"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 9 d., Nr. 5 (98)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Nauji bėgiai: kitokia energetika

Andrius Kubilius

Viena iš sričių, kurioje nedelsiant reikalingi nauji bėgiai, – tai energetika. 2002 metais buvo patvirtinta dabar galiojanti Nacionalinė energetikos strategija ir ją rengiamasi atnaujinti kas penkerius metus - dabar tai būtų padaryta tik 2007 metais. Mūsų įsitikinimu, tai reikia daryti žymiai anksčiau. Jau dabar reikia pradėti esmines diskusijas dėl strateginių energetikos klausimų. Savo poziciją mes grindžiame specialiu Tėvynės sąjungos memorandumu „Būtina atnaujinti pasenusią Nacionalinę energetikos strategiją“, kurią perduosime Vyriausybei, Seimui, o gal net ir užsienio šalių ambasadoms Lietuvoje.

Kuo grindžiame savo pasiūlymą? Pirmiausia tuo, kad dabartinėje strategijoje buvo atsakyta tik į keletą svarbių klausimų: reikia uždaryti Ignalinos AE ir reikia reformuoti elektros energetikos ūkį.

Pastaraisiais metais Lietuva pažengė į priekį reformuodama energetiką – uždarė pirmąjį bloką, tačiau į daugelį klausimų mes iš esmės neturime atsakymų. Naujojoje strategijoje turi būti atsakyta į pagrindinius ateities perspektyvos klausimus, į kuriuos atsakymų negalima laukti iki 2007 metų, kai vėl visa diskusija koncentruosis tik į antrojo Ignalinos AE bloko uždarymą.

Kodėl mes siūlome tai daryti kaip galima greičiau? Visų pirma todėl, kad sparčiai keičiasi mūsų aplinka. Kaip parodė naftos koncerno „Jukos“ istorija, Rusija koncentruoja energetiką valstybės rankose ir keliose stambiose kompanijose, kurios vykdys Rusijos „energetinę diplomatiją“. Rusijos politikai ir energetikai to neslepia, – anot Čiubaiso, dėl „liberalios imperijos“ interesų įtvirtinimo, tarp jų ir „artimajame užsienyje“ bei visoje Europoje. Jeigu jau liberalas Čiubaisas įvardija imperijos interesų svarbą, tai turime suvokti, ką tai reiškia. Vakaruose, ypač JAV, galima pastebėti, kad atsiranda vis daugiau nerimo ir pastangų net ir radikaliais būdais stabdyti tokias permainas Rusijos energetinėje politikoje. Kaip rašoma mūsų Memorandume, pastaruoju metu JAV pasirodė keletas svarbių analitinių dokumentų, kuriuose aptariami JAV ir ES galimi veiksmai, reaguojant į Rusijos vis intensyviau vykdomą „energetinę diplomatiją“ .

Mūsų įsitikinimu, į besikeičiančią aplinką mes turime reaguoti ypač energinga lietuviška „energetine kontrdiplomatija“, kurią galėtume priešpriešinti Rusijos energetinei diplomatijai. Mes turime pavesti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai parengti „energetinės kontrdiplomatijos“ strategiją, kurioje būtų numatyti energingi Lietuvos diplomatijos veiksmai stiprinant Vakarų sostinėse atsirandantį nerimą dėl Rusijos plėtojamos „energetinės diplomatijos“ bei siekiant šį nerimą paversti konkrečiais veiksmų planais, su Vakarų pagalba stiprinant Lietuvos energetinį ir politinį saugumą. „Energetinė kontrdiplomatija“ turi tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Kad tokią „energetinės kontrdiplomatijos“ strategiją parengtume, ir reikalinga nauja Nacionalinė energetikos strategija.

Norime atkreipti dėmesį, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, nuo kitų „naujosios Europos“ kaimynių energetiniuose santykiuose su Rusija skiriasi tuo, kad esame priklausomi ne tik nuo naftos ir dujų tiekimo iš Rusijos, skirtingai negu kaimynai lenkai, vengrai ir čekai, bet mūsų ir elektros ūkis yra integruotas į Rusijos ūkį. To mūsų kaimynai jau yra atsikratę, o mūsų elektros energijos, ne tik naftos ir dujų, ūkis tampa vis labiau priklausomas nuo Rusijos.

Mūsų kaimynai yra prisijungę prie europinės UCTE sistemos, tuo tarpu mes savo dažnius vis dar sinchronizuojame su buvusia Sovietų Sąjungos sistema ir todėl esame valdomi iš Maskvos. Liūdniausia, jog dabartinėje Nacionalinėje energetikos strategijoje yra numatyta, kad joje ir liksime. Štai norėčiau pacituoti dabartinės Nacionalinės energetikos strategijos 22 straipsnį:

„Atsižvelgiant į „Baltijos žiedo“ galimybių studijoje atliktus tyrimus, Lietuvai priimtiniausias būdas sujungti šalies elektros energetikos sistemą su Vakarų valstybių sistema – per nuolatinės srovės intarpą. Tai leistų turėti tiesioginį ryšį su vieninga Vakarų Europos sistema, neatsijungiant nuo Rytų kaimynų ir neprarandant sisteminių paslaugų pirkimo iš Rytų galimybių”.

Ką mes siūlome?

1. Žymiai sustiprinti Baltijos valstybių elektros energijos bendrovių - „Lietuvos energijos”, „Latvenergo” ir „Eesti Energia” - bendradarbiavimą, galbūt net įkuriant vieną įmonę - Baltijos valstybių energetikos įmonę. Baltijos valstybių energetikos ūkis yra glaudžiai susietas, todėl vargu ar bus įmanoma sumažinti Rusijos įtaką vien atskirų šalių pajėgomis, o, kita vertus, vieningas ūkis padėtų atlaikyti Vakarų konkurenciją.

2. Nedelsiant atlikti Baltijos valstybių prisijungimo prie europinės UCTE sinchroniniu ryšiu galimybių studiją, įvertinant ne vien techninius, ekonominius parametrus, bet ir politinio saugumo faktorius.

3. Apsispręsti dėl elektros galią generuojančio ūkio sutvarkymo po Ignalinos atominės jėgainės uždarymo – ar liks branduolinė, ar kelios didelės, ar daug nedidelių generuojančių įmonių, įvertinant ir darbo UCTE sistemoje perspektyvas.

4. Atlikti tyrimus, kaip Baltijos valstybių elektros galią generuojančioms įmonėms atsilieps įsijungimas į bendrą Europos energetikos rinką, turint galvoje tai, kad kaimyninė Rusija rinkoje gali pasiūlyti žymiai pigesnę elektros energiją nei Baltijos valstybių jėgainės, todėl elektros energijos pirkimas iš Rusijos gali sužlugdyti mūsų elektros gamybos pajėgumus.

5. Aiškiau apibrėžti galimo šalies energetikos ūkio įmonių privatizavimo nuostatas, įtvirtinti Kauno hidroelektrinės ir Kruonio hidroakumuliacinės jėgainių, kaip strateginių įmonių, statusą.

6. Atnaujinti Nacionalinę energetikos strategiją, atsižvelgiant į anksčiau paminėtų tyrimų išvadas.

7. Pavesti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai parengti „energetinės kontrdiplomatijos“ strategiją, kurioje būtų numatyti Lietuvos diplomatijos veiksmai stiprinant atsirandantį Vakarų sostinėse nerimą dėl Rusijos plėtojamos „energetinės diplomatijos“ bei siekiant šį nerimą paversti konkrečiais veiksmų planais, su Vakarų pagalba stiprinant Lietuvos energetinį ir politinį saugumą. „Energetinė kontrdiplomatija“ turi tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų.

Tokius štai bėgius mes siūlome tiesti jau artimiausiu metu vienoje iš svarbiausių mūsų gyvenimo sričių – energetikoje. Kad tie bėgiai būtų tiesiami, reikalinga politinė valia ir platus politinis sutarimas. Jie turi būti apsaugoti ir nuo energetikų pragmatinių interesų.

Sutrumpinta iš kovo 7 dienos spaudos konferencijos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija