Ieškoma kaltų

Pastaruoju metu Rusijos imperininkų sluoksniuose ir pačioje Kremliaus vadovybėje kilus baisiam triukšmui, kad Rusija praranda Ukrainą, bandoma aiškintis, kas dėl to kaltas, jog Ukrainos prezidentu nepavyko padaryti Kremliaus statytinį V.Janukovičių. Bet bene labiausiai kaltinamas Rusijos pasiuntinys Ukrainoje buvęs premjeras Viktoras Černomyrdinas. Pasirodo, jis nenumatė „oranžinės revoliucijos“ masto, nekoordinavo įvairių Rusijos tarnybų, taip pat ir specialiųjų, veiksmų. Dar daugiau, V.Černomyrdinui prikišama, kad jis dar gerokai prieš „oranžinę revoliuciją“ mėgdavo ilgus užstalės pasisėdėjimus su išrinktuoju prezidentu Viktoru Juščenka, bet baisiausia – su pačia labiausiai Kremliaus nekenčiama dabar paskirta Ukrainos premjere Julija Timošenko. Todėl rusų publicistas Aleksandras Gamovas ir paprašė ambasadoriaus V.Černomyrdino paaiškinti Rusijos žmonėms, kaip jis vertina įvykius Ukrainoje.

Kaip dabar klostysis mūsų santykiai su Ukraina?

Normaliai klostysis. Visų tarpusavio susitarimų, tarp jų ir ekonominių, niekas neatšaukė. Jie vykdomi. Bus ir naujų sutarčių.

Ar iš Bendrosios ekonominės erdvės, kuri taip sunkiai kuriama, Ukraina nepasitrauks?

Manau, kad ne. Dargi esu tikras. Mano nuomone, ta erdvė atitinka ir Ukrainos interesus. Štai pirmą kartą pajudėjome iš mirties taško bendroje lėktuvų statyboje. Ir tai tiktai pradžia.

Ar V.Putinas jūsų nekritikavo dėl pralaimėtų rinkimų Ukrainoje?

Už ką? Argi aš buvau renkamas?

Ar jūs pats nesirengiate atsistatydinti?

Pažiūrėsim... Bet kuo čia dėtas mano atsistatydinimas?

Aš turiu galvoje atsistatydinimą savo noru.

Bet ar gali būti atsistatydinimas ne savo noru?

Esu girdėjęs visokių kalbų tuo klausimu...

Dar negalvojau apie tai, dirbau ir dirbu.

Bet juk „iešmininko“ vis tiek bandoma ieškoti – už Rusijos interesų neapsaugojimą ir praradimą Ukrainoje?

Nėra jokių praradimų! Apie tai aš nuolat kalbu jums jau pusantros valandos. O mano vaidmuo ir darbas Ukrainoje susijęs ne tik su rinkimais, ir ne ambasadoriaus reikalas jais diriguoti. Žinoma, aš bendrauju su įvairiais ukrainiečių visuomenės sluoksniais, kad susivokčiau įvykiuose. Pagal galimybes netgi paveikti juos.

Ir su V.Juščenka bei J.Timošenko bendraujate?

O kaipgi kitaip! Ir telefonu, ir asmeniškai pasikalbame.

Kaip jūs juos vertinate?

Žmonės kaip žmonės. Normalūs. Beje, tegul būna jums žinoma, kad V.Putinas ir V.Juščenka tuo pačiu metu buvo premjerais ir gana gerai sutarė. O dėl J.Timošenko, tai ji – variklis, puikus organizatorius. Aš prieš keletą metų dargi siūliau L.Kučmai – atleisk visus ir į jų vietą pasodink vyriausybės vadove šią moterį. Daugiau nieko ir nereikės. Mano darbas Ukrainoje – atstovauti prezidentui ekonominiais abiejų šalių ryšių klausimais. Ir nereikia manęs kaltinti dėl rinkimų, kad ukrainiečiai ne taip balsavo. O tie politikai, kurie pradėjo murmėti, ir dar daugiau, ieškoti atpirkimo ožių, tapo įkyriai zyziančiais uodais. Reikia užsiimti normaliu darbu savo šalyje, o ne rengti įvairias provokacijas ir skleisti gandus.

Argi nebijote, kad jus pasodins ar užkapos tarsi vanagai?

Manęs šiais dalykais neišgąsdinsi. Aš esu ne ta figūra, ne tas žmogus, kurį galima paprasčiausiai pasodinti – bemat gaus į dantis ir dar taip gaus, kad patiems pasirodys, jog mažai gavo. Nusiraminkime pagaliau. Pirmiausia Maskvoje. Ukrainiečiai ir be mūsų išsiaiškins, kas ir kaip. Ir nereikia jokių emocijų – pralaimėjome, atidavėme. Taip pat nereikia spausti manęs. Nereikia!

* * *

Taigi V.Černomyrdinas aiškiai supykęs, tad su juo išties menki juokai. Tai ne „Jukos“ vadovas M.Chodorkovskis, kurį įgrūdo į kalėjimą. V.Černomyrdinas žino pernelyg daug apie visus Kremliaus užkulisius ir jų žaidimus. Tačiau dėl pralaimėtų Ukrainos prezidento rinkimų kaltinamas ne tik buvęs premjeras V.Černomyrdinas. Pirmiausia – finansų ministras Kudrinas ir ekonomikos bei prekybos ministras Grefas. Esą tai jie visi susimokė prieš prezidentą V.Putiną, ne tik Ukrainoje, bet ir dėl socialinių lengvatų panaikinimo Rusijoje, ką pavadino monetizacija. Todėl, anot įtakingo Kremliaus administracijos pareigūno Michailo Leontjevo, Kudrinas, Grefas ir į juos panašūs aukšti pareigūnai sugalvojo „palaidoti Rusiją ir parklupdyti ją ant kelių“. Tačiau, pasirodo, V.Putinas to neleidžia, todėl jam ir rezgamos visokios pinklės. „Iki rinkimų Ukrainoje atrodė, kad mes galime išgyventi palaikydami inteligentiškus santykius su likusiu pasauliu. Dabar visiškai aišku – negalime. Todėl mes atsisakėme klauptis ir nepasidavėme dresuojami. „Ukraina – mūsų šalis! Mūsų žmonės žuvo už jos laisvę. Odesa ir Stavropolis mūsų, o ne amerikiečių. Ir ne jų reikalas, kas vadovaus Ukrainai. Tai mūsų reikalas. Iš Ukrainos negalima trauktis nė žingsnio atgal“. Taip pasakė Stalinas 1942 metais, kai vokiečiai užėmė Charkovą. O monetizacija (t.y. lengvatų panaikinimas) tėra tik techninė problema. Tai buvo gera proga išsiaiškinti išdavikus“, - dėstė M.Leontjevas.

Galima pacituoti daugelį Rusijos politikų ne tik iš Kremliaus administracijos ar Užsienio reikalų ministerijos, jau nekalbant apie Valstybės Dūmą. Visų jų mintis apibūdino rusų politologas A.Sedovas pareiškęs: „Pagrindinė Rusijos problema dabar ne Juščenka ar Bušas, dargi ne Basajevas, o Grefas. Tai jis tvirtina, kad Rusija yra specifinė šalis, nesugebanti pasiekti ekonomikos augimo. Ir štai toks žmogus vadovauja mūsų ekonomikai. Arba finansų ministras Kudrinas, kuris drįsta aiškinti, kad jeigu iš Rusijos nebebus pervedami čia uždirbti doleriai, kils didžiulė infliacija ir ekonominis košmaras“.

Taigi kaltininkai ir dėl pralaimėjimo Ukrainoje,ir dėl ekonominių nesėkmių jau įvardyti. Belieka laukti „didžiojo valymo“. O patirties šiuose „valymo“ reikaluose Maskva turi daugiau negu pakankamai. Nuo pat Lenino laikų.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"