"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 9 d., Nr. 5 (98)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Atgimstančios valstybės pranašai

Vertingas darbas apie Vasario 16-osios išvakares

Darius VILIMAS

Ne kasdien mūsų visuomenė pradžiuginama mokslinėmis studijomis, skirtomis lemtingiems mūsų istorijos posūkiams. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, Pasaulio anykštėnų draugijos pirmininkas prof. habil. dr. Antanas Tyla 2004 metų spalį atšventė 75-erių metų jubiliejų. Nesuklysime pasakę, kad jubiliatas šiandien yra vienas geriausių Lietuvos istorikų. Profesoriaus tyrinėjamų temų įvairovė ir chronologinė aprėptis driekiasi nuo XVI a. pabaigos iki pat lietuviškojo tautinio atgimimo ir valstybės atkūrimo 1918 metais. Prof. A.Tyla neapsiribojo moksliniu darbu, o aktyviai įsitraukė į naujausiųjų laikų istorijos kūrimą, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, pradedant atsikuriančia Lietuvos istorijos draugija ir baigiant tarptautiniu kongresu komunizmo nusikaltimams įvertinti.

Profesorius ir toliau vaisingai dirba istorijos baruose, kiekvienais metais išleisdamas po vieną ar kelias knygas, keliasdešimt straipsnių ar pranešimų. Naujausias jo darbas – knyga apie Vasario 16-osios akto genezę (Tyla A. Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio. Vilnius. „Katalikų akademijos“ leidykla. 2004). Autorius dar sovietmečiu tyrinėjo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą XX a. pradžioje. Jo tyrinėjimai ir drąsios išvados apie spaudos draudimo laikus ir nacionalinį 1905–1907 metų revoliucijos pobūdį Lietuvoje akivaizdžiai kirtosi su to meto oficialiąja ideologija ir sukėlė neslepiamą tuometinių partinių viršūnių susierzinimą, jo darbai keletą kartų viešai, visos Lietuvos SSR mastu, buvo minimi kaip nepakankamai ideologiškai atspindintys oficialiąją LKP (b) liniją istorijos moksle. Turbūt todėl habilitacinį darbą 1987 metais A.Tylai leista ginti ne apie XX amžiaus problematiką, o apie Lietuvos ir Livonijos santykius XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje.

Pastaraisiais metais profesorius ne tik toliau tyrinėja XVII a. pirmosios pusės LDK tarptautinių santykių ir valstybės iždo istoriją ar skelbia mūsų miestų istorijos šaltinius, bet kartais atsigręžia ir į anksčiau tyrinėtas XX a. pradžios istorines Lietuvos valstybės aktualijas. Tokio darbo apibendrinimu ir tapo minėtasis veikalas. Pirmojoje knygos dalyje yra prof. A.Tylos studija „Lietuvių tautos persiorientavimas į Lietuvos piliečius 1917–1918 m.“. Be jau žinomos politinės istorijos įvykių peripetijų atskleidimo, studijoje paliečiami ir kiek netradiciniai klausimai, pavyzdžiui, moterų atstovavimas Lietuvių konferencijoje ar planuota, tačiau neįvykusi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventė. Antrojoje knygos dalyje publikuojami 82 to laikotarpio dokumentai: Lietuvių konferencijos, įvykusios Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-23 d., dalyvių vardiniai sąrašai, įvairių pareiškimų, siųstų Lietuvos Tarybai, sąrašai, lietuvių pareiškimai dėl Lietuvos Tarybos pripažinimo ir jos rėmimo. Daug dokumentų skelbiami pirmą kartą, knygoje pateikiamos nuotraukos ir svarbių dokumentų faksimilės.

Paskutiniu metu tapo savotiškai madinga atsikūrusią XX a. pradžios Lietuvos Respubliką vadinti vos ne laimingu istoriniu atsitiktinumu, nulemtu Pirmojo pasaulinio karo metais nusilpusių Rusijos ir Vokietijos imperijų griūties. Tokie istorikai Lietuvos valstybę 1918–1940 metais mato tik kaip užsienio galybių geopolitinių manipuliacijų rezultatą. Taip siekiama paneigti platų pačios lietuvių tautos siekį sukurti savo tautinę valstybę, paniekinama ilgametė mūsų tautos kova už išsivadavimą iš svetimųjų vergijos. Nepaprastai pavojinga, kad tokio tipo „tyrėjai“ lyg ir nejučia eina dar toliau, siekdami ir 1990–1991 metų įvykius ir tautos pastangas išsivaduoti padaryti mažai reikšmingas, o Lietuvos Respublikos atkūrimą irgi priskiria tik prie sėkmingai pasibaigusios šaltojo karo pabaigos rezultatų.

Kam naudinga tokia saviplaka? Ar įmanoma sukurti naują ir modernią lietuvių tautą, su pavydėtinu atkaklumu spjaudant į atkaklią ilgametę jos kovą siekiant išsilaisvinti iš vergovės? Ar nėra toks moderniai nuolankus pataikavimas ne XXI amžiaus modernizmo, o bespalvio kosmopolitizmo atmaina, iš kurios kyšo dar XIX amžiaus baudžiauninkų mentaliteto ausys?

Prof. A.Tyla savo darbe kaip tik ir paneigia tvirtinimus tų savo kolegų, kurie Vasario 16-osios Akto signatarų veiklą laiko tik mažos patriotiškai nusiteikusios šviesuolių grupelės darbu. Vasario 16-osios Aktas ir po to vykęs valstybingumo atkūrimas šioje studijoje pateikiamas kaip natūralus ir, savaime suprantama, viso lietuvių išsivaduojamojo judėjimo finalas, apvainikavęs XIX a. pabaigos–XX a. pradžios mūsų tautos šviesuolių pastangas. Knygoje įtikinamai parodoma ir įrodoma, kad Lietuvos nepriklausomybės siekis, kurį dar labai atsargiai nuo 1917 metų pabaigos (vokiečių okupacijos sąlygomis!) formulavo Lietuvos Taryba, susilaukė didelio visų lietuvių palaikymo. Šis teiginys paremtas gausiais istoriniais šaltiniais, kurie dažnai tyrimuose panaudoti pirmąkart. Gausiai cituojami dokumentai rodo, kad Lietuvos Taryba, veikusi nuo Lietuvių konferencijos 1917 metų rugsėjį, buvo autoritetinga krašto gyventojų atstovybė, netgi sunkios okupacijos metais sugebėjusi išplėšti mūsų nepriklausomybės pripažinimą iš kaizerinės Vokietijos, naudojosi visuotiniu lietuviškosios krašto gyventojų dalies palaikymu.

Pateikiamuose Lietuvių konferencijos delegatų sąrašuose, kur suregistruoti visi 222 konferencijos delegatai, atsispindi visi lietuvių gyventojų sluoksniai, pažymima, kad per 61 proc. (136) visų delegatų sudarė inteligentijos atstovai, tarp kurių vyravo dvasininkai (69) ir mokytojai (20). Likusius beveik 39 proc. (86) delegatų sudarė ūkio verslų atstovai, tarp kurių gausiausia buvo ūkininkų (net 67). Todėl neabejotinas lemiamas lietuvių konfesinės inteligentijos vaidmuo siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Konferencijos dalyvių pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą parodo ir tai, kad joje plačiai atstovauta ne tik grynai lietuviška etninė teritorija, bet ir jau apgudėję (Rodūnia, Geranainys, Dieveniškės, Lyda, Pabradė) ar aplenkėję (Seinai) tautos kalbinio arealo pakraščiai. Darbe pabrėžiama, kad Lietuvos Tarybos darbą sveikino ir Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjai, siekę prišlieti lietuviškąsias Rytprūsių teritorijas prie atsikuriančios Lietuvos valstybės. Įdomi ir, sakyčiau, diskutuotina profesoriaus išvada, lyginant 1917-1918 ir 1990-1991 metų Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpių aktyviausias visuomenės grupes. Prof. A.Tylos manymu, tada, 1917-1918 metais, daug ryškesnis politiniame Lietuvos gyvenime buvo dvasininkų, ūkininkų ir kaimo jaunimo vaidmuo.

Lietuvių tauta, 1918 metais atkūrusi savo valstybę, pasirodė neabejotinai subrendusi savarankiškam valstybiniam gyvenimui. Todėl ši prof. A.Tylos knyga yra itin vertingas mokslinis veikalas, kurį verta perskaityti ne tik mūsų istorikams ir kitiems specialistams humanitarams, bet ir mokytojams, politikams ir žurnalistams, visai plačiajai visuomenei.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija