Gąsdina save ir kitus

Petras KATINAS

Kas į ją kėsinasi?

Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas užsipuolė suomių nacionalistus, kurie neva reikalauja, kad Maskva grąžintų 1940 metais užgrobtą Kareliją ir kitas istorines suomių žemes. Dabar tose žemėse gyvena apie 120 tūkst. rusų kolonistų ir jų palikuonių. 1940 metų žiemą, kai Stalinui nepavyko užgrobti visos Suomijos, kaip buvo planuota, ir pasirašius Suomijai primestą „taikos sutartį“, Maskvai tuomet atiteko Vyborgo ir Sovtavalos miestai, dabartiniai Karelijos Lachdenpocho, Petkiavaito, Suojarvsko nei Leningrado srities Vyborgo ir Prioziorsko rajonai, iš viso maždaug 38 tūkst. kv. km. Per vieną dieną po „taikos sutarties“ pasirašymo iš sovietų užgrobtų teritorijų į Suomiją pasitraukė daugiau kaip 420 tūkst. žmonių. Suomijos vyriausybė nė karto nereiškė jokių pretenzijų į Stalino užgrobtas teritorijas, bet, nepaisant to, Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas įžiūrėjo kažkokius revanšistinius kėslus, kuriuos esą reiškia išvytų iš šių kraštų žmonių palikuonys, susibūrę į visuomenines kraštiečių organizacijas.

Negana to, Rusijos dienraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė straipsnį „Rusiją norima išdraskyti gabalais“. Bendrame imperinės propagandos fone vėl traukiant giesmę apie „priešų apsuptą Rusiją“, tai nieko nebestebina. Tokie dalykai jau tampa oficialia Rusijos politika. Pasirodo, Rusiją nori išdraskyti kas tik netingi. Pirmiausia ne tik suomiai, bet ir lietuviai, ir vokiečiai, jau nekalbant apie japonus ir kinus.

Kai dėl lietuvių,tai jiems straipsnyje skiriama net atskira skiltis, pavadinta taip: „Kaliningrado sritis: mokomės lietuvių ir vokiečių kalbų bei naudotis Kalašnikovo automatais“. Rašoma, kad į sritį, kurioje gyvena 955 tūkst. žmonių ir yra 90 proc. pasaulio gintaro atsargų, pretenduoja Lietuva ir Vokietija. Aišku, nepaaiškinama, kada ir kas tokias pretenzijas reiškia. Bet yra kitas įdomus paaiškinimas. Pasirodo, patys Kaliningrado srities gyventojai pernelyg neprieštarautų, jeigu juos kas nors priglaustų. Straipsnyje skelbiama: „Srityje jau išaugo ištisa žmonių karta, kuri labai dažnai vyksta į Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją, tačiau niekada nebuvo „didžiojoje žemėje“ – Rusijoje. Tačiau ir vyresnio amžiaus žmonės nė kiek netrokšta sugrįžti į savo istorinę tėvynę, jeigu staiga sritis būtų prijungta prie Vokietijos ar Lietuvos“.

Na, o Estijai ir Latvijai priekaištaujama, kad jos nori atplėšti nuo Rusijos Pskovo srities Pytalovo ir Palkino rajonus, kurių bendras plotas 3,1 tūkst. kv. km ir gyvena 35 tūkst. žmonių. Esą šiuo reikalu ypač rūpinasi Estija, kurios „įtakos agentai“ neva kursto čia gyvenančius setų tautelės, labai giminingos estams, žmones. Beje, Rusija kažkodėl neprieštaravo, kad vietos gyventojai neoficialiai turėtų ir antruosius – Estijos pasus. Dar daugiau, jau nusišnekama, kad į 56,9 tūkst. kv. km Kursko ir Belgorodo sritis kėsinasi Ukrainos nacionalistai, nors Kijevas niekada apie tai nebuvo užsiminęs.

Kita kalba apie nuo Japonijos atplėštas Kurilų salas, kuriose dabar gyvena 18-19 tūkst. žmonių. Kaip pažymima, per paskutiniuosius dešimt metų negausūs vietos gyventojai tiktai ir laukia, kada Kurilų salos bus grąžintos Japonijai. Tos kalbos dar labiau sustiprėjo paskelbus apie netrukus įvyksiantį Rusijos prezidento V.Putino vizitą į Japoniją. Todėl, laukdami šios „žvaigždžių valandos“, vis daugiau vietinių gyventojų priregistruoja Kuriluose savo giminaičius iš Pamaskvės, Tverės, Južno Sachalinsko ir kitų miestų, kad iš šio istorinio konflikto uždirbtų kaip galima daugiau.

Dar kitas dalykas yra Amūro sritis. Jos teritorija – 363,7 tūkst. kv. km, kurioje gyvena 1,1 mln. žmonių. Pretendente į Amūro sritį skelbiama Kinija, nors Pekinas irgi nė vienu žodžiu apie tai nėra net užsiminęs. Tačiau Kinija veikia kitais metodais, kuriuos Rusijos politologai vadina „tyliąja ekspansija“. Esą naudojamasi susitarimais dėl veiklos laisvojoje ekonominėje zonoje Blagoveščenske, kurią sudarė kitoje Amūro pusėje esantis Kinijos miestas Chaichė. Blagoveščensko ir kitų Amūro srities rajonų gyventojai, kurie būriais traukia pas kaimynus į Kiniją apsipirkti, įsigyti pigių kinų prekių, jau atsiveža iš ten žemėlapius, kuriuose geltona spalva nudažytos Amūro ir Chabarovsko krašto teritorijos, taip pat vis dar egzistuojanti Žydų autonominė sritis (nors ten seniai nebėra nė vieno žydo) ir didelė Primorės krašto dalis.

Taigi esant tokiam „pavojui“, kada kaimynai lietuviai, suomiai, estai , japonai ir kinai svajoja sudraskyti Rusiją, visokių politikos ekspertų centrų ir institutų vadovai ragina Kremlių nesnausti ir pačiam pateikti pretenzijas į kaimynų žemes. Pirmiausia reikia pretenduoti, žinoma, į Krymo pusiasalį, kurį kadaise „padovanojo“ Ukrainai gensekas Nikita Chruščiovas. Tuo labiau kad dauguma vietinių rusų nenori priklausyti Ukrainai. Antra, jau seniai atplėštos nuo Gruzijos Abchazija ir Pietų Osetija prašosi priimamos į Rusijos Federaciją, todėl būtų nuodėmė tuo nepasinaudoti. Taip pat siūloma atkreipti dėmesį į Šiaurės Kazachstaną, kuriame gyvena keli milijonai rusų, todėl ir ši teritorija privalanti tapti Rusijos Federacijos subjektu.

Pagaliau „Komsomolskaja pravda“ siūlo: „O gal V.Putinas ar koks kitas būsimasis Rusijos valdovas galų gale įgaus drąsos, stuktels kumščiu į stalą prieš amerikiečių nosį ir pareikalaus: „Grąžinkite mums Aliaską!“

Pavojingos potekstės

Ko ne ko, o kalbų ir prognozių apie gresiančius pavojus Rusijai, jos teritorijos vientisumui pastaruoju metu netrūksta. Vėl atgaivinamas senas sovietinis propagandinis mitas apie Rusijos apsupimą iš visų pusių. Šiomis dienomis žinomas politologas, ekspertų centro „Neon“ prezidentas Michailas Chazinas dienraštyje „Tribuna“ paskelbė savo studiją „Ar išnyks Rusija?“ Pagal jo prognozes, Rusija jau netrukus gali subyrėti į tris dalis. M.Chazinas iškėlė naują versiją, kad šiuolaikinė JAV politika, siekiant diktuoti Rusijai ir visam pasauliui, pasmerkta žlugti. Esą Amerika jau nepajėgi tvarkyti pasaulio reikalų vien todėl, kad doleris nėra vienintelė pasaulio valiuta. Pasak M.Chazino, JAV dalis pasaulio ekonomikoje per paskutiniuosius 50 metų nukrito nuo 55-60 proc. iki 15 proc., o vartojimas nė kiek nesumažėjo. Atsirado naujų ekonomikos galiūnų, galinčių susilyginti su amerikiečiais ir netgi juos pralenkti. Tai Europos Sąjunga ir Kinija.

Aišku, neverta nagrinėti teiginių apie JAV silpnėjimą. Tai senas Maskvos triukas. Bet verta atkreipti dėmesį į „Neon“ ekspertų centro prezidento samprotavimus, kas dabar kelia didžiausią pavojų Rusijai ir jos vientisumui. Štai ką rašo M.Chazinas: „Dabar pagrindinis Rusijos priešas yra globalinis „Vakarų projektas“. Tai visiškai konkretus junginys, kuris priešinosi Sovietų Sąjungai ir pagaliau sugriovė ją. Šis „Vakarų projektas“ XX amžiuje gal kontroliavo ne tik JAV, bet ir Europą bei Japoniją, beveik visą pasaulį, išskyrus Kiniją, kuri pasirinko vakarietišką ekonomikos modelį, bet liko nepriklausoma. Dabar šio „Vakarų projekto“ štabas yra Londone. Neatsitiktinai ten atsidūrė Berezovskis ir Abramovičius. Tačiau „Vakarų projektas“ toks, koks yra dabar, ilgiau kaip penkerius metus neišgyvens. Vien todėl, kad iš jo pasitrauks ir Europa, ir JAV. Aišku, Amerika pasaulyje dar vaidins tam tikrą vaidmenį, panašų į tą, kurį dabar vaidina Rusija. Tuo labiau kad JAV turi lėktuvnešių. Tačiau Vašingtonas nebeturės galimybių pamaitinti savo ekonomikos. Afganistanas ir Irakas jau „suvalgyti“. O Irano Amerika nepajėgs „suvalgyti“. Dantys per silpni. Tačiau ir prezidentas Dž.Bušas vis dėlto ne Stalinas, kuris per 48 valandas galėjo ištremti visą tautą. O jeigu Dž.Bušas žygiuos į Teheraną, Niujorke sprogs dar vienas dangoraižis.

Na, o Pekinas dabar yra kryžkelėje ir galvoja, kokį projektą pasirinkti. Tačiau akivaizdu, kad Pekinas jau pasirinko nacionalinės imperijos idėją ir todėl nekelia pavojaus bent jau didesnei pasaulio daliai, išskyrus tam tikrus regionus, kurie įeina į Kinijos interesų sferą. Tenka apgailestauti, kad tie rajonai yra Rusijos Amūro sritis, Tolimieji Rytai ir Kazachstanas. Tačiau tai nereiškia tų regionų okupacijos. Juos bus bandoma prisijungti apgyvendinant ten kinus“.

Samprotavimai išties įdomūs. Su kai kuriais net galima būtų sutikti. Tačiau M.Chazinas pastebi dar vieną svarbų dalyką. Tai islamiškojo pasaulio grėsmė. Ir ne tik Rusijai. Šiaip ar taip, islamas tampa didele jėga. Tačiau kad ta jėga sustiprėtų dar labiau, reikalinga įsitvirtinti technologiškai išsivysčiusiose teritorijose. O tokių teritorijų išliko tiktai dvi – Europa ir iš dalies Rusija. Europoje musulmonų katastrofiškai daugėja, pavyzdžiui, Prancūzijos mokyklose mokinių musulmonų jau yra tiek pat, kiek ir prancūzų moksleivių. Todėl, anot daugelio Europos politikų ir politologų, jeigu Turkija taps Europos Sąjungos nare, tai senasis žemynas pasirašys sau mirties nuosprendį. Apie tai neseniai užsiminė netgi Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas.

M.Chazinas gana juodais tonais piešia artimiausią Rusijos ateitį: „Rusijos ateitis – tamsi. Ką gi mes turime? Labai silpną žaliavų ekonomiką. Nėra jokio ateities politinio modelio – išskyrus imperijos atkūrimą. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, Rusija gali įtraukti į savo sferą ne tik buvusias sovietines respublikas, bet ir Iraną bei Indiją. Bet jeigu būtų atkurta Sovietų Sąjunga, tai Rusija iki 2025 metų nustotų egzistuoti kaip valstybė. Ji bus pasidalyta. Vaizdas bus gana banalus: už Uralo atsiras kažkoks amorfinis junginys, ekonomiškai susijęs su Pekinu, kitas teritorijas, esančias į vakarus nuo Volgos, kontroliuos Europa, o viską, kas yra į pietus, praris trečioji jėga – islamas“.

Tokias apokaliptines prognozes Rusijos politikai ir politologai skelbia ne šiaip sau. Vargu ar jie patys tuo tiki. Jų tikslas vienas: skelbiant pavojų dar labiau suaktyvinti imperines ir militaristines Rusijos jėgas imtis radikalių veiksmų, pirmiausia atkuriant „teisėtus Rusijos interesus“ buvusioje SSRS ir Rytų Europoje.

© 2005 "XXI amžius"