Sovietinės atominės elektrinės – tiksinčios bombos

Nežinia, ar K.Prunskienei ir kitiems, aimanuojantiems dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo bei raginantiems išlikti Lietuvai „branduoline valstybe“, teko skaityti Rusijos Federacijos saugumo tarybos nario Ekologinio saugumo komisijos pirmininko profesoriaus Aleksejaus Jablokovo pranešimą, padarytą šioje taryboje 1997 metais. Tą pranešimą išspausdino keli Rusijos laikraščiai. A.Jablokovas tada pirmiausia minėjo daugiau kaip 100 rusų atominių povandeninių laivų, išėjusių iš rikiuotės. Iš jų 30 stovi Karsko jūroje, prikimšti branduolinio kuro, o 18 atominių povandeninių laivų reaktorių, irgi su branduoliniu kuru, paskandinti. Jo žodžiais tariant, tai yra plaukiojančios atominės bombos, kurios vieną gražią dieną gali sukelti milžinišką pavojų ne tik ekologijai, bet ir milijonų žmonių gyvybei. A.Jablokovas taip pat atominėmis bombomis pavadino sovietines atomines elektrines. Pasak jo, tik laimingų atsitiktinumų dėka po Černobylio katastrofos neįvyko panašių tragedijų daugiau. A.Jablokovas pažymėjo, jog Rusijos atominėse elektrinėse tik nuo 1992 metų vasario iki 1994-ųjų lapkričio įvyko daugiau kaip 380 avarinių situacijų, o globalinis užteršimas plutoniu įgauna katastrofišką mastą. Prieš V.Putino atėjimą į valdžią, Rusijoje aktyviai buvo svarstoma, ką daryti su atominių elektrinių radioaktyviomis atliekomis, į kokius sąvartynus jas patalpinti. Kiek žinoma, atominiai sąvartynai šiuo metu Rusijoje yra Čeliabinsko ir Krasnojarsko bei kitų „režiminių“ regionų apylinkėse. Jais naudojasi ne tik Rusija, bet branduolinės atliekos gabenamos ir iš Vakarų.

Žinomas rusų rašytojas Sergejus Zalyginas 1996 metais savo plačioje literatūrinėje-dokumentinėje apybraižoje „Pasirinkimo laisvė“ rašė: „Energetika – tai valdžia, faktiškai neribota valdžia. Ji turi ne tik savo techniką ir technologiją, bet ir savo ideologiją bei moralę, netgi savąją cenzūrą. Telefono skambučio pakanka, kad užčiauptų burnas visiems, bandantiems prabilti apie atominių elektrinių pavojų ar jų branduolines šiukšles. Kaip drįstate! Į snukį tokiems!“ Iš tiesų prof. A.Jablokovas pažymėjo, jog Rusijos atominės energijos ministerija yra valstybė valstybėje. Ši ministerija, anot A.Jablokovo, turi viską: savo komunalines įmones, žemės ūkio ir aukso bei brangiųjų metalų kasyklas, taip pat savo industriją ir aviaciją. Pagal savo reikšmę ir įtaką bei visišką uždarumą Atominės energijos ministeriją prof. A.Jablokovas prilygino su sovietinio saugumo – OGPU-MVD-KGB – sistema, su kuria ji yra susijusi. Buvęs Rusijos Federacijos saugumo tarybos narys citavo labai aukštų Rusijos atomininkų ciniškus pareiškimus, kad Černobylio AE katastrofa buvo dargi labai naudinga, nes padidino atominių energetikų budrumą... Taigi visiems liepta būti sąmoningais piliečiais, patriotais ir pamiršti apie Černobylį. Vargu ar galima įsivaizduoti dar didesnį cinizmą. Tiesa, tiek Rusijos, tiek Lietuvos „branduolinės valstybės“ išlikimo šaukliai nuolat remiasi Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA). „Mes dirbame šios agentūros kontroliuojami“, – be perstojo šaukiama iš visų tribūnų. Tačiau TATENA niekada kategoriškai neuždraudė Černobylio tipo branduolinių reaktorių, tik tėviškai patarė juos patobulinti. Taigi ekologija neturi būti jokia paslaptis. Juk pasaulyje nebuvo ir nėra labiau atviros mokslo srities kaip ekologija. Tačiau posovietinėse valstybėse, kaip, deja, ir Lietuvoje, daugelis procesų, vykstančių šalyje, užslaptinti. Sprendžiant iš dabartinės mūsų valdžios veiksmų, įtakos sferų dalijimosi, žūtbūtinės kovos dėl postų, taip ir neaišku, kokia tai valstybė – ar demokratinė, ar pavaldi korupcijai. Ar stabili, ar anarchijoje paskendusi? Ar regiono lyderė, ar Europos užkampis?

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"