Gegužės 9-oji ir Atlanto Charta

Vilius BRAŽĖNAS

Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose, kalbėdamas FOX TV kanalu, gana stipriai pabrėžęs sovietų okupacijos klausimą. Tikiuosi, kad visi mūsų diplomatai naudos aštriausius ginklus šioje kovoje už tiesą, kurioje civilizuoto pasaulio akys yra nukreiptos į mus.

Savo archyve radau dar vieną patogų ginklą – Atlanto Chartą. Užtikau seną savo rašinį „Naujos ginkluotės beieškant“ („Tėviškės žiburiai“, 1990 07 03), kuris aktualus ir šiandien. Todėl pateikiu jo ištraukas:

„(…) Ką tik paštu gautas gegužės 22 d. „The Washington Times“ dienraštis su įžvalgaus analitiko Arnoldo Beichmano straipsniu apie sovietines sutartis.

„Yra vienas susitarimas, kuris ligi šiol liko nepaminėtas debatuose apie trijų Baltijos kraštų teisę į nepriklausomybę“, – rašo autorius. A. Beichmanas yra ne tik „The Washington Times“ bendradarbis, bet ir Huverio institucijos mokslininkas tyrinėtojas. Todėl jo straipsniuose labai dažnai rasi ką nors nauja ar kitų nepastebėta sena. Šį kartą Beichmanas iškelia gan seną klausimą – Atlanto Chartą. Ji paskelbta 1941 m. rugpjūčio 14 d., susitikus prezidentui F.D.Ruzveltui su ministeriu pirmininku V.Čerčiliu karo laive, Atlanto vandenyne.(…)

Dabar gi A.Beichmanas mus apginkluoja konkrečiais Atlanto Chartos duomenimis, jog sovietai yra įsipareigoję ne tik pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet ir nenaudoti prieš ją jokios blokados. (…)

Pasirodo, vos trims mėnesiams praėjus po Hitlerio atsisukimo prieš savo sąjungininką Staliną, 1941 m. rugsėjo 24 d. sovietai formaliai pareiškė taip pat pasisaką už Atlanto Chartą. Nors turėjau miglotą supratimą, jog sovietai buvo kaip nors įsipareigoję Atlanto Chartos idėjoms, ligi šiol nejaučiau reikalo ieškoti tam patvirtinimo, nes sovietams jokie teisėtumai iš tikrųjų negalioja. Tačiau šiandien, kai Lietuvos laisvės klausimas gal daugiau priklauso nuo Vakarų pasaulio opinijos negu nuo Kremliaus „sąžiningumo“, vykdant įsipareigojimus, Atlanto Charta, turint apie ją tikslesnius duomenis, gali būti stiprus ginklas laisvajame pasaulyje.

Nenuostabu, nei Gorbačiovas, nei Vakarai, kuriuos Charta irgi įpareigoja, Lietuvos byloje nenori ne tik kalbėti, bet ir girdėti apie Atlanto Chartą. Chartoje esama net aštuonių konkrečių pareiškimų. Ir sovietai sako: „Nesiekia jokio išsiplėtimo, nei teritorinio, nei kitokio. Jie nenori matyti jokių teritorinių pakeitimų, kurie nesutinka su laisvai pareikštais tautų norais“. „Tad ką Raudonoji armija daro Baltijos kraštuose?“ – klausia A. Beichmanas.

Trečiame paragrafe rašoma: „Jie (pasirašiusieji) gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymosi formą, kurioje jie gyvens; ir jie nori matyti atstatytas suverenias teises ir savivaldą tiems, iš kurių tai buvo jėga atimta“. Autorius ir vėl klausia: „Tad ką pagaliau daro Raudonoji armija Baltijos šalyse?“ Jis mano, jog sovietų ambasada turėtų pasiaiškinti dėl Atlanto Chartos įsipareigojimų laužymo. Ketvirtasis Chartos punktas dėl sovietinės blokados Lietuvai yra ypač aktualus. Jame sakoma, jog signatarai: „…stengsis, skaitydamiesi su egzistuojančiais įsipareigojimais, gerinti galimybes visų valstybių, didžiųjų ir mažųjų, nugalėtojų ar nugalėtųjų, priėjimą lygiomis sąlygomis pasaulyje prie prekybos ir žaliavų, kurios yra reikalingos jų ekonominei gerovei“.

Tad kaip tai suderinti su sovietų brutalia ekonomine blokada ir Vakarų abejingumu tam nusikaltimui? Pagal Atlanto Chartą Vakarai yra įsipareigoję „kištis į vidaus reikalus“, kai tai liečia Baltijos kraštus. Sovietų Sąjunga yra įsipareigojusi nesikišti į Baltijos kraštų vidaus reikalus. Tuo metu Chartos pareiškimus formaliai patvirtino ir jiems įsipareigojo dar šios šalys: Australija, Belgija, Kanada, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Olandija, Naujoji Zelandija, Norvegija ir Lenkija. Vieni jų buvo okupuoti nacių, kiti sovietų. „Ar jie neturėtų bent jau pasisakyti?“ – klausia autorius. (…)

A.Beichmanas primena, jog 1988 m. gruodžio 7 d. savo kalboje Jungtinėse Tautose M. Gorbačiovas iškilmingai panaudojo lotynišką posakį: „Pacta sunt servanda“ (sutarčių turi būti laikomasi). A.Beichmanas ta mintimi ir baigia savo straipsnį: „Teisingai, p. Gorbačiovai! – ‘Pacta sunt servanda’. Tai galioja ir Atlanto Chartai. Baltijos šalys yra gera vieta to pradžiai. O laikas – dabar“.

Taip baigiau aną straipsnį. Dabar, atsiliepiant į Maskvos kvietimą, arba ultimatumą, pravartu ir Maskvai, ir Vakarams, ypač ES parlamentui, priminti pasirašiusiųjų pasižadėjimus. Tikėtina, kad apie tai skaitytojai primins už Lietuvos Respublikos užsienio politiką atsakingiems pareigūnams ir atstovams ES biurokratijoje.

© 2005 "XXI amžius"