Maskvos ultimatumas ir... krakmolas

Vilius BRAŽĖNAS

Ateityje Lietuvos mokyklose istorijos pamokose gal bus kalbama apie du Maskvos ultimatumus Lietuvai: vieną, Lietuvai duotą komunistinės, kitą – kagėbistinės Vyriausybės. Politologai, politikai ir žurnalistai diskutuos apie tai, ką lėmė ar nelėmė „vieno kraujo lašo“ stoka pirmajame ir ką lėmė ar nelėmė krakmolo stoka ar perteklius antrajame ultimatume. Istorikai tikriausiai nurodys, jog gavus pirmąjį ultimatumą net Lietuvos Vyriausybė neturėjo pakankamai laiko gerai pasverti vieno ar kito jos nuosprendžio pasekmių globalinėje arenoje ir tautos išlikimui bei valstybės istorijai.

Kadangi antrasis Maskvos ultimatumas yra tęstinis, ir Vyriausybė, ir politologai, ir žurnalistai, ir šiaip piliečiai turi net nuo dabar, nuo 2005 metų pradžios, pakankamai laiko klausimą apsvarstyti iki ultimatumo vykdymo datos – iki 2005 m. gegužės 9 d. Ultimatumas gan aiškus: buvusiems sovietų okupuotiems kraštams pripažinti, kad jie Antrojo pasaulinio karo metais ir jo pabaigoje nebuvo okupuoti, o tik pakartotinai išvaduoti nuo vienokio ar kitokio fašizmo. Tos valstybės privalo atsiųsti savo atstovus į Maskvą padėkoti už išvadavimus ir gegužės 9 dieną drauge su naujais Rytų chanais švęsti „pergalės prieš fašizmą“ 60 metų jubiliejų. Taip būtų patvirtinta, kad jų nepriklausomybės yra neteisėtos, ir nedėkingumo už išvadavimus bei „socialistines statybas“ jų kraštuose apraiška. Antraip – kas nors bus padaryta. Kas nors atsitiks.

Kadangi tą ultimatumą žiniasklaida jau pradėjo svarstyti, neatsakinga būtų tylėti viešai svarstant šį klausimą. Ypač pastebėjus, jog neteko girdėti, kad šiuo opiu valstybiniu klausimu būtų buvę pranešimų ar debatų Seime, kad būtų buvęs sušauktas senos ar naujos Vyriausybės posėdis, kad Prezidentas būtų sukvietęs pasitarti aukščiausius valdžios šulus ar pareikalavęs šios srities žinovų patarimo.

Tad grįžkime prie Maskvos vartojamų terminų, kaip kad „pergalė prieš fašizmą“. Maskva giriasi kovojusi (veik viena pati) su nacių Vokietija, taigi ir su fašizmu. Tačiau iš tikrųjų tai buvo dviejų totalitarinių socialistinių kraštų grumtynės. Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Nacionalinės Socialistinės Darbo Partijos valdomo Trečiojo reicho. Vokietija buvo „fašistinė“, tuo pat pagrindu buvo fašistinė ir Rusija. Net „fašizmo“ termino kūrėjas Musolinis į valdžią atėjo iš socialistų laikraščio redaktoriaus kėdės. Vokiečiai viską vokietino, rusai – rusino: „kalbėk žmonių kalba“ – rusiškai. Tad mums nereikia dalyvauti tokioje „šventėje“ Maskvoje. Praverstų iš anksto priminti pasauliui, ypač per gerą algą gaunančius mūsų parlamentarus Briuselyje, kad į karą „su fašizmu“ sovietai įsivėlė tik tada, kai jos fašistinis sąjungininkas, pasirašęs Molotovo-Ribentropo sąmokslo karui pradėti aktą, užpuolė savo sąjungininką Sovietų Sąjungą. Vienas socialistas fašistas – prieš kitą tokį. Tai dar vienas baslys skersai kelio į Maskvą.

Tačiau svarbiausia užtvara skersai to kelio yra tūkstančiai partizanų, politinių kalinių, rezistentų ir gulago aukų kapų. Jos peržengti neįmanoma nenuverčiant tūkstančių paminklų, kryžių ir kryželių ir nesutrypiant kapų kauburėlių Lietuvos pievų gėlynuose, girių medžių paunksmėse, Sibiro amžino įšalo žemėje.

Ar ne svarbi užtvara – partizanų, Lietuvos vietinės rinktinės, Tėvynės apsaugos rinktinės, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, pogrindžio spaudos darbuotojų, 1941 metų ir gulago sukilimų, Seimo, Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto gynėjų aukoms? Bet kokia Lietuvos Vyriausybė neturi teisės paneigti laisvės ir tiesos ir nusilenkti naujiems Maskvos pakalikams. Už ką lenktis? Gal už dešros rinką, už dujų toną, už naftos statinę ir už kairiažandžių pagiriančią šypseną Maskvoje ir Briuselyje? Iš ten ką tik atėjo nepritarimo garsai net dėl Lietuvos ir Lenkijos „kišimosi“ į Ukrainos krizę. Būtų tragiška, jei šio ultimatumo atveju pasirodytų, jog net tarp krašto vadovų esama tokių, kurie pažemintų tokia brangia kančios ir kraujo kaina atgautą nepriklausomybę matuodami laisvės meilę dujų ir elektros skaitikliais ar benzino litrais. Vienoje televizijos laidoje „Spaudos klubas“ buvo lyg ir svarstomas gegužės 9 dienos ultimatumo klausimas. Ten kalbėjo tiek drebučiais virtusių minkštų stuburų, kad galima būtų buvę iš to pagaminti mišrios lietuviškos-lenkiškos-rusiškos (pagal dalyvius) šaltienos puodą, žinoma, su raudonų pipirų prieskoniu. Tik Rasa Juknevičienė, turinti vieną iš standžiausių stuburų Seime, aiškiausiai laikėsi Lietuvos Respublikos ir lietuvių tautos savigarbos principo. Jinai nurodė paprasčiausią ir aiškiausią to klausimo sprendimą: reikia tik tvirto mūsų vadovybės stuburo.

Yra įvairių politinių ir visuomeninių priemonių vadų stuburui sutvirtinti. Jei jos neveiktų, tektų pasitelkti šeimininkių metodus. Lietuvės šeimininkės iš seno žinojo, kas padeda sutvirtinti minkštus ir liaunus dalykus: jos naudojo krakmolą. Jeigu pasirodytų, kad šiandieninių Lietuvos Respublikos valdžios vadovų stuburai, patekus Maskvos spindulių įtakon, yra per daug lankstūs ar liauni, naudotina šeimininkių išmėginta priemonė – krakmolas. Tikriausiai atsiras organizacijų, kurios išgalės nupirkti keletą kilogramų krakmolo. Bent po ketvirtį kilogramo skyrus Prezidentūrai ir Premjero bei Seimo Pirmininko kabinetams, dar liktų jo pakankamai kai kurių dar ne visai praskydusių partijų ir Seimo frakcijų vadovams ir Seimo nariams. Nekenktų tai padaryti iš anksto.

Kokį puskilogramį vertėtų nunešti ir į Lenkijos ambasadą. Atrodo, lenkai bando save ir kitus įtikinti, kad jie nebuvo okupuoti. Raudonoji armija Lenkijoje gal tik poilsiavo. Lenkijos nuosprendis, aišku, padėtų ar pakenktų Baltijos valstybėms. Tačiau vargu ar ir Lenkijos vyriausybė gali užmiršti Katynę? Vargu ar gali užmiršti, kad kai Raudonosios armijos priartėjimo paskatinti lenkai sukilo prieš buvusius sovietų draugus nacius, Raudonoji armija „poilsiavo“ prie Vyslos, kol vokiečiai sunaikino lenkų tautos elitą, kaip rusai tai padarė Katynėje. Vargu ar Lenkijos vadai turi teisę pamiršti, kad Maskva įsmeigė į Lenkijos nugarą durtuvą, kai Berlyno kariai pasiekė sumuštos Lenkijos pasidalijimo liniją rytuose.

Todėl turėtume lenkams patarti, kad jie daug pasiektų, jei „pergalės prieš fašizmą“ jubiliejaus metu surengtų minėjimą 66 metų nuo „pergalės parado“ (Brest Litovske) proga. Ten bendru SS ir Raudonosios armijos dalinių paradu pro vokiečių ir rusų generolus tribūnoje žygiavo Lenkijos nugalėtojai. Manytume, 66 metų šventė pralenkia 60 metų jubiliejų.

Maskva neseniai padarė klaidą atkreipdama viso pasaulio dėmesį į SSRS imperializmą. Ta klaida buvo M.Gorbačiovo atvykimas į Vilnių atkalbėti lietuvių nuo laisvės. Tada pasaulio žiniasklaida nukreipė prožektorius į Vilnių ir į lietuvių laisvės bylą. Dabar Maskva, iš anksto reklamuodama gegužės 9-ąją, duoda bent jau Lietuvai, Latvijai ir Estijai progą pasinaudoti sukauptu pasaulio dėmesiu. Savo nedalyvavimu Maskvos melo šventėje Baltijos kraštai atkreiptų dėmesį į 15 metų ištęstą imperialistinį ultimatumą Pabaltijo tautoms, nuolatinį jų terorizavimą, ypač veržimąsi į strategines sritis ir pridengtus grasinimus.

Savo antruoju ultimatumu Maskva mums suteikia gerą progą atlikti istorinį aktą ir iškelti viešumon „gerų kaimyninių santykių“ vienašališkumą.

© 2005 "XXI amžius"