Pragmatiškumas ar prisitaikymas

Petras KATINAS

Grįžę iš Maskvos mūsų parlamentarai, vadovaujami Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko J.Karoso, džiaugėsi, kad ten niekas jų nebarė, netgi Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas K.Kosačiovas priėmė maloniai ir mandagiai. Jeigu socdemas J.Karosas, kaip įpratęs, apie galimą Prezidento kelionę į Maskvą gegužės 9-ąją kalbėjo labai aptakiai, užtat apie tai visu balsu prabilo J.Karoso koalicijos partneris socialliberalas, besirūpinantis NATO reikalais, Vaclavas Stankievičius. Jis pareiškė, kad Prezidentui būtinai reikia vykti į Maskvą ir kartu su V.Putinu švęsti Pergalės dieną. Taigi pakartojo tą patį, ką dar nepriklausomybės atkūrimo aušroje kalbėjo vienas „pragmatikų“ A.Brazauskas, netgi žadėjęs Nobelio premiją tam, kuris pasiūlys receptą, kaip galima išgyventi atsiskyrus nuo Maskvos. Beje, tos pačios nuomonės Premjeras tebesilaiko iki šiol. Nesinori tikėti, kad toks, bent jau skelbęsis dideliu NATO entuziastu, taip staiga pamiltų Rusiją. O jeigu Lietuvos Prezidentas į Maskvą nevyks, tada, anot V.Stankievičiaus, prieš mus gali būti imamasi ekonominių sankcijų. Štai taip! Kitaip tariant, nevalia erzinti Kremliaus valdovų, nes ims ir užsuks naftos bei dujų čiaupus. Be to, pasak V.Stankievičiaus, V.Adamkui nenuvykus į Maskvą, mūsų nesupras ES ir NATO, nes Lietuva įsipareigojusi palaikyti draugiškus santykius su kaimynais.

Taigi visuomenei leista suprasti, kad be Rusijos pražūsime, todėl ir turime vykdyti viską, ko tik ji užsimano. Aišku, Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų pernelyg didelė. Tuo labiau kad nieko nedaroma tai priklausomybei sumažinti. Kita vertus, beveik visa Europa kenčia nuo šios priklausomybės. Bet negalima pamiršti to, kad ir Rusija, turėdama daug naftos ir dujų, irgi nuo jų priklauso. Juk tai bene vienintelis jos pajamų šaltinis ir, netekus tų pajamų, biudžetas bemat subliūkštų. Tad čiaupų užsukinėjimas nenaudingas ir pačiai Rusijai. Teiginys, kad, Lietuvos Prezidentui nenuvykus į Maskvą, mūsų nesupras ES ir NATO, irgi skirtas vidaus vartojimui. Dabartinė Lietuvos valdžia, kurioje atsidūrė daugybė diletantų, nes, anot reikalus bene geriausiai išmanančio politologo R.Lopatos, atėję valdžion dabartiniai politikai išvis nesuvokia, kas yra ta politika, o pačios politikos faktiškai nebeliko. Liko tik politinis popsas.

Vykti ir nevykti Prezidentui Maskvon – ne esminis klausimas. Esmė yra priklausomybė nuo Rusijos, kuri dar kartą aiškiai išryškėjo audringai diskutuojant dėl Gamtinių dujų įstatymo pataisų. Jų priėmimas atidėtas iki rudens. Kitaip tariant, jos bus priimtos tik gavus Rusijos monstro „Gazprom“ verdiktą: kaip nutars „Gazprom“ vadai, taip ir bus. Netgi nekreipiant dėmesio į galimas Europos Komisijos sankcijas, kurių ji nedviprasmiškai pažadėjo imtis, jeigu bus vėluojama priimti dujų ūkį reguliuojantį įstatymą. Tai dar vienas akivaizdus faktas, kad mūsų vadams Maskva yra svarbesnė už ES.

Apskritai, atėjus valdžion LDDP, o dabar „didžiajai koalicijai“, galutinai paaiškėjo, kad Lietuvą valdo ne Vyriausybė, o nomenklatūrinė biurokratija. Pagal Rusijos pavyzdį. Biurokratijos, kitaip tariant, valdininkijos, jėga stiprėja kasdien. Iš esmės susiformavo atskira valdininkų klasė, kuri buvo ir sovietmečiu. Dabar ta klasė tapo ir turto valdytoja. Tai ir yra pagrindinis skirtumas nuo sovietmečio. Tada partokratija tiktai tvarkė tą valstybės turtą, bet jis buvo ne jos, o oficialiai, visos „liaudies“. Dabar gi aukštieji valdininkai tapo turto savininkais ir nesvarbu, kaip jį valdo: per statytinius, savo šeimos narius, o dažnai ir be jokių tarpininkų. Todėl neregėtai išsikerojęs biurokratijos mechanizmas dirba tiktai sau, bet ne valstybei ar jos žmonėms. Esant tokiai situacijai iš dabartinės valdžios laukti kokių nors strateginių sprendimų, pagaliau valstybinės politikos nėra prasmės. Kaip ir to, kad ši biurokratų ir turto savininkų valdžia bandytų atitrūkti nuo Rusijos. Juk ir ten sėdi tokie patys, todėl bendrą kalbą visada suras.

O p.Stankievičiui ir kitiems Rusijos mylėtojams (gal tiksliau, jos bijantiems), raginantiems Prezidentą vykti į Maskvą, patartina perskaityti žinomo Rusijos politologo ir publicisto, žurnalo „Politinė klasė“ („Političeskij klass“) redaktoriaus Vitalijaus Tretjakovo straipsnį „Ko bijoti?“, neseniai išspausdinto savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“. Ir ne tik V.Stankievičui būtų pravartu susipažinti, ką siūlo V.Tretjakovas. Štai keletas jo receptų, kaip turi elgtis Rusija. Beje, tai ne vien rekomendacijos Kremliui, o, ko gero, jau vykdomos Maskvos užsienio politikos konstatavimas. Pirmiausia: „pagaliau nustoti baimintis Vakarų reakcijos. Europa kaltina Rusiją imperializmo atgaivinimu. Bet JAV net neslepia to ir nesidrovėdamos apie tai skelbia. Ir mums reikia tvirtai pareikšti: taip, mes – imperialistai, mes norime atstatyti galingą valstybę. Ko gi bijoti? Dauguma mūsų žmonių galvoja apie Didžiosios Rusijos atgimimą. Ši idėja apėmusi mases. Gera ar bloga tokia idėja? Manau, kad labai gera.

Euroaatlantinėje civilizacijoje yra trys tarp savęs konkuruojantys, bet tuo pačiu bendradarbiaujantys subjektai: susijungusi Europa, dabartiniu metu pats galingiausias subjektas JAV ir Didžioji Rusija. Rusijos imperijos teritorija yra žemės, kurias Europos civilizacija patikėjo valdyti Rusijai. Ir to gėdytis nereikia, kad ir kas ką kalbėtų. Posovietinėje erdvėje galimi trys Rusijos politikos variantai. Pirmasis – visus rusus, gyvenančius buvusios SSRS respublikose, grąžinti į Rusiją. Antra: grąžinti tas šalis į glaudžią sąjungą su Rusija. Trečia: pakviesti į Rusiją ne tiktai rusus, bet ir kitas tautas, kurios simpatizuoja Rusijai, kurios susietos su ja istoriniais ryšiais, kurios garsėja savo darbštumu... Toliau viskas susitvarkys savaime“.

Taigi planai aiškūs. Bet svarbiausia, kad jie vykdomi. Ir užmerkus akis postringauti apie „pragmatiškumą“, ką labai mėgsta mūsų Premjeras, yra nusikaltimas. Deja, dabar Lietuvoje politiką vykdo kaip tik tokie „pragmatikai“, kurių visas pragmatiškumas – padlaižiavimas Maskvai. Tik vienas europarlamentaras – prof. V.Landsbergis – išdrįsta pasakyti teisybę į akis. Ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje ar Strasbūre. Ir užtat kenčia nuo įvairių imperininkų ar jų užtarėjų. Štai šiomis dienomis Rusijos ambasadorius Belgijoje Vadimas Lukovas, labai įsižeidęs europarlamentaro iš Lietuvos prof. V.Landsbergio ir kitų europarlamentarų pasiūlymu kartu su nacistiniais simboliais uždrausti ir komunistinę simboliką, Belgijos laikraštyje „Libre Belgique“ paskelbė didelį straipsnį: „Kam prireikė demonizuoti Rusiją?“ Pirmiausia Rusijos ambasadorius V.Landsbergį ir jo kolegas iš Baltijos ir kitų Rytų Europos valstybių, drįsusius pareikalauti uždrausti komunistinius simbolius, įvertino labai savotiškai: esą pjautuvo ir kūjo priešai yra ir Rusijos didžiausi priešininkai. Be V.Landsbergio, tokiais Rusijos priešais pirmiausia įvardyti Latvijos europarlamentarai Inesa Vaiderė ir Valdis Kristovskis. V.Lukovui labai nepatiko mūsų europarlamentaro žodžiai, kad dabartinė europinė Rusijos politika yra stalininės SSRS politikos tęsinys. „Tai didelė netiesa, – teigia rusų diplomatas. – Juk tik Rusijos deputatų dėka SSRS Liaudies deputatų suvažiavime buvo priimtas istorinis nutarimas, kurio pasekmė – Baltijos respublikos gavo nepriklausomybę“.Toliau V.Lukovas užsipuola ES taikant dvigubus standartus ir vėl puola V.Landsbergį, kai tas priminė, jog Rusija, Moldovoje ir Gruzijoje laikydama savo kariuomenę, kuria ten konfliktines situacijas. Pasak V.Lukovo, tai NATO ir Vakarai išvarė iš Kosovo 200 tūkst., serbų, o Makedonijoje suteikė plačią autonomiją vietos albanams, kurie sudaro tiktai 20 proc. šalies gyventojų. Bet Latvijoje ir Estijoje rusams, kurie sudaro per 40 proc. gyventojų, jokios autonomijos nesuteikta. V.Lukovas pabrėžia, kad V.Landsbergis ir tie, kurie kaltina Rusijos valdžią naudojant stalininius receptus užsienio politikoje, patys tempia Rytų Europą, o kartu su ja ir visą Europos Sąjungą į jau diskredituotą praėjusio amžiaus „sanitarinio kordono“ politiką. „Tada tokia politika suskaldė demokratines jėgas (!), todėl nebuvo sustabdytas Hitleris. Šiandien ES konfrontacija su Rusija yra visos Europos silpninimas esant didžiulei globalinei konkurencijai dabartiniame pasaulyje. Būtų labai liūdna, jeigu Europarlamente dialogas su Rusija bus atiduotas karingiesiems rusofobams, tokiems kaip V.Landsbergis“. Įdomiausia, kad V.Landsbergį didžiausiu priešu skelbia ne tik Maskva, bet ir vietiniai rusofilai. Dabar profesoriaus puolimo estafetę tvirtai perėmė „darbiečiai“.

Kai dėl mūsų Prezidento važiavimo minėti „didžiojo tėvynės karo“ pergalės jubiliejaus, tai, netgi priėmus teigiamą sprendimą, jokiu būdu negalima pamiršti, kokia antilatviška isterija, tiesiogine to žodžio prasme, sukelta Maskvoje. Nepaisant to, kad Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga paskelbė apie savo dalyvavimą, Rusijos užsienio reikalų ministerija, jau nekalbant apie atskirus politikus, kone kasdien skelbia antilatviškus pareiškimus. Ypač tokie pareiškimai sustiprėjo, kai buvo pristatyta kelių žinomų latvių istorikų parašyta knyga „Latvijos istorija. XX amžius“. (Apie tai rašysime artimiausiuose mūsų laikraščio numeriuose.) Rusijos Valstybės Dūmos „Rodina“ frakcijos lyderis Dmitrijus Rogozinas pareikalavo, kad prezidentas V.Putinas atšauktų savo kvietimą Latvijos prezidentei apsilankyti Maskvoje gegužės 9-ąją. Priešingu atveju D.Rogozinas žada asmeniškai blokuoti V.Vykės-Freibergos automobilį. „Aš gulsiu gatvėje, kuria iš oro uosto važiuos Latvijos prezidentė“, – pareiškė D.Rogozinas. Beje, šis imperininkas ir šovinistas Latvijoje paskelbtas persona non grata, o tai Lietuvoje sunku ir įsivaizduoti. Bet džiaugtis tuo, kad Maskvoje buvusiems mūsų parlamentarams buvo pasakyta, jog iš visų Baltijos valstybių geriausi santykiai yra su Lietuva, nederėtų. Istorija jau ne kartą įrodė, kad Maskva be reikalo komplimentais nesimėto. Jeigu jau pagiria, tai nedelsiant reikia perkratyti savo sąžinę ir susimąstyti, kokią kiaulystę savo šaliai esi padaręs.

© 2005 "XXI amžius"