Priešiškas kvietimas

Įtakingas Vokietijos laikraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ) redakcijos straipsnį paskyrė Baltijos šalių dvejonėms dėl savo vadovų vykimo į Maskvą švęsti 60-ųjų pergalės prieš nacistinį režimą Antrajame pasauliniame kare metinių. Dienraštis pabrėžia dvigubą šių trijų naujųjų Europos Sąjungos (ES) narių santykį su karo pabaiga ir konstatuoja, jog Vilniaus ir Talino apsisprendimą nulems spaudimas iš Vakarų, kaip kad jau nutiko su Ryga.

„1945-ieji Vakarų Europai simbolizuoja istorinį posūkį. Baigėsi siaubingiausias žmonijos istorijoje karas, iš griuvėsių išaugo naujas kitoks pasaulis. Vakariečiams gegužės 9-oji turi tik vieną prasmę, todėl jiems Stalino režimo nusikaltimai nublanksta prieš pergalę kovoje su naciais.

Tačiau Baltijos šalių, nuolat kalbančių apie 1939 metais sudarytą Molotovo-Ribentropo paktą, santykis su gegužės 9-ąja visiškai kitoks. Joms nacistinės Vokietijos pralaimėjimas nereiškė laisvės, o žadėjo tik naują okupantą. Vakarų Europai džiaugiantis atgimstančiais miestais, sovietų kariai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje degino kaimus ir dešimtis tūkstančių vietos gyventojų trėmė į Sibirą.

Šioms trims šalims prisijungus prie ES, jų istorija tapo bendro bloko valstybių istorinio patyrimo dalimi. Savo požiūrį į istoriją atsinešė ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Nors senosios narės dar nenori atsisakyti baltai juodo santykio su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, neįmanoma išvengti įvairiausių pustonių, keliančių daug ir sunkių moralinių klausimų“.

FAZ pabrėžia, kad Rusija siekia įtraukti istoriją į savo geopolitinės galios žaidimus: „Prezidento Vladimiro Putino Berlynui skirto kvietimo atvykti gegužės 9-ąją į Maskvą draugiškas tonas visiškai skyrėsi nuo Vilniaus, Rygos ir Talino gauto reikalavimo dalyvauti renginiuose Maskvoje. Kremlius grasino įvairiomis sankcijomis ir nevengė priminti, kad nemažai Baltijos šalių gyventojų karo metu kariavo kitoje pusėje.

Bet lietuviai, latviai ir estai kovojo tiek su naciais, tiek su komunistais. Reikėtų pažymėti, kad trijų Baltijos valstybių gyventojai, 1940-1941 metais patyrę sovietų okupacijos žiaurumus, dažnai vokiečius rinkdavosi kaip mažesnį blogį. Nesvarbu, už ką kovojo, jie galėjo remti arba Staliną, arba Hitlerį. Todėl jų kolaboravimo su vienu ar kitu okupantu įvertinimas privalo visiškai skirtis nuo su naciais bendradarbiavusio prancūzo ar olando moralinio pasmerkimo.

Deja, lietuviai, latviai ir estai nesugebėjo išvengti dalyvavimo žydų žudynėse. Nemažai prieškario politinių veikėjų, žinojusių apie nacių nusikaltimus, atvirai siūlė vokiečiams bendradarbiauti. Dviprasmišką to meto padėtį puikiai atspindi Vytauto Landsbergio tėvo gyvenimas. Jis priklausė komisijai, siekusiai suartėti su vokiečiais, nes tai laikė vienintele galimybe atkurti Lietuvos valstybingumą. Tačiau jis nepritarė žydų žudymui ir net išgelbėjo vieną žydų šeimą nuo sunaikinimo. Pavieniai drąsuoliai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos galėjo elgtis morališkai teisingai, bet politikoje teisingų sprendimų priimti nebuvo įmanoma.

Antrojo pasaulinio karo metų tragedijos atspindį regime šiandieniniame diplomatiniame farse. Maskva neigia, kad Sovietų Sąjunga buvo užėmusi Baltijos valstybes, o jų bandymus įrodyti tiesą vadina noru peržiūrėti karo rezultatus ir prilygina fašizmo pripažinimui. Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga iš pradžių pavadino kvietimą gegužės 9-ąją vykti į Maskvą „įžeidimu“, bet vėliau prakalbo apie baimę likti Vakarų Europos nesuprastai. Šis argumentas nėra naujas. Prieš 10 metų jį yra išsakęs tuometinis Lietuvos vadovas Algirdas Brazauskas.

Tąkart niekas iš trijų Baltijos valstybių lyderių į Maskvą nevažiavo. Šiandien Kremlius aiškiai leido suprasti, kad nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų apsisprendimo vykti ar nevykti į Rusiją tiesiogiai priklauso V. Putino administracijos santykiai su ES. Tai leidžia įtarti, jog už netikėto V. Vykės-Freibergos nuomonės pasikeitimo slypi ne rusų grasinimai, o švelnus spaudimas iš Vakarų.

Jei ši nuojauta pasitvirtins, padėtis bloko viduje taptų labai komplikuota. Europos susivienijimas buvo atsakas į milžinišką katastrofą. Jei ES siekia tapti kažkuo daugiau nei laisvos prekybos vieta, ji negali aukoti savo narių skaudžios istorinės praeities politinio oportunizmo vardan. Atėjo laikas suvokti, kad nuo sunkios praeities bėgti negalima, nes istorijoje nėra nei visiško gėrio, nei absoliutaus blogio“.

Atsiliepdamas į šį Vokietijos laikraštyje išspausdintą straipsnį, pirmasis atkurtosios Lietuvos vadovas, Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis parašė straipsnio komentarą.

Berods tai pirmas toks rimtas straipsnis įtakingoje Vakarų spaudoje apie tautų likimą Antrajame pasauliniame kare tarp dviejų totalitarinių diktatūrų.

Lietuviškame vertime šio posakio kažkodėl nėra. Pasitaiko ir kitų skirtumų, todėl aš noriu čia komentuoti tik esmę, kuri labai svarbi kaip kvietimas, galų gale suvokti visą Antrąjį pasaulinį karą ir visos Europos jame, visų tautų istoriją. Straipsnis tą jau ir pradeda, rodydamas, kad teisingesnis suvokimas ateis tik atmetus sovietines propagandines mitologijas.

Svarbus ir perspėjantis Europos ateičiai yra laikraščio spėjimas, kad Latvijos prezidentė, iš pradžių atmetusi V.Putino kvietimą kaip įžeidžiantį, greit palūžo patyrusi ne tiek šiurkštų ir „ultimatyvų“ Maskvos, kiek „švelnų“ Vakarų spaudimą.

Aš abejoju, ar pastarasis spaudimas galėjo būti daromas apskritai ir tokia atvira forma, kad jį patiriantis asmuo negalėtų nuduoti, jog nesuprato, ir pasielgti, kaip liepia jo laisva valia ir pilietinė sąžinė. Tačiau laikraščio spėjimą lydi ir perspėjimas, jog būtų labai blogai, jei toks Vakarų spaudimas pasirodytų esąs tiesa. Tai reikštų, kad Europos Sąjunga linksta aukoti savo šalių-narių istorinę praeitį „politinio oportunizmo vardan“. Kalbama apie prisitaikymą prie Rusijos netiesos. Tačiau vokiečių laikraštis teisingai pastebi, kad „istorijoje nėra nei visiško gėrio, nei absoliutaus blogio“, todėl nuo praeities bėgti negalima.

Pridursiu, praeitis tebėra su mumis. Baltijos šalys nukentėjo ne tik praeityje, ne tik dėl buvusių išdavysčių ir įvykdytų nusikaltimų. Dabartis irgi priklausys nuo to, kaip Vakarų partneriai vertins praeities išdavystes ir nusikaltimus.

© 2005 "XXI amžius"