Paryžius ir Berlynas – už Kremliaus pavadžio

Petras KATINAS

Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (antras iš kairės) išeina iš Eliziejaus rūmų po neformalaus pokalbio su Vokietijos kancleriu Gerhardu Šrioderiu (antras iš dešinės), Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu (dešinėje) ir Ispanijos ministru pirmininku Chosė Luisu Rodrigesu Sapateru (kairėje) EPA-ELTA nuotrauka

Kovo 18 dieną Rusijos prezidentas V.Putinas Paryžiuje susitiko su naujaisiais Maskvos bičiuliais Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku, Vokietijos kancleriu Gerhardu Šrioderiu ir Ispanijos premjeru Chosė Luisu Rodrigesu Sapateru. Pastarasis Ispanijos socialistų premjeras dabar taikosi užimti dar vieno V.Putino bičiulio Italijos premjero Silvijaus Berluskonio vietą. Ypač keistai atrodė Prancūzijos prezidento Ž.Širako elgesys pataikaujant V.Putinui. Jis užtikrino Rusijos prezidentą, jog europiečiai padarys viską, kad neleistų Jungtinėms Valstijoms smogti Irano branduoliniams objektams. Kaip žinoma, Vašingtonas jau ne kartą patvirtino, jog neatmeta tokios galimybės tuo atveju, jeigu galutinai paaiškės, kad Teherano mulos su Rusijos pagalba, prisidengdami branduolinių elektrinių statyba, kuria branduolinį ginklą. Tokiai Ž.Širako pozicijai besąlygiškai pritaria ir Vokietijos kancleris G.Šrioderis. Todėl visai neatsitiktinai kai kuriuose Europos laikraščiuose pasirodė ironiški straipsniai ir feljetonai, kuriuose Ž.Širakas ir G.Šrioderis lyginami su Prancūzijos kompartijos buvusiu vadovu Morisu Torezu ir vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos paskutiniuoju „šeimininku“ Erichu Honekeriu. Ir V.Putino susitikimai su jais labai primena sovietinius ritualus, kai SSKP gensekai glėbesčiuodavosi ir bučiuodavosi su savo vasalais. Viena aišku: JAV sąjungininkai Europoje vis dažniau ir akivaizdžiau, dideliam Maskvos džiaugsmui, vykdo antiamerikietišką politiką, visiškai atitinkančią Kremliaus interesus. Paryžiuje Maskvai pataikaujama visais įmanomais būdais. V.Putino vizito metu Prancūzijos sostinės knygų salone Rusijos užsienio reikalų ministras Aleksandras Jakovenka atidarė parodą, pavadintą „Rusiškas pavasaris Paryžiuje“. Parodoje daugiausia dėmesio skirta Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio temai, Europos „išvadavimui“. Taip pat pristatyta nauja knygų serija apie Rusijos armijos „antiteroristinius žygdarbius“ Čečėnijoje.

Aišku, V.Putinas buvo patenkintas ir ES sprendimu panaikinti ginklų tiekimo embargą komunistinei Kinijai. Tai tiesioginis iššūkis Vašingtonui, padarytas tuo metu, kai Pekinas paskelbė apie savo ketinimus panaudoti jėgą prieš Taivaną. Toks planas įteisintas šiomis dienomis specialiai priimtu įstatymu „Apie Kinijos teritorinį vientisumą“. Taigi faktiškai įteisintas karinės jėgos panaudojimas prieš Taivaną. Dabar šimtai Kinijos raketų nukreipta į Taivano teritoriją. JAV ir Japonija pareiškė, kad toks įstatymas destabilizuos padėtį regione. Tuo tarpu Paryžius ir Berlynas praleido negirdomis šį komunistinės Kinijos akibrokštą. Tai irgi daug ką pasakantis faktas.

Tiesa, ir Rusijos prezidentas padarė mandagumo reveransą Prancūzijos prezidentui Ž.Širakui, pritardamas reikalavimui, kad Sirija išvestų savo kariuomenę iš Libano. Matyt, Kremlius nusprendė, kad šiuo metu iš tradicinės Maskvos sąjungininkės Sirijos mažai naudos. Kur kas svarbiau, pasinaudojant Paryžiumi ir Berlynu, susilpninti JAV pozicijas visur, kur tiktai įmanoma. Pirmiausia, žinoma, Europoje. Neatsitiktinai JAV gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas neslėpė savo nusivylimo Europos sąjungininkais, tačiau pabrėžė, kad Vašingtonas ir toliau pasilieka sau teisę imtis visų reikalingų veiksmų, jeigu iškils grėsmė taikai ir saugumui. D.Ramsfeldas neatsitiktinai ir nedviprasmiškai užsiminė, kad JAV turi steigti savo karines bazes tikrų sąjungininkų valstybėse. Tai aiškus padrąsinimas Rytų Europos pokomunistinėms valstybėms, taip pat Skandinavijos šalims, kurioms vis daugiau kelia nerimą ne tik autoritarinio režimo įsigalėjimas Rusijoje, bet ir tampantis norma žmogaus teisių likučių likvidavimas. Paryžiaus susitikime nei Prancūzijos, nei Vokietijos ir Ispanijos lyderiai visiškai neužsiminė ne tik apie demokratijos pažabojimą Rusijoje, apie ką neseniai kalbėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas, bet ir apie Čečėnijos karą bei teisėtai išrinkto Čečėnijos prezidento A.Maschadovo nužudymą. Nors oficialaus komunikato apie trijulės – Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos vadovų – susitikimą su V.Putinu nebuvo paskelbta, tačiau, sprendžiant iš Vakarų spaudos komentarų, Paryžius, Berlynas ir Madridas laikosi bendros linijos – palaikyti kuo glaudesnius santykius su Rusija, nepaisant nei karo Čečėnijoje, nei padėties Ukrainoje.

V.Putinas tiesiai iš Paryžiaus atvyko į Kijevą susitikti su naujuoju Ukrainos prezidentu V.Juščenka. Jis taip pat susitiko su premjere Julija Timošenko, kurią dar visai neseniai žadėjo pasodinti į kalėjimą. Pagrindiniai klausimai, kurie buvo svarstomi Kijeve, ekonominiai. Aišku, pagrindinė problema – Rusijos naftos eksportas per Ukrainos teritoriją į Vakarus ir „auksinė“ V.Putino svajonė apie Bendrąją ekonominę erdvę – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano sąjungą. V.Juščenka stengėsi apie tą erdvę nieko konkretaus nekalbėti. Pasak vieno Rusijos URM pareigūno, „Kijevas kol kas svarsto šį klausimą“. Kai dėl naftos tiekimo į Vakarus per Ukrainos teritoriją, tai Maskva prieš V.Putino vizitą į Kijevą gana nedviprasmiškai užsiminė, kad jai nusibodo „terliotis su Kijevu“, neva vis keliančiu mokesčius už naftos transportavimą. Todėl vėl pradėta kalbėti apie alternatyvių naftotiekių statybą. Vienas jų – sujungti Sibiro naftos telkinius su Murmansko uostu. Antrasis – iš Sibiro nutiesti naftotiekį iki Nachodkos uosto. Pagaliau trečiasis planas – naftotiekis į Kinijos Dacino miestą. Kai kurių Rusijos naftos magnatų teigimu, naftotiekis į Daciną būtų pats perspektyviausias. Mat šiuo metu kaip ant mielių augančiai Kinijos ekonomikai trūksta 70 mln. tonų naftos per metus. Pekinas jau pareiškė, kad jis pasirengęs nupirkti vos ne visą eksportuojamą Rusijoje naftą. Aišku, tokie planai negali nejaudinti Vakarų. Pirmiausia Vokietijos, kuriai Rusijos nafta, o ypač dujos irgi yra gyvybiškai svarbios. Todėl tūpčiojimas aplink V.Putiną siejamas ne tik su politiniais, bet ir su ekonominiais interesais. Na, o besiveržiantis per kraštus antiamerikietiškumas – daugiau tuščių ambicijų išraiška. Jungtinės Valstijos, nors ir įklimpusios Irake, tebelieka ir dar ilgai išliks didžiausia pasaulio galybė.

© 2005 "XXI amžius"