Čečėnų tautos totalinio genocido, kančių dienos minėjimas

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Aminat Saijeva pasakoja apie kraupius čečėnų tremties istorinius faktus

Tylos minute pagerbti tremtyje ir kovose žuvę čečėnai

Kaune, naujajame Įvairių tautų kultūros centre, neseniai pradėjusiame savo veiklą Gertrūdos gatvėje 58, šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios, vasario 23 dieną įvyko Čėčėnijos Respublikos totalinės deportacijos 61-ųjų metinių minėjimas. Tai pati skaudžiausia data čėčėnų tautos istorijoje.

Jaukioje salėje rinkosi žinomi Lietuvos patriotinio judėjimo dalyviai, buvusieji partizanai, kariai, politiniai kaliniai, tremtiniai: Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Seimo narys Algirdas Patackas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, politinis kalinys 90-metis Juozas Enčeris, buvęs partizanas, Kovos 11 – osios Akto signataras, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, daugiau nei 20 metų kankintas sovietiniame kalėjime Liudvikas Simutis, politinis kalinys, buvęs partizanas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Augustinas Švenčionis, Lietuvos politinių kalinių Kauno skyriaus pirmininkas Sigitas Grigaitis ir daug kitų žinomų laisvės kovotojų už Lietuvos laisvę.

Atvyko ir didelė grupė politinį prieglobstį radusių Lietuvoje Čečėnijos piliečių su Čečėnijos Ičkerijos atstove Lietuvoje Aminat Saijeva. A.Saijeva, kreipdamasi į susirinkusiuosius, sakė, kad, nepaisant sunkiausių pastarųjų vienolikos metų čečėnų tautai, 1944 m. vasario 23 d. deportacijos periodas niekados nebuvo užmirštas. Net ir sovietmečiu, kai niekas negalėjo viešai kalbėti apie čečėnų tautos perkėlimą į dykvietes Kazachstane, Kirgizijoje. Tradiciškai šią liūdną dieną čečėnai melsdavosi už tuos žuvusiuosius, mirusiuosius iš bado, ligų, nepriteklių. Galima būtų daug papasakoti apie tas baisias kančias, patyčias, sakė A. Saijeva. Sovietmečiu jai teko susipažinti su tuomečiu Kazachstano užsienio reikalų ministru. Jis prisiminė, kad su pirmaisiais čečėnais jam teko susitikti 1944 metais. Jį labai nustebino, kai, ištinę nuo bado ir šalčio, išlipę iš vagonų, jie tiesiog stovėjo ant sniego nejudėdami iš vietos. Pirmiausia jie pageidavo palaidoti žmones, mirusius kelionės metu. Kad NKVD čekistai jų neišmestų pakelėje, tremtiniai juos slėpė. Kelionė į tremties vietą tęsėsi ištisą mėnesį. Jau iš pat pradžių tarp čečėnų paplito šiltinė, kuri tarytum dalgiu išguldė daugelį nelaimingųjų. Tremiamieji, nors jau visai neturėjo maisto, nė vienas iš viso sąstato nepaprašė net gabalėlio duonos... ir net stiklinės vandens. Tuo labiau pasigailėjimo. Taip elgėsi visi be išimties čečėnai. Vėliau juos įkurdino Kazachstano stepėse. Pirmaisiais metais labai daug čečėnų išmirė. Likusieji gyvi, supratę, kad jiems reikia išsaugoti savo gyvybę, pradėjo aktyviai dirbti, gimdyti vaikus, juos auklėti...

Prieš keletą metų vienoje interneto svetainėje A.Saijeva rado KGB medžiagą apie čečėnų istoriją prieš 60-80 metų, 1922-1944 metais. NKVD čekistai iki 1941-ųjų Čečėnijoje nužudė daugiau nei trečdalį (34 proc.) tautos. 1944 metų vasarį, deportacijos metu, tik per pirmas tris dienas buvo nužudyta 12 tūkst. čečėnų. Tų metų vasarį iškrito labai daug sniego. Užpustyti keliai, mašinos negalėjo privažiuoti, ypač kalnuotoje Čečėnijos dalyje. Tuomet čekistai ėjo per namus ir šaudė žmones vietoje, skandino ežeruose, teigė Čečėnijos atstovė Lietuvoje. Yra kalnuose Chaifos kaimas, kurio 800 gyventojų čekistai suvarė į arklidę (o to kaimo kolūkis, likimo ironija, vadinosi L.Berijos vardu). Apkrovė tą arklidę šienu ir liepę ilsėtis, o netrukus tą arklidę padegė. Tie, kurie bandė gelbėtis, buvo sušaudyti. Šį kraupų reginį matė čečėnai, kurie toliau miške ganė avis. Jie buvo pašiurpę nuo kraupaus reginio, bet stengėsi ištraukti lavonus ir juos palaidoti. Jiems didelių pastangų dėka pavyko palaidoti šimtą aukų, nes, vėl grįžtant čekistams, jiems teko sprukti patiems ir slėptis. Įdomu, ar šių metų pergalės prieš fašizmą parade Maskvoje dalyvaus koks nors minėto „žygdarbio“ dalyvis...

Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas neseniai kreipėsi į savo tautą, sakė A.Saijeva. Kreipimesi pabrėžiama, kad nėra ginklo, kuris gali nugalėti tautą, pažinusią savo teisingumo jausmą. Prieš vienuolika metų, minint 50-ąsias čečėnų deportacijos metines, prezidentas Džoharas Dudajevas yra pasakęs: „Užtenka liūdėti ir verkti – nuo šiandien liūdesio diena taps čečėnų tautos atgimimo diena“. Tuose žodžiuose buvo didžioji viltis, kad pagaliau čečėnai gyvens taikiai ir laisvai. Tačiau čečėnai niekad netaps vergais, teigė prezidentas A. Maschadovas.

Po A. Saijevos kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras A.Patackas, pabrėžęs čečėnų nenumaldomą laisvės siekį. Labai šiltai apie čečėnus atsiliepė dimisijos plk.ltn. J.Enčeris, savo godas išsakė čečėnai, patyrę Rusijos jėgos struktūrų prievartą ir patyčias. Tylos minute buvo pagerbti visi žuvę čečėnų tautos sūnūs ir dukterys.

Lietuviai pasimeldė už čečėnų tautą. Pabaigoje susirinkusieji žiūrėjo videofilmus apie Čečėniją, jos negandas. Dieną prieš tai Vilniuje visuomenė paminėjo čečėnų tremties dieną ir buvo priimtas kreipimasis „Ar čečėnų tauta yra Rusijos nuosavybė?“ į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos prezidentą Rene van der Lindeną.

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"