"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. vasario 23 d., Nr. 4 (97)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Konkurencija yra progreso variklis

Prancūzijos ekonomistas
ir sociologas Paskalis Salinas
Lietuvos laisvosios
rinkos instituto - Eltos nuotrauka

Lietuvoje neseniai viešėjęs Prancūzijos ekonomisto ir sociologas Paskalis Salinas teigė, kad progreso variklis yra konkurencija, kuri ypač būtina viešajame sektoriuje.

Spausdiname Eltos interviu su P.Salinu apie konkurenciją, prekybos tinklus, mokesčius bei jų vienodinimą bei struktūrinių fondų paramą.

 

Ką galite pasakyti apie vyriausybių monopolius švietimo, socialinės apsaugos srityse?

Man norėtųsi vartoti sąvoką „monopolis“ tik kalbant apie viešąsias monopolijas. Todėl kad tuo atveju bet kam kitam yra neįmanoma siūlyti paslaugas ir monopolis gali tęstis amžinai. Tačiau dažnai, kai žmonės kalba apie monopolius, jie turi omenyje vadinamąjį privatų monopolį.

Jei privatūs monopoliai egzistuotų ir jei darysime prielaidą, kad tokiu atveju yra tik vienas gamintojas, tai negali tęstis. Žinoma, jei neuždrausta konkuruoti ir įeiti į rinką. Dėl to aš galvoju, kad vieninteliai ilgalaikiai monopoliai yra viešieji monopoliai.

Antras dalykas, kurį aš norėčiau pabrėžti, yra tai, kad skirtumas tarp privataus ir viešo gamintojo yra atsakomybė. Privatus gamintojas žino, kad jei jis gerai netenkins vartotojų poreikių, jis neišliks rinkoje. Versle jis naudoja savo pinigus. O viešasis gamintojas pagal prigimtį ir apibrėžimą nėra atsakingas ir „žaidžia“ su kitų žmonių pinigais, ir jo asmeninė gerovė nepriklauso nuo to, kaip seksis įmonei.

Kuo labiau nepriimtinas viešasis monopolis, tuo labiau jis rūpinasi dalykais, kurie svarbūs žmonėms - sveikata, išsilavinimas. Dažnai žmonės sako: sveikata ir išsilavinimas yra tokie svarbūs, kad valstybei būtina įsikišti ir tuo rūpintis. Iš tiesų yra visiškai priešingai. Šios paslaugos yra svarbios, tačiau turi būti teikiamos geriausiu būdu. Tai užtikrina tik konkurencija.

Kodėl žmonės nepatenkinti didelėmis bendrovėmis, kurios auga ne ką nors įsigydamos, o tenkindamos vartotojų poreikius. Pavyzdžiui, vienas Lietuvos mažmeninės prekybos tinklas yra kritikuojamas, nes naudoja savo jėgą santykiuose su tiekėjais. Tačiau jie išaugo ne ką nors įsigydami, o tenkindami vartotojų poreikius.

Kai jūs sakote „žmonės“, ką jūs turite omenyje? Tai vartotojai ar valstybė? Taip buvo visada - tiekėjai sako: „Tinklas turi dominuojančias pozicijas, mes negalime derėtis“.

Tiekėjai nepatenkinti - tokios diskusijos vyksta ir pas mus Prancūzijoje. Konkurencija yra sunkus dalykas. Kai ji yra, nieko nepadarysi - turi susiveržti diržus, turi bandyti siūlyti geresnius dalykus: konkuruoti kaina, kokybe ir t.t. Tiekėjai jaučia, kad jei prekybos tinklas neegzistuotų, jie galėtų nustatyti didesnes kainas. Mažos parduotuvės taip pat jaučia didesniųjų konkurenciją. Tiekėjai galvoja, kad jie turi teisę parduoti prekes kitiems tokia kaina, kokios jie nori. Tai - nepriimtina.

Aš suprantu, kad kiekvienas siekia parduoti didžiausia įmanoma kaina. Tačiau kalbant bendrai, būtent prekybos tinklai suteikia vartotojams galimybę įsigyti žemesnėmis kainomis ir padidina jų perkamąją galią.

Taip pat ir tiekėjams suteikiama galimybė gaminti didesniais kiekiais, ir galbūt dėl to - ir geresnėmis ekonominėmis sąlygomis. Jei gamintojų gaunama kaina, palyginti su kaštais, yra nepakankamai didelė, tuomet yra nepatenkintų. Tačiau realybė yra kitokia - čia visų pirma yra rinka, paklausa ir pasiūla. Jei paklausos nebūtų, nebūtų ir tiekėjų. Todėl gamintojai turi prisitaikyti. Aš suprantu, kad tai nėra lengva, tačiau toks gyvenimas - jis nėra lengvas. Rinkos sąlygomis jie turi rasti galimybių gaminti mažesniais kaštais, galbūt diegdami technologijas, importuodami. Reikia bandyti kažką keisti, o tokiu atveju prekybos tinklų spaudimas tampa progreso sąlyga bei varikliu.

Grįžkime prie to, kad didelių prekybos centrų konkurencija yra nepatenkinti mažų parduotuvėlių savininkai. Aš suprantu šį prieštaravimą, tačiau jie negali pretenduoti būti vartotojų savininkais. Visi mes nemėgstame konkurencijos. Kai esi profesorius, norėtum, kad nebūtų kitų profesorių konkurencijos. Tai - gyvenimo principas, ir mes turime su tuo susitaikyti. Dar kartą - konkurencija yra progreso variklis.

Per Prancūzijos televiziją mačiau reportažą, kuris privertė susimąstyti. Žurnalistai paklausė mažos parduotuvės savininkės, ką ji galvoja apie šalia duris atveriantį prekybos centrą. Ji buvo išsigandusi, pikta - be to, pardavė savo parduotuvę. Po kelerių metų toje vietoje buvo atidaryta daug naujų parduotuvių ir visi džiaugėsi sakydami: žmonės ateina į prekybos centrą, tačiau jie aplanko ir kitas parduotuves - tai gerai.

Suprantama, kai egzistuoja grėsmė, jai bandoma priešintis. Tačiau niekada nežinosi, kaip bus ateityje, todėl žmonės turi prisitaikyti. Ir tai, kas atrodo blogai dabar, ilgainiui gali būti labai gerai - reikia tik mokėti prisitaikyti.

Ir aš tikiu, kad žmonės gali prisitaikyti. Pavyzdys galėtų būti Lietuva - kaip per 15 metų sugebėta pasikeisti, kaip žmonės prisitaikė prie visiškai naujos sistemos. Tai - nuostabu. Žmonės turi resursų, kurie neįkainojami. Žinoma, yra žmonių, kurie negali pasikeisti. Tačiau yra ir nemažai tų, kurie visuomet bando įsivaizduoti ateitį dabar ir nebijo pasikeitimų.

Ar galvojate, kad dabartinės konkurencijos taisyklės yra teisingos.

Aš labai kategoriškas šiuo klausimu. Manau, kad visi konkurenciją reglamentuojantys teisės aktai turėtų būti išmesti į šiukšlių dėžę, nes jie neturi jokios prasmės.

Daugelyje šalių mes turime konkurencijos įstatymus. Visi šie įstatymai, visa ES konkurencijos politika priklauso nuo tradicinio požiūrio į konkurenciją, kuris, mano nuomone, yra visiškai klaidingas.

Konkurencijos apibrėžimas sako, kad turi būti pakankamas visą informaciją turinčių gamintojų kiekis. Vadinasi, tie, kurie taiko šiuos įstatymus, nori nenori turi kreipti dėmesį į rinkos dalį. Ir jeigu ji didelė, tai vadinasi tai yra dominuojanti padėtis, ir gamintojas išnaudoja ją prieš vartotojus.

Tarp šių dviejų dalykų yra prieštaravimų. Iš vienos pusės, yra tiksli, matematinė teorija, apibrėžianti tai, kas yra konkurencija. Iš kitos pusės, taikant šiuos įstatymus, galima pasirinkti tai, kada prasideda dominuojanti padėtis - ar kai rinkos dalis siekia 50 proc., ar 80 proc., ar 90 proc. – tai visiškai pasirenkama. Teisėjas nusprendžia tiksliai nežinodamas, kas atsitiko, kas buvo praeityje.

Šis požiūris į konkurenciją yra visiškai klaidingas ir yra nepritaikomas realiame pasaulyje, kuriame mes gyvename. Pavyzdžiui, kai mes susiduriame su inovacijomis, tai pagal apibrėžimą novatoriui priklauso 100 proc. rinkos ir tai žmonės tai vadina „monopoliu“. Bet kodėl jis turi 100 proc. rinkos? Todėl, kad jis žinojo, ko reikia žmonėms, ir vartotojai buvo tuo patenkinti. Todėl novatorius pagal apibrėžimą yra monopolistas visuose pasaulio kraštuose. Vadinais, visi šie įstatymai yra absurdiški ir jų reikia atsisakyti.

Žinoma, konkurentai gali pykti ir sakyti, kad tai nesąžininga, nes rinkoje yra tik vienas žaidėjas, kad jis turi 100 proc. rinkos ir kad reikia su tuo kovoti. Tačiau jeigu įėjimas į rinką yra laisvas ir jie turėjo galimybę į ją įžengti anksčiau, kodėl jie to nepadarė? Galbūt jie buvo lėti ir nesugebėjo išrasti nieko naujo? Tačiau šlovė teko tik vienam, ir dabar jie sako: „Tai nesąžininga, tu esi tik vienas rinkoje, mes turime neleisti tau turėti tokią rinkos dalį“. Tai yra visiškai kvaila.

Jeigu konkurencijos įstatymai būtų stumiami į priekį labai stipriai, tai nebeliktų inovacijų. Nes novatorius žinotų, kad jei jam pasiseks, jei jis ką nors išras, ko neturi konkurentai, tai jis gali būti įpareigotas pasidalyti tuo su kitais, suteikti visiems tą technologiją. Tuomet pelnas labai sumažėtų.

Net ir dabar manau, kad šie įstatymai netinkamu būdu stabdo veiklą, ir rizika investuojant į inovacijas labai dėl to padidėja. Mums nereikia tokių įstatymų, išskyrus prieš didelius monopolistus. Ir turėtų būti principas, kad konkurencija turi egzistuoti ir viešajame sektoriuje. Valstybė visuomet sako: „Mes esame geriausi suteikdami išsilavinimą, todėl mes turime tai daryti“.

Tačiau jei valstybė yra geriausia, ji neturėtų bijoti konkurencijos. Valdžia turėtų pasakyti: „Mes geriausi, ateikite į rinką, ir pamatysime“. Aš esu tikras, kad tuomet pamatytumėme, kad jie nėra geriausi. Valstybė bijo konkurencijos. Visi bijo konkurencijos, tačiau tik valstybė gali užsitikrinti, kad jos nebūtų, nes ji turi teisės aktų leidimo monopolį.

Ką galvojate apie mokesčių konkurenciją tarp valstybių, ar pritariate mokesčių harmonizavimui?

Visiškai nepritariu. Tiek dėl praktinių priežasčių, tiek iš principo.

Prancūzijoje ilgai diskutuojama apie pridėtinės vertės mokesčio (PVM) harmonizavimą. Gamintojai sako, kad konkuruoti būtų lengviau, jei PVM visose šalyse būtų vienodas. Tai - klaidinga. Žmonės turėtų žinoti, kad tarptautinė prekyba yra ne paaiškinama absoliučiomis kainomis, o tik santykinėmis. Santykinių kainų PVM nepakeičia.

Kita techninė priežastis - reikėtų suvokti, kad PVM nėra mokestis vartojimui. Tai iš esmės yra pelno mokestis, skaičiuojamas nuo sukurtos pridėtinės vertės. Vienintelis skirtumas tarp PVM ir pelno mokesčio yra tas, kad gamintojas moka PVM prieš paskirstydamas pelną, o pelno mokestis mokamas vėliau.

Kai kurių šalių vyriausybės surenka daugiau pajamų iš PVM ir mažiau iš pelno mokesčio, kitos bando daryti priešingai. Tai – tik mokesčių struktūros problema ir nesukelia santykinių kainų skirtumų.

Tačiau pagrindinis klausimas yra principinis. Pagrindinis principas yra toks, kad konkurencija visuomet yra gerai, nes visų pirma tai reiškia laisvę pasirinkti. Tai tinka tiek individui, tiek asmenų grupei, institucijoms. Konkurencija skatina žmones eksperimentuoti, lyginti skirtingų sprendimų pasekmes. Mes iš anksto nežinome, kokie turi būti mokesčiai - viskas priklauso nuo daugelio faktorių. Negalime pasakyti, kad geriausia mokesčių sistema yra tokia ir tokia, todėl mums reikia eksperimentuoti ir palikti teisę šalims spręsti. Ir ne tik valstybėms, bet ir bendruomenėms ar miestams.

Mano nuomone, šalys, „stumiančios“ visišką mokesčių suderinimo idėją, turėtų elgtis priešingai ir leisti mokesčių konkurenciją tarp mažiausių įmanomų vienetų.

Aš esu prieš mokesčių harmonizavimą, nes tai trukdo eksperimentuoti ir keisti sistemą atsižvelgiant į vietos žmonių poreikius. Aš manau, kad tokios šalys, ES naujokės kaip Lietuva, kad pasiektų senųjų narių gyvenimo standartus, turėtų plėsti veiklą dar sparčiau. Ir tam reikia rasti tam tikrų santykinių pranašumų. Ir mažesnių mokesčių turėjimas yra vienas iš šių dalykų.

Mes jaučiamės priešingai - jauni žmonės palieka Prancūziją, tai labai liūdna - jie bijo, kad mokesčiai yra per dideli.

Mūsų Premjeras neseniai pareiškė, kad perskirstymas per biudžetą yra per mažas. Vadinasi, kad jis norėtų didinti mokesčius. Ką galite pasakyti apie tai?

Tai yra didelis pavojus, nes mes niekada neturime pamiršti, kad kai valstybė perskirsto pinigus iš vieno mokesčių mokėtojo kažkam kitam, tai turi dvigubą efektą. Sėkmingai veikiantis mokesčių mokėtojas, kuriam taikomi didesni mokesčiai, yra mažiau motyvuotas stengtis inovuoti, parduoti, nes žino, kad pelnas, kurį jis gaus, bus mažesnis dėl mokesčių. Todėl jis yra skatinamas dirbti mažiau, galbūt palikti šalį. Savo ruožtu tas, kuris gauna pinigų iš valstybės tam, kad susikurtų normalų gyvenimą, bus mažiau skatinamas stengtis pats, nes jis laukia paramos.

Aš sutinku, kad mes visi norėtume, kad neturtingi žmonės mūsų šalyse būtų labiau pasiturintys. Tačiau geriausias būdas tai pasiekti, mano nuomone, yra neduoti pinigų. Tai iliuzija, išsprendžianti problemą trumpam, tačiau neišsprendžianti ilgu.

Leiskite pateikti pavyzdį palyginimui. Jūs matote vargšą žmogų gatvėje, kuris prašo jūsų pinigų. Yra dvi galimos reakcijos. Viena - pasakyti: „Jis vargšas, aš turiu jam duoti pinigų“. Aš suprantu tai. Kita sprendimas būtų pasakyti - jei mes duosime jam pinigų, jis bus skatinamas stovėti gatvėje, užuot daręs kažką, ieškojęs darbo. Jis taps tingus ir nenorės dirbti.

Abi pozicijos yra suprantamos. Tačiau reikėtų pasakyti, kad visos Vakarų šalys su gerovės perskirstymu nuėjo per toli. Aš nesu prieš labdarą, tačiau paprastai žmonės, kurią ją dalija, daro tai savo pinigais. Tuo tarpu politikai, perskirstydami pajamas, naudoja kitų žmonių pinigus. Ir tai darydami jie rūpinasi savo politine karjera, o nesiekia kitų žmonių gerovės. Perskirstymo perteklius reiškia, kad bus mažiau inovacijų, mažiau bandymų kurti savo verslą ir t.t.

Klausimas apie monetarinę politiką. Lietuva nori kuo greičiau prisijungti prie euro zonos. Ką manote apie tai ir ką patartumėte daryti?

Aš buvau prieš eurą ir turiu pasakyti kodėl. Dažnai tuo klausimu priimamos dvi nuomonės. Viena jų yra žmonių, kurie pritaria euro įvedimui, nes sakoma, kad mes esame europiečiai ir mes jaučiamės taip, tarsi kurtume supernaciją. O supernacija turi turėti savo pinigus, savo valiutą, todėl reikia įvesti eurą.

Iš kitos pusės, žmonės, kurie yra nusiteikę nacionalistiškai, prieštarauja euro įvedimui, sako, kad valstybė turi išsaugoti suverenitetą savo valiutai leisti.

Asmeniškai aš buvau prieš eurą ne dėl to, kad buvau nacionalistiškai nusiteikęs. Aš esu liberalas ir nesu nacionalistas, nes man tai nerūpi. Aš manau, kad valstybė neturėtų gaminti pinigų - tai nėra suvereniteto ženklas. Ir dar kartą - aš tikiu, kad konkurencija yra geriau nei monopolis. Sukurdami Europos monopolį, mes rizikuojame, kad jis nebus gerai valdomas, ir mes turėsime problemų. Tai gali niekada neatsitikti, tačiau rizika yra rizika. Ir jeigu ji yra didelė, geriau turėti sistemą be šios grėsmės.

Aš galvojau, kad galėjo būti geriau - reikėjo leisti konkurenciją bei žmonėms pasirinkti, kokią valiutą jie nori naudoti - franką, markę, svarą ar ne Europos valiutą - pavyzdžiui, dolerį. Žmonės turi turėti pasirinkimo laisvę. Ir kodėl ne privačios valiutos - aš tikiu, kad jos taip pat tinkamos.

Taigi jūs galite pamanyti, kad tai yra tik norai, nes mes nematome privačių valiutų. Tai gali keistis ateityje, nes jau yra privačių valiutų užuomazgų internete, kaip euro valiutos.

Tačiau istorijos nepakeisi - euras egzistuoja ir reikia su tuo gyventi. Problema, ar prisijungti prie euro zonos, ar ne, yra sudėtinga. Jūs negalite aptarinėti prisijungimo prie euro zonos naudos nelygindami to su kitais sprendimais. Jei Lietuva neprisijungs prie euro zonos, kas bus daroma? Ar Lietuvos centrinio banko politika bus infliacinė, ar ne, ar gyventojams bus leista laisvai naudoti kitų šalių valiutas?

Vienas sprendimas galėtų būti leisti laisvai naudoti eurus. Ir dabar kai kuriose parduotuvėse matote kainas eurais. Tai gali būti geriausias kelias. Pamažu žmonės pripras prie eurų ir galbūt po 10-20 metų litas išnyks, nes žmonės nuspręs, kad yra naudingiau naudoti eurą. O galbūt priešingai - mes to nežinome, tačiau būtų pasirinkimas.

Įvedant eurą egzistuoja viena problema, kuri dažnai nepastebima. Kainos yra svarbios žmonėms, nes jos leidžia palyginti darant pasirinkimus. Ir jei nacionalinė valiuta egzistuoja ilgai, visi žmonės gali suprasti, ką reiškia turėti 1 litą ar 1 franką. Jie gali įsivaizduoti santykines kainas.

Kai jūs esate įpareigotas naudoti naują valiutą, jūs neturite kuo pasiremti. Aišku, išmokstama galvoti eurais mažais valiutos kiekiais. Lengva suprasti, kiek yra 10 eurų, 5 eurai ir pan. Tačiau didesnėms kainoms beveik visi iš mūsų Prancūzijoje verčiasi jas į frankus. Problema tokia - matai abstrakčią kainą eurais, kuri nieko nesako. Tai yra realūs euro įvedimo kaštai, ir todėl aš siūlyčiau ilgesnį pereinamąjį laikotarpį.

Daugelis žmonių Lietuvoje vertina narystę Europos Sąjungoje dėl lėšų, kurios bus gautos iš struktūrinių fondų. Kaip jūs vertinate tokį perskirstymą?

Kalbant bendrai, aš prieš tokį perskirstymą. Aišku, tas perskirstymas gali būti naudojamas kaip ginklas, jei šalis nenori ko nors dalyti. „Jūs nenorite mokesčių harmonizavimo? Tuomet negausite struktūrinių fondų paramos“.

Šių fondų tikslas - ne iš tikrųjų padėti šalims, o padėti priimti sprendimus. Visuomet geras jausmas - gauti pinigų, tačiau tai labai pavojinga. Pavyzdys Afrika – ten tai atsitiko ne vieną kartą. Aš manau, kad perskirstymas Afrikoje buvo labai blogas sprendimas, nes žmonės pradėjo galvoti, kad viską, ko jiems reikia, gaus iš išorės. Tai paskatino biurokratiją, korupciją ir t.t. Todėl šių pervedimų efektas buvo neigiamas, nes pažanga ateina ne iš užsienio pinigų, o žmonėms stengiantis sukurti naujus dalykus.

Yra rizikinga pasikliauti vien šiais pervedimais, todėl Lietuvos plėtra priklauso ne nuo to, o nuo žmonių pastangų, nuo reguliavimo, nuo mokesčių ir t.t. Aš turiu pasakyti, kad kuo mažiau viskas bus reguliuojama, kuo mažesni bus mokesčiai, tuo labiau žmonės stengsis ir tuo spartesnė bus plėtra. Tai - realus sprendimas.

Perskirstymas visuomet kainuoja - tiek tam, kuris moka, tiek tam, kuris gauna.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vytautas Plunksnis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija