Ko neužmiršti prisimenant

Edmundas SIMANAITIS

Karalius atlapaširdis Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Rusijos prezidentas Putinas ir tenykštė žiniasklaida atviru, nesiliaujančiu, irzliu šantažu mėgino priversti Lietuvos prezidentą atvykti į Maskvą gegužės 9 dieną ir dalyvauti stalinistinės Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją iškilmėse. Tokia buvo oficialioji versija, slėpusi tikruosius šio reikalaute reikalaujamo vizito tikslus. Maskvai buvo labai svarbu parodyti pasauliui prieš 65 metus okupuotos, aneksuotos, sugriautos valstybės vadovą vien savo buvimu viešai ir oficialiai neva pritariantį istorijos iškraipymams, priverstą užmiršti masinius gyventojų trėmimus, dešimtis tūkstančių žuvusių laisvės kovotojų. Lietuvos valstybės vadovo vizitas būtų davęs Rusijos propagandai dingstį kuriam laikui pridengti karo ir genocido nusikaltimus, įvykdytus Lietuvoje, padėkos už „išvadavimą“ iš nacių okupacijos skraiste.

Nepaklusus grasinama užsukti dujų ir naftos čiaupus. Šantažas anaiptol jokia naujiena sovietų politikoje. Ši sąmokslininkų bolševikų ir nacių genocido politikos įgyvendinimo parengiamoji fazė visada prasidėdavo intensyvaus šantažo kampanija. 1940 metų birželį Lietuvos valstybės valdžia buvo visiškai demoralizuota. Neišvengiamos katastrofos akivaizdoje nebuvo padaryti tarptautinės teisės požiūriu būtiniausi veiksmai, leidžiantys agresiją ir aneksiją įvardyti tikraisiais vardais, kurie atimtų iš okupanto galimybę karo ir genocido nusikaltimus dangstyti „išvadavimo“ ar „taikių revoliucijų“ lozungais.

Kuo skiriasi to meto padėtis nuo dabartinės? Prieš 65 metus, 1940 m. birželio 14 d., Lietuvos ministrui Juozui Urbšiui sovietų komisaro Molotovo ištarta frazė: „Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, (sovietų) kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą“ – reiškė okupacijos pradžią, bet šiandien jos neišgirsime. Atgrasomoji NATO galia tramdo bet kurį agresorių.

Rusijos imperinės ambicijos nepasikeitė. Jos visada buvo dangstomos „vadavimu“ iš ko nors skraiste. Negelbėjo nei 123 metus trukusi carinės Rusijos priespauda, nepavyko ir gensekams per pusę amžiaus nei sunaikinti lietuvių tautinės savimonės, nei perrašyti istorijos, nei išugdyti mankurtų kartos. Baltijos valstybių atsikūrimas, oranžinė revoliucija Ukrainoje ir Gruzijos orientavimasis į Vakarų demokratiją rodo teigiamus tarptautinių santykių pokyčius.

Ekonominis šantažas taip pat ne naujiena. Antrosios Respublikos pradžioje patyrėme ir galime dabar sulaukti ekonominės blokados. Buvo mėginama naftos ir dujų čiaupais reguliuoti lietuvių norą ir ryžtą ginti savo šalies nepriklausomybę. Šiandien Lietuvos Respublika yra ir Europos Sąjungos visateisė valstybė. O santykiai su kitomis valstybėmis gali būti tik lygiateisiai. Dujų ir naftos tiekimas Lietuvai, taip pat Rusijos karinis, prekinis, keleivių tranzito per Lietuvą buvo, lieka ir kurį laiką bus derybų objektas. Lietuva ir Rusija gebėjo susitarti abipusiai naudingomis sąlygomis, tad nėra jokio pagrindo abejoti, kad dabar, Lietuvai tapus ES nare, kuri nors pusė suabejotų tokių derybų nauda.

Kita vertus, kai Lietuvos energetinių resursų tiekimas ir valdymas buvo perduotas Rusijai (nepaisant pamatinės nacionalinės saugumo strategijos nuostatos) ir pramonės bei gyventojų interesų tenkinimas tapo priklausomas tik nuo Kremliaus užgaidų, ar nereikėtų Būtingės terminalą panaudoti pagal paskirtį? Juk jis buvo pastatytas didiesiems jūrų tanklaiviams priimti.

Buvo visiškai nesuprantamas ir nepateisinamas kai kurių mūsų politikų iš Seimo savanoriškas piršimasis į Rusijos emisarų vaidmenį. Kodėl paknopstomis skubėti į Maskvą klausti nuomonės: kas bus, jeigu bus ne pagal „vakarykščio šeimininko“ norą? Atsakymas juk buvo žinomas iš anksto. Jis ir negali šiuo įvykių eigos tarpsniu būti kitoks. Kodėl gėdijamasi būti visateisės nepriklausomos Lietuvos valstybės visaverčiais ir oriais pareigūnais? Jei atsiranda poreikis derėtis rimtu, solidžiu, bet iš principo skirtingai traktuojamu klausimu, tai derėtų vesti derybas ne baugščiai šmirinėjant Maskvos žinybų koridoriais, o trečiojoje, neutralioje šalyje, pavyzdžiui, Austrijoje, Šveicarijoje ar Islandijoje.

Visai komiškai atrodė sugrįžėlių aiškinimai, kad Maskvoje jie gavę atsakymą, esą „tai jūsų reikalas – važiuoti į Maskvą ar nevažiuoti, tačiau...jeigu...“ Kiekvienam sąmoningam Lietuvos piliečiui jau seniai aišku, kad tai ne Lietuvos, o Rusijos reikalas. Būtent Rusijos, kuri po sovietų imperijos subyrėjimo jaučiasi nepelnytai praradusi tiek ekonominę, tiek karinę galią ir tarptautinį prestižą, ir dabar, artėjant istorinei reikšmingai datai, jaučia turinti vienintelę galimybę ekonomiškai supančiotų buvusių „sovietinių respublikų“ vadovus priversti suvaidinti gėdingos ir žeminančios moralinės kompensacijos spektaklį. Parodyti pasauliui, kad nebuvo sovietinės okupacijos, nebuvo sovietinio genocido, kad užgrobtų ir sunaikintų valstybių vadovai dėkoja už „išvadavimą“ ir nacionalsocialistinio režimo sutriuškinimą. Matyt, manoma, kad toks aktas tariamai leistų kuriam laikui pratęsti Sovietų Sąjungos įvykdytų karo ir genocido nusikaltimų slėpimą nuo pasaulio opinijos.

Rusijoje dar nesubrendo virsmas į demokratiją. Ji nepajėgia apsispręsti ir pasekti Vokietijos pavyzdžiu – pripažinti Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus tautoms ir valstybėms, nusikaltimus žmoniškumui. Tai didysis Rusijos, tiksliau Rusijos demokratijos, rūpestis. Toks apsivalymas labiausiai reikalingas rusų tautai.

Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, gali padėti skatinti Rusijos demokratėjimą, nes tai visapusiškai naudinga. Tiesą pasakius, vargu ar yra kitoks pasirinkimas. Antrojo pasaulinio karo ir genocido aukų pagerbimas, be jokios abejonės, reikalinga ir kilni prievolė, tačiau jos negalima paversti istorijos klastojimo ar jos nutylėjimo tęsiniu.

Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijų dalijimasis pagal gėdingą Molotovo-Ribentropo paktą ir Jaltos bei Potsdamo susitarimai akivaizdžiai rodo Rytų ir Vakarų politinės ir moralinės atsakomybės įvertinimo aktualumą. Europos Sąjunga neišvengs šio reikalo nagrinėjimo ir vertinimo. Lietuvos vaidmuo šiuo atveju tampa labai svarbus. Tą patvirtina tolydžio didėjantis dėmesys artėjančioms iškilmėms Maskvoje.

© 2005 "XXI amžius"