija į savąjį ukrainietišką scenarijų investavo dešimtis kartų mažiau lėšų, nei jų įdėjo JAV, Europos Sąjunga, dargi mažiau nei Turkija. Taip pat Rusija tinkamai nepasinaudojo savo potencialiais sąjungininkais Ukrainoje, nevykdė su jais parengiamųjų darbų. Kitaip tariant, nepakankamai rengė savo „penktąją koloną“.

Žurnalistai paklausė S.Markovo: „Kokios santykių su Ukraina problemos dabar turi labiausiai jaudinti Rusiją?“ Į tai jis atsakė: „Bandyti toliau formuoti bendrąją ekonominę erdvę. Įrodyti, kad tai neprieštarauja eurointegracijai, ko labai siekia V.Juščenka. Labai neramina karinio-techninio bendradarbiavimo klausimai. Vargu ar jie bus įmanomi, jeigu Ukraina taps NATO nare. Nuolat kelti klausimą apie rusų kalbos ir kultūros išsaugojimą. Ne mažiau svarbu, kokia bus naujosios Ukrainos valdžios konfesinė politika. Reikės įdėmiai stebėti, ar naujoji administracija toliau kurstys Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios skilimą ir atsiskyrimą nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios. Štai ta pagrindinė darbotvarkė, kuri reikalauja maksimaliai greitai spręsti minėtus klausimus tarp naujosios Ukrainos administracijos ir Kremliaus“.

Tuo tarpu netgi nelaukiant naujosios Ukrainos vyriausybės sudarymo, Ukrainos turto fondas sustabdė stambių ekonominių objektų privatizavimą ir naujų ūkio subjektų kūrimą. Šis moratoriumas galios iki naujosios vyriausybės potvarkių. Turto fondas taip pat paskelbė naujas taisykles rengiant privatizavimo konkursus. Tie konkursai L. Kučmos valdymo laikais iš esmės tebuvo tiktai fikcija. Ypač didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlė oligarchinių klanų ir išeinančio „į užtarnautą poilsį“ L.Kučmos aplinkos žmonių, konkrečiai, jo žento piratiški veiksmai prichvatizuojant Šiaurės Donecko koncerną „Azot“.

Dar nespėjus pasibaigti naujojo Ukrainos prezidento V.Juščenkos inauguracijos iškilmėms, Rusijos žiniasklaidos tonas pastebimai keičiasi. Tačiau pripažįstama viena: V.Juščenkos pergalė rodo, kad pati didžiausia buvusi SSRS respublika ryžtingai suka į Vakarus. Dienraščio „Moskovskij komsomolec“ politologas A.Budbergas rašo: „Ukrainos „išėjimas“ - didelis praradimas Rusijai. Pirmiausia todėl, kad Kremlius gali pamiršti savo imperines ambicijas. Antra, globaliniai Bendrosios ekonominės erdvės projektai, kurie taip pompastiškai buvo reklamuojami 2003 metais, negalės būti įgyvendinami. Taip pat aišku, kad nebus jokio pilietinio karo ir atsiskyrimo, ko tikėjosi ne tik prorusiškai nusiteikę Rytų ir Pietų Ukrainos sričių gubernatoriai, bet ir Maskva“. Iš tiesų vadinamasis Donecko klanas, dėjęs labai daug vilčių į Maskvos statytinį V.Janukovičių, dabar jau nebekalba ne tik apie atsiskyrimą, bet ir plačią autonomiją. Šio klano lyderis, didžiausias Ukrainos oligarchas Rinatas Achmedovas, vargu ar turintis nors lašelį ukrainietiško kraujo, jau pareiškė norą derėtis su prezidento V.Juščenkos administracija.

Bet įdomiausia tai, jog, sprendžiant iš daugelio Rusijos politikos ekspertų ir „juodųjų technologijų“ specialistų pastangų žlugimo, Kremlius nepraranda vilčių dėl vis blogėjančios prezidento V.Juščenkos sveikatos. Vienas Rusijos aukštas pareigūnas, nenorėjęs, kad būtų minima jo pavardė, taip ir pasakė: „Jeigu V.Juščenka buvo apnuodytas didesinu, tai labai greitai po inauguracijos Ukrainos prezidentas išvyks gydytis į užsienį, nes didesino pašalinimas iš žmogaus organizmo sunkiai įmanomas“. Todėl teigiama, kad netrukus gali būti surengti nauji Ukrainos prezidento rinkimai dėl V.Juščenkos neįgalumo. Jau minėtas A.Budbergas teigia: „Bet kokiu atveju dabar Rusija privalo demonstruoti ypatingą draugiškumą ir labai subalansuotą politiką artimiausio kaimyno atžvilgiu. Be to, svarbiausia yra suvokti, jog dėl Ukrainos įvykių privalo susimąstyti ne tik Rusijos, bet ir visų NVS šalių vadovai. Pirmiausia pagaliau imtis radikalių reformų. Antraip bet kokia aikštė visoje NVS gali pavirsti Kijevo Kreščiatiku. Ir Kremliaus Raudonoji aikštė – ne išimtis. Kad ir kaip žiūrėtume, tačiau ukrainiečiai vietoje Rusijos pasirinko Europą“.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"